Kai šiomis dienomis pasirodo filmas, paremtas komiksais, jis jau tampa eiliniu įvykiu. Tas filmas gali uždirbti šimtus milijonų dolerių, tačiau reklamos ant kiekvieno kampo, kas penkias minutes televizijose rodomi anonsai ir dešimtys pagal tuos filmus pagamintų įvairių produktų yra kasdienybė, kuri reiškia ne tiek jau ir daug, kas priverčia tokius kūrėjus kaip Stevenas Spielbergas kalbėti apie neišvengiamai artėjantį filmų apie superherojus burbulo sprogimą. Nereikia daug pastangų norint suprasti, kad jis vienokiu ar kitokiu atveju įvyks, kadangi visi dalykai, kuriuos žmonės priima kaip savaime suprantamus (ypač kalbant apie pramogų pasaulį), galiausiai pasiekia kritinį tašką.

Dabar žiūrėti „Nepalaužiamąjį“ yra keista dėl to, kad šitas filmas pasirodė prieš visą išprotėjimą dėl pagal komiksus sukurtų filmų (arba būtent tais metais, kuomet jis prasidėjo, nes 2000-aisiais pasirodė ir pirmoji „Iksmenų“ dalis). Kartu su „Šeštuoju pojūčiu“ (angl. „The Sixth Sense“) vienas iš dviejų nuostabių M. Night Shyamalano filmų (nebent skaičiuosite ir pirmuosius du trečdalius „Ženklų“ (angl. „Signs“)), „Nepalaužiamasis“ pasakoja apie žiaurią traukinio avariją išgyvenusį Deividą (Bruce Willis) – jis tapo ne tik vieninteliu išgyvenusiuoju žiaurią avariją; jis tragedijos metu net nenusibrozdino.

Filmas patenka į žanrą tų filmų, kurie pasakoja apie tai, kaip superherojai atranda savo galias, kas 2000-aisiais metais kine dar buvo ganėtinai neįprasta, o dabar to negali pakęsti keturi penktadaliai kino mėgėjų. Suderinus šį žanrą su M. Night Shyamalano mistika ir tuomet dar neišblėsusiais jo draminiais sugebėjimais yra gaunamas vienas geriausių tokio tipo filmų pavyzdžių. Jau vien dėl to, kad kūrėjui labiausiai rūpi ne paprastas išskirtinių galių atradimas, bet visų pirma tai, koks žmogus yra Deividas ir ką tų galių atradimas reikš jam.

Šia prasme „Nepalaužiamasis“ veikia neįtikėtinai gerai. Išgyvenusiojo kaltė filmo pradžioje suteikia nemažai stiprių draminių elementų, reikalingų tolesniam veikėjo plėtojimui ir kartu žiūrovams pristato tarytum loginę seką: Deividas gailisi to, kad yra vienintelis išgyvenęs katastrofą, tačiau jis kartu neriasi iš kailio siekdamas išsiaiškinti, kodėl taip atsitiko. Jo byranti santuoka su žmona Odre (Robin Wright) suteikia papildomą paskatą surasti atsakymus į jam taip rūpimus klausimus, net jeigu graži Deivido draugystė su sūnum (Spencer Treat Clark) atrodytų kaip pakankamas argumentas nesivelti į rimtesnius pavojus.

Šioje istorijos vietoje svarbiu žmogumi tampa paslaptingasis genijus/vienišius Elaidža Praisas (Samuel L. Jackson). Praisas, kaip ir Deividas, yra žmogus, kuris nėra bandomas apibrėžti per paprastus komiksų terminus geras/blogas; jis turi aiškiai matomų psichologinių sutrikimų ir nėra piešiamas vienpusiškai. Vaikystėje susidūręs su žiauriomis tragedijomis ir po jų atsigavęs, Praisas savo gyvenimą paskyrė komiksams – jų skaitymui, kolekcionavimui, kūrimui ir, svarbiausia, jų rimtam priėmimui. Atsiskyrėlis Praisas komiksus laiko savotišku aukštesniu tikslu, skirtu toli gražu ne vaikams, ir yra panašus į vieną tų izoliuotų žmonių, kurie ilgą laiką mato tik vieną dalyką ir jį galiausiai priima kaip svarbiausią pasaulyje, net jeigu tai reiškia, kad tas žmogus tiesiog nėra matęs pasaulio.

Be jokio atsitiktinumo, filmo istorija rutuliojasi daugmaž taip, kaip dauguma komiksų. Deividas ir Praisas susipažįsta vienas su kitu, ir net jeigu jie yra skirtingi – vadovaujasi skirtingomis gyvenimo filosofijomis, visur mato kitokią prasmę, – jie suformuoja keistai artimą ryšį. Deividas kartu praeina ir tą superherojaus fazę, kurioje jis dar negelbėja žmonių, o tiesiog savanaudiškai gėrisi savo galiomis, nors jų visiškai ir nesupranta. Šioje istorijos vietoje yra kažkas švelnaus, neįprasto ir keisto tokio tipo filmams: Deividas savo galių atradimu dalinasi su sūnumi ir jie tuo atvirai gėrisi kartu. Paprasta istorijos detalė, bet ji kartu suteikia Deividui motyvaciją saugoti save ir sūnų bei atitolina filmą nuo grynos fantastikos bei parodo, kad jis vyksta realybėje (net jeigu ji yra kitokia nei mums įprasta). Komiksuose savo galias dažniausiai atranda jauni, ne vidutinio amžiaus vyrai, todėl toks istorijos posūkis yra tikrai malonus.

„Nepalaužiamasis“, net jeigu pasižymintis itin efektyvia struktūra, turi ir ganėtinai silpnų vietų. Gal keista taip kalbėti apie filmą, kuriame žmogus supranta turintis antgamtines galias, tačiau čia yra nemažai logikos šuolių. Jie praverčia filmui, suteikdami keletą itin stiprių draminių scenų, bet jos atsiranda tarytum iš niekur ir bendrame kontekste neturi rimtesnio pagrindo. Viena žymiausių filmo scenų, kuomet kyla konfliktas tarp tėvo ir sūnaus, yra vienas tokių pavyzdžių – stiprios kelios minutės vakuume, tačiau viso filmo kontekste atsirandančios ir išnykstančios be rimtesnės priežasties. Scenarijaus bandymas žiūrovus įtikinti, kokios yra sąsajos tarp tradicinių komiksų struktūros ir tikro gyvenimo, ilgainiui irgi gali pabosti, tačiau jos dažnai pasimeta įdomiame filmo siužete.

M. Night Shyamalanas su „Nepalaužiamuoju“ kartu parodė, kad tuo metu jis buvo vienas perspektyviausių Holivudo režisierių. Praėjus metams nuo „Šeštojo pojūčio“, kaip reikiant sukrėtusio visą mistikos žanrą Holivude, sukurti dar vieną dramine ir mistine prasme stiprų filmą reiškė tai, jog tu iškart būsi nešiojamas ant rankų. Dabar šiam režisieriui tai kartu reiškia ir nuolatinį priminimą, kad jis savo karjeros piką pasiekė prieš 15 metų ir dabar su kiekvienu filmu praranda vis didesnį publikos pasitikėjimą (jeigu jo kiek nors liko po „Paskutinio Oro valdovo: Ango legendos“ (angl. „The Last Airbender“)).

Režisūrine prasme ši juosta yra nuostabi, nes ji yra paprasčiausiai graži. Kaip jau tapo įprasta superherojų filmams (ir kas kartu buvo naujovė anuomet), „Nepalaužiamasis“ yra vizualiai tamsus filmas, naudojantis daugybę slogių tonų ir kartu panaudojantis ryškias spalvas kontrastų sukūrimui ir nedaug jėgų kainuojančiam, tačiau visad suveikiančiam žiūrovų nustebinimui. Platesne prasme režisūra ir tai, kas vyksta ekrane, taip pat yra jaučiama tikrai aiškiai. Svarbiausios filmo scenos yra lėtos ir ilgos, filmuojamos be pertraukimų ir naudojant kuo mažiau montažo. Veiksmo čia yra, tačiau jis nėra svarbiausia „Nepalaužiamojo“ dalis. Vietoje to, M. Night Shyamalanas koncentruojasi į veikėjų emocijas jiems sunkiose situacijose, kas reikalauja ypatingo profesionalumo ir iš režisieriaus, ir iš aktorių (kurie visi pasirodė be didesnių priekaištų, tačiau emocijas valdantis ir galiausiai jas paleidžiantis Samuelis L. Jacksonas čia sukūrė vieną geriausių vaidmenų savo karjeroje, todėl labiausiai verta stebėti būtent jį).

M. Night Shyamalanas su „Nepalaužiamuoju“ sukūrė kažką, ką po daugybės pagal formules veikusių komiksinių filmų dabar bando atkartoti begalė režisierių: jis pristatė istoriją, kurioje žmonės, jų emocijos ir tarpusavio santykiai yra svarbesni už fizines jų galias. Tai filmas nagrinėja tiesiogine prasme, tai supranta veikėjai ir tai tampa kertine „Nepalaužiamojo“ dalimi. Filmas apie tai, ką žmonės gali padaryti siekdami išsiaiškinti tikrąjį savo tikslą, turėtų būti būtent toks, nevengiantis šią temą nagrinėti tiesiogiai ir tai darydamas sukrėsti žiūrovus. Tokie dalykai neturėtų būti sukuriami per klaidą, bet M. Night Shyamalanas vis įnirtingiau įrodinėja, kad „Nepalaužiamasis“ buvo labiau išimtis nei taisyklė žiūrovus greit nuvylusioje jo karjeroje.

8.2
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
8.0
Režisūra
9.0
Kinematografija
8.0
Garso takelis
8.0
Techninė pusė
8.0
Aktoriai
8.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles