Koncentruotis tik į vieną „Paprastų įtariamųjų“ sceną yra tas pats, kaip valgyti rečiausias jūros gėrybes ir brangiausius kepsnius prabangiausiame pasaulio restorane, o po valgio atsiminti tik pačioje pabaigoje jums atneštą viską vainikuojantį desertą. Taip, jis ten išties buvo, bet ar tas desertas yra pagrindinė priežastis, dėl ko restoranas buvo toks nuostabus?
Tuo pačiu ignoruoti tai, kad Bryano Singerio režisuotas filmas „Paprasti įtariamieji“ dažniausiai yra atsimenamas tik dėl vienos scenos, irgi būtų nepadoru. Būtent dėl jos išryškėja juostos genialumas ir scenarijaus, galiausiai laimėjusio Oskarą, sumanumas. Filmas turėjo mažą tikimybę protingu būdu galiausiai sueiti į vieną vietą, o scenaristas Christopheris McQuarrie būtent tai ir padarė.
Kaip ten bebūtų, filmas nėra tik 100 minučių trunkantis vaizdų kratinys, egzistuojantis dėl vienintelės scenos. Tai yra kruopščiai pastatyta istorija apie tai, kaip žiaurią situaciją išgyvenęs nusikaltėlis Verbalas (Kevin Spacey) pasakoja, kokiu būdu jis įsivėlė į tą situaciją ir kaip sugebėjo iš jos išsigelbėti. Net jeigu filmas šiek tiek laiko praleidžia su policininkais, kuriems nusikaltėlis pasakoja savo istoriją, didžiąją dalį laiko siužetas nesiblaško ir laikosi Verbalo pasakojimo.
Jeigu nekreipsime dėmesio į tai, koks nesąžiningai geras pasakotojas yra Verbalas, jo nusakoma istorija yra tiesmukiška ir aiški. „Paprasti įtariamieji“ turi vieną didelę paslaptį apie tai, kas suburia penkis nepažįstamus nusikaltėlius vienam dideliam darbui, ir tai laiko pagrindiniu savo tikslu. Niekas per daug nenukrypsta į šalis (nebent norint pasakyti kažką svarbaus apie veikėjus) ir vos šešis milijonus dolerių kainavęs filmas išlaiko minimalistinį siužeto pasakojimo būdą, kas jo pasiekimus padaro dar gražesniais.
Nepaisant to, kad „Paprasti įtariamieji“ yra kriminalinis filmas su trilerio elementais, jo tonas niekad nėra pernelyg tamsus, net jeigu tam yra ne viena proga. Žiūrovai yra išgąsdinami tuomet, kai turėtų būti išgąsdinti, nors taip filmas dar labiau išryškina ironišką vardą gavusio Verbalo kalbėjimo sugebėjimus, pripildytus draminių elementų. Jis vien savo pasakojimu apibūdina žiaurų ir nenuspėjamą už viso plano stovintį žmogų, ir net jeigu mes baisiojo nusikaltėlio nematome, nesunku pajausti, kad filmo veikėjai jį išties gerbia ir jo bijo. Filmo veikėjai yra pateikiami kaip pakankamai kieti ir sumanūs, kad juos matydami žiūrovai suprastų, jog tokie vyrai eilinių blogiukų nebijo.
Ši vieta yra turbūt įdomiausias „Paprastų įtariamųjų“ paradoksas, kadangi viena iš ne tokių įspūdingų filmo vietų ir yra jo veikėjai. Tai, jog visi penki pagrindiniai filmo nusikaltėliai – Verbalas, automobilių vagis Todas (Kevin Pollak), paprastas vagis Maiklas (Stephen Baldwin), juokingasis vagis Fredas (Benicio del Toro) ir iš minios stengiantis neišsiskirti vagis Deanas (Gabriel Byrne) – atstovauja savotiškus archetipus, kartu reiškia ir tai, jog scenaristas neskyrė per daug laiko jų plėtojimui. Filmas daugiausiai dėmesio skiria Deano ir Verbalo dinamikai, abu veikėjus dėl siužeto sumetimų apibūdinantis kur kas geriau nei kitus, kas sukuria savotišką kontrastą su likusiais penketo nariais.
Skųstis tuo, kad kai kurie veikėjai yra pernelyg paviršutiniški, atrodo taip pat nepadoru, kaip skųstis dėl vienintelės filmo scenos atsiminimo, kadangi abiem atvejais kūrėjai rado genialius būdus, kaip suktis iš padėties. Veikėjų prasme tai yra aktoriai, sudarantys vieną geriausiai tarpusavyje veikiančių nusikaltėlių grupių, kokios kada nors pasirodė kine. Jau vien pirmoji penketą suvedanti scena, kuomet visi nusikaltėliai stovi išrikiuoti policijos nuovadoje ir nesugeba nesijuokti, yra tobulas pavyzdys, dėl ko jie į savo darbą įsijautė taip sėkmingai. Originaliojoje versijoje penketas policijos nuovadoje turėjo elgtis ramiai, tačiau aktoriams buvo tiesiog per daug juokinga, dėl ko scena šiuo metu yra vadinama legendine, nuostabiai pateikiančią šių vyrų dinamiką ir tarpusavio supratimą.
Lengvumas ir linksmumas išties sudaro kur kas didesnę filmo dalį nei galima pagalvoti, ir neaišku, kiek tai buvo dėl to, kad tokių dalykų reikalavo scenarijus, ir kiek todėl, kad Benicio del Toro yra toks tobulas aktorius. Jo įkūnijamas veikėjas nėra ypatingas kokiais nors sugebėjimais, tačiau pamiršti jo išdaigas ir kvailiojimus tuomet, kai visi nori surimtėti, yra neįmanoma. B. del Toro jau užsitarnavo vardą kaip vienas kiečiausių Holivudo blogiukų, nors peržiūrėjus „Paprastus įtariamuosius“ visuomet norisi tikėti, kad jei kažkas bus ne taip, jis turės tobulą komiko karjerą.
Ir net jeigu B. del Toro yra minimas tarp geriausių šio filmo aspektų, neabejotina jo žvaigždė yra Kevinas Spacey, už pasirodymą gavęs savo pirmąją Oskaro statulėlę. 1995-ieji metai jam buvo išties dideli, kadangi filme „Septyni“ jis vaidino dar žiauresnį žmogų nei šiame filme, nors „Paprastų įtariamųjų“ pasirodymas gali būti ryškiausias K. Spacey talento pavyzdys. Įkūnyti žmogų, kuris tarytum nesupranta žmogiškųjų emocijų ir tuo pačiu sugeba jomis žaisti, yra sunkus darbas, reikalaujantis subtilumo ir neperspaudimo, ką K. Spacey čia išties pasiekia. Jo veikėjas išsiskiria ir todėl, kad visad judančiame ir skubančiame siužete jis yra ramiausias personažas, leidžiantis išryškinti aktoriaus sugebėjimus, išties vertus Oskaro.
Žiūrint juostą ne pirmą kartą ir kiekvieną siužeto – pagrindinės filmo stiprybės – vingį žinant atmintinai, įdomu atkreipti dėmesį ir į smulkesnes filmo detales, po kurių tampa aišku, dėl ko Singeris ilgainiui tapo vienu labiausiai gerbiamų Holivudo režisierių. Tai buvo pirmas brangesnis jo filmas ir antras režisūros darbas, kas leido Singeriui pasirodyti prieš auditoriją ir išnaudoti didesnį biudžetą. Tai, kaip subtiliai ir smulkmeniškai jis pateikia kiekvieną sceną aiškiai žinodamas, kad visi joje matomi elementai dar bus svarbūs filmo eigoje, paaiškina ir tai, dėl ko jo stilius taip tinka filmams apie superherojus. Net jeigu šimtamilijoninėse juostose yra daugybė įspūdingų vaizdinių, juose Singeris taip pat daugiausiai dėmesio skiria efektyvios istorijos pasakojimui, ką turbūt išmoko su šiuo filmu.
Objektyviai vertinti tai, kaip Singeriui pavyko antrasis jo režisuotas filmas, yra sunkoka, kadangi jis žiūrovams visuomet asocijuosis su keliomis esminėmis vietomis, ne vientisa istorija. Ir visgi tuo pačiu yra malonu žinoti, kad įsigilinus į filmą, kuris šiomis dienomis yra suprantamas siaurai, galima rasti detalių, išryškinančių, kaip aiškiai B. Singeris ir C. McQuarrie sugeba pateikti sunarpliotą siužetą. Filmui reikėjo padaryti išties daug, kad tokiu paprastu būdu įlįstų į visų kino mėgėjų pasąmonę, ir taip „Paprasti įtariamieji“ dar kartą įrodė, kad norint papasakoti sudėtingą istoriją į pagalbą nebūtina pasitelkti sudėtingų elementų.
