„Jis – išskirtinai protingas ir kūrybingas partneris, į filmavimo aikštelę nuolat atsinešantis unikalių idėjų. Dievinu darbą kartu su Tomu Kruzu“ – po bendradarbiavimo 2002 m. kuriant „Įspėjantį pranešimą“ apie pagrindinį minėto filmo aktorių kalbėjo režisierius Stevenas Spielbergas. Identiškai šiltus jausmus išskirtinių gabumų režisieriui po bendradarbiavimo puoselėjo ir pats T. Kruzas, o tai praktiškai neleido abejoti tuo, jog ateityje žiūrovus turėtų pasiekti ir dar bent vienas jųdviejų kūrinys. Ilgai laukti nereikėjo – jau po trejų metų kino ekranus pasiekė mokslinės fantastikos filmas „Pasaulių karas“, kuriame pagrindinius vaidmenis tiek ekrane, tiek ir už jo atliko būtent minėtas duetas.
Pagrindinis filmo herojus, Rėjus Feris (T. Kruzas), – išsiskyręs dviejų vaikų tėvas, dirbantis krano operatoriumi Bruklino pakrantėje. Buvusiai žmonai išsiruošus aplankyti savo tėvus abu Rėjaus vaikai yra paliekami jo globon: tiek dešimtmetė Reičel (D. Faning), tiek ir paauglys Robis (J. Čatvinas). Staiga kilusi audra ir prasidėjęs neįprastas žaibavimas į gatves sutraukia būrius žmonių, po kurių kojomis staiga pradeda skilinėti žemė, iš po kurios iškyla milžiniškas neaiškios kilmės objektas, pradedantis visus šaltakraujiškai naikinti. Žmonijai susidūrus su išnaikinimo grėsme Rėjus yra priverstas dėti visas pastangas tam, kad išsaugotų savo šeimą kartu.
Daugiau nei šimto milijonų JAV dolerių biudžetas, išskirtinių gabumų režisierius, talento nestokojantis aktorių kolektyvas ir unikali filmo idėja, užgimusi to paties pavadinimo H. G. Velso novelėje – tenka pripažinti, jog šis S. Spielbergo kūrinys „ant popieriaus“ atrodo išties įspūdingai. Ko gero būtent pirmasis įspūdis ir lėmė gan nemažą kilusį ažiotažą šiam filmui vos pasirodžius kino teatruose. Sudėjus juose uždirbtas lėšas kartu su iš filmo DVD pardavimų gautomis pajamomis „Pasaulių karas“ uždirbo daugiau nei 700 milijonų JAV dolerių, tapdamas 4-u pelningiausiu 2005 m. filmu.
Šio S. Spielbergo kūrinio užuomazgas iš esmės įkvėpė jau minėta H. G. Velso novelė, išleista dar 1897 m. Įdomu tai, jog šis kūrinys buvo vienas pirmųjų literatūros darbų, aprašiusių kovą tarp žmonių ir ateivių. Ir nors šis anglų rašytojo kūrinys filme nebuvo atkartotas idealiai, o tai savaime suprantama atsižvelgiant į kūrinio parašymo datą, tenka pripažinti, jog pernelyg nutolta nuo jo taip pat nebuvo. Apart daugybės detalių, kuriomis buvo atiduoda duoklė anglų autoriui, ypatingo paminėjimo verta filmo pabaiga, kurios kryptis buvo pasirinkta remiantis būtent H. G. Velso idėjomis.
Ir visgi, teigti, jog minėta novelė yra vienintelė filmo įkvėpėja, būtų neteisinga. Režisierius pripažino, jog šio filmo kūrimui jį paskatino ir tragiški rugsėjo 11-osios įvykiai. Būtent dėl pastarųjų jis pasirinko filmo metu susikoncentruoti į pagrindinių veikėjų išlikimo istoriją, taip siekdamas reprezentuoti amerikiečių instinktą niekuomet nepasiduoti ir kovoti už tai, kas yra svarbu, net ir patekus į kebliausias įmanomas situacijas.
Kalbant apie pačią istoriją – ji išties įdomi. Prie to iš esmės prisideda būtent pati filmo tematika – žmones puolančios ateivių valdomos mašinos, garantuojanti galybę veiksmo ir intrigos. Na, ir kiek mažiau kraujo – tai iš esmės įtakojo režisieriaus sprendimas pritaikyti šį filmą įvairaus amžiaus auditorijai. Arba kaip kalbėdamas apie šį pasirinkimą teigė už specialiuosius efektus atsakingas Pablo Helmanas – „Tai turėjo būti siaubo filmas vaikams“. Bet tai tikrai nereiškia, jog brutalumo trūksta – iš dalies stilizuotas žiaurumas iš esmės yra viena esminių filmo sudedamųjų dalių, tad ir vyresni filmo žiūrovai tikrai neliks nusivylę.
Išskirtiniu šio filmo faktoriumi tampa ir tai, jog režisierius jame visais įmanomais būdais vengia klišių. Pradedant žymiausių pastatų bei architektūrinių šedevrų sunaikinimu, taip mėgstamu daugelyje katastrofų filmų, ir baigiant ateivių atvykimu į žemę kosminiais laivais, kuris buvo aprašytas ir H. G. Velso novelėje. Pastaroji vieta ypač įdomi, kadangi norėdamas išvengti šios klišės S. Spielbergas buvo priverstas kiek nukrypti nuo filmą įkvėpusio kūrinio nubrėžtos krypties. Būtent režisieriaus pastangos rasti aplinkkelį šios iš pirmo žvilgsnio nepernelyg svarbios detalės atžvilgiu atvėrė savotišką naują istorijos liniją, kadangi unikalus ateivių mašinų atsiradimo žemėje paaiškinimas ne tik kelia papildomus klausimus, bet filmo eigoje šiai ateivių atakai leidžia rasti ir logišką paaiškinimą.
Tad pagrindinės filmo sudedamosios dalys iš esmės aiškios – veiksmas, intriga bei brutalumas. Ir visgi, visa tai ko gero nedarytų jokio įspūdžio, jei ne vizualinis visos šios istorijos pateikimas. Siekdamas maksimaliai gero rezultato šiuo aspektu S. Spielbergas netgi konsultavosi su geru savo draugu G. Lukasu – tai vainikavo režisieriaus apsisprendimą kiek riboti kompiuterinės grafikos naudojimą, jį sujungiant su realaus veiksmo kadrais ir dekoracijomis, taip išgaunant maksimaliai realiai atrodančius vaizdinius. Tenka pripažinti, jog sprendimas nepasikliauti vien tik dirbtinai sukurtais vaizdiniais išties pasiteisino – specialieji filmo efektai atrodo tikrai įspūdingai bei įtikinančiai. Identiško pagyrimo verta ir filmo kinematografija, su kuria tam tikrais atvejais nepabijota padirbėti ir iš kiek unikalesnio rakurso.
Išskirtinio paminėjimo verti ateivių valdomi robotai – vadinamieji „tripodai“, kurių judėjimo maniera primena plaukimą. Netipiška šių įrenginių išvaizda ir judėjimas yra būtent S. Spielbergo nuopelnas, kuris pripažino siekęs įspūdingai ir unikaliai atrodančio rezultato, kurį pats apibūdino kaip „kraują stingdančias baleto šokėjas“. Siekdamas grakščios viską naikinančių robotų išvaizdos režisierius pripažino norėjęs, jog šie mirtį siejantys įrenginiai žiūrovams būtų kur kas įdomesni už juos valdančius ateivius, kurie filme iš esmės užėmė antraplanį vaidmenį.
Tačiau „Pasaulių karas“ vargiai gali būti vadinamas vienu geriausių S. Spielbergo filmų. Ir panašu, jog dėl to labiausiai kritikos verti tiek režisierius, tiek ir scenarijų rašę Džošas Fridmanas ir Kolinas Vilsonas, akivaizdžiai nepersistengę su filmo pabaiga. Ir nors pats S. Spielbergas teisinosi tuo, jog būtent tokios pabaigos norėjo filmą įkvėpusią novelę parašęs H. G. Velsas, tenka pripažinti, jog net ir atiduodant duoklę autoriui filmą vis vien buvo galima pabaigti gerokai aukštesne nata. Ne, tai tikrai nenubraukia visų šio filmo teigiamų pusių, bet tenka pripažinti, jog filmo efektingumui tai daro ypač didelę neigiamą įtaką.
S. Spielbergo „Pasaulių karas“ – kokybiškas mokslinės fantastikos kūrinys, pripildytas kokybiško veiksmo, įtampos ir puikių specialiųjų efektų. Tačiau filmas dalyje aspektų neišnaudoja viso savo turėto potencialo, tad po peržiūros liekantis efektas išsisklaido pakankamai greitai. Ir nors „Pasaulių karas“ bet kokiu atveju yra išties kokybiška ir dėmesio verta pramoga, tai vargiai taps jūsų mėgstamiausiu filmu.
