Iš pradžių į kino pasaulį atėjęs kaip aktorius, vėliau žinomas kaip televizijos projektų kūrėjas, amerikietis Paulas Feigas savo debiutinį filmą sukūrė 1997 m. ir tai buvo vidutiniškai įvertinta drama „Atskirai parduodamas gyvenimas“ („Life Sold Separately“). Dar kartą save dramos žanre režisierius išbandė 2003 m. su filmu „Aš esu Deividas“ („I am David“), pasakojančiu apie dvylikamečio berniuko, ištrūkusio iš komunistinio Bulgarijos režimo, kelionę į Daniją. O štai debiutinę komediją (jei neskaičiuosime 2005 m. pasirodžiusio televizijos filmo „Ankstyvas paukštis“ („Early Bird“)) P. Feigas sukūrė 2006 m. Tad galima sakyti, kad „Nelydimi nepilnamečiai“ yra P. Feigo pirmoji komedija.
Kūčios, atostogų ir artėjančių žiemos švenčių metas. Gruodžio 24 d. paauglį Spencerį (akt. Dyllan Christopher) ir jo jaunesnę sesutę Kateriną (akt. Dominique Saldaña) mama (akt. Paget Brewster) atlydi į oro uostą – vaikai iš Kalifornijos turi skristi į Pensilvaniją, kur Kalėdas sutiks su tėčiu (akt. Rob Corddry). Nepasakytum, kad Spencerį labai žavėtų idėja trenktis į Pensilvaniją, o tuo labiau su ant sprando užkarta mažvaike sese, tačiau mama negailestingai užkrauna visą atsakomybę Spenceriui – ne tik dėl kelionės, bet ir dėl pačių Kalėdų, kadangi Katerina tiki Kalėdų seneliu ir laukia stebuklo. Žinoma, Spenceris ir Katerina nėra vieninteliai išsiskyrusių tėvų vaikai, Kalėdų išvakarėse vieni keliaujantys kažkur į kitą JAV pakraštį. Tačiau kelionė nutrūksta Kanzase – Huverio oro uostą, kuriame vaikai turi persėsti į kitą lėktuvą, kaip tyčia užpustė tokia sniego pūga, kad visi skrydžiai atšaukiami. Savaime suprantama, oro uosto personalas yra pakankamai kvalifikuotas ir pasiruošęs panašiems atvejams – jauniesiems keliauninkams laikinai pasiūloma palaukti bendroje patalpoje kartu su kitais vaikais. Kitaip sakant tokioje „mieloje“ patalpoje, kur vaikai kaip laukiniai eina galvomis, o juos prižiūrintys oro uosto darbuotojai tik ir ieško menkiausių pretekstų, kaip galėtų nuo tos priežiūros „pasiplauti“. Ir ne tik jie – greitai Spenceris supranta, kad ir pats čia nenori likti – juolab, kad sesutė lyg niekur nieko išpliurpia tokias Spencerio paslaptis, kurias jis būtų linkęs pasilaikyti sau. Maža to – ne bet kam, o simpatiškai, nors kiek ir arogantiškai panelei Greisei (akt. Gia Mantegna). Tad tik suradęs progą bent kiek atitrūkti nuo liežuvio už dantų nelaikančios Katerinos Spenceris išsmunka pro duris. Ir ne tik jis. Pasirodo, kad „vaikų kambaryje“ sėdėti neketina ir nutrūktgalvė Dona (akt. Quinn Shepard), ir išradingas linksmuolis Čarlis (akt. Tyler James Williams), ir apkūnus dvylikametis Timotis (akt. Brett Kelly), vis dar slapčiomis žaidžiantis su Akvamenu ir dėl to sulaukiantis aplinkinių patyčių, ir ta pati turtingų tėvų dukra Greisė, kurios akivaizdoje Spenceris ir buvo pažemintas. Oro uoste vaikai prisiverda košės. Už bausmę griežtas Huverio oro uosto direktorius Oliveris Porteris (akt. Lewis Black) nusprendžia šį nepaklusnų penketą palikti nuo grindų iki lubų apšnerkštame „vaikų kambaryje“, kai tuo tarpu „geri vaikai“ jau išvežti į oro uosto viešbutį. Neklaužadų prižiūrėtoju paskiriamas jaunas ir draugiškas oro uosto darbuotojas Zakas (akt. Wilmer Valderrama). Savaime suprantama, svarbiausiu penketuko tikslu tampa siekis kaip nors apmauti Zaką ir žūtbūt ištrūkti iš „vaikų kambario“, tam, kad nusigautų į viešbutį, kadangi kitaip, Spencerio manymu, jis nuvils savo sesę, ir ši pagalvos, kad Kalėdų senelis ją pamiršo.
Filmo siužetas yra banalus nuo pradžios iki pabaigos, pilnas nelogiškų sprendimų ir daugybėje kitų filmų matytų jau nebejuokingų klišių. Kaip ir galima tikėtis, iš esmės viskas tampa begaliniu „pagauk – jei – gali“ – vaikai laksto po oro uostą, o piktasis oro uosto direktorius su visu būriu vėplų apsauginių jų niekaip nesugeba pričiupti. Taip, tai filmas, kuriame vaikai intelektu ir išmone visada lenkia suaugusiuosius (nes, nustebsite, – išsiskyrusių tėvų vaikai yra išradingesni (sic!) ), kadanngi anuos apgauti – juokų darbas, kur vienuolikmetė mergaitė savo vieninteliu spyriu gali iš kojų išversti tvirtą suaugusį vyrą… Sakote, kažkur jau matyta? Taigi.
Be viso to, filme pilna logikos klaidų – dėl siaučiančios pūgos nei oro uosto personalas negali paskambinti savarankiškai keliaujančių vaikų tėvams ir pranešti apie susidariusią situaciją, nei tėvai gali prisiskambinti į oro uostą, tačiau kažkaip stebuklingai veikia tiek tarpmiestinis (tarpvalstijinis) ryšys skambinant kitiems abonentams, tiek oro uosto vidaus telefonai. Spencerio ir Katerinos tėtis pusę kelio važiuoja su priekiniame automobilio stikle įstrigusia egle, išsiliejęs dyzelinas savaime užsidega… Greisė iš tiesų gyvena netoli oro uosto, bet vis tiek leidžiasi uždaroma į „vaikų kambarį“ kartu su kitais be tėvų keliaujančiais vaikais.
Kai kas galbūt sakytų, kad čia filmas vaikams ir kad jame nereikia ieškoti gilios logikos. Net jeigu ir taip, vis tik abejotina, ar galima žiūrovams pateikti visiškai atmestinai sulipdytą filmą vien todėl, kad jis nukreiptas į jaunąją auditoriją. Kita vertus, jei jau adresuotas vaikams, šis filmas absoliučiai nieko gero jų nemoko. Priešingai, pažiūrėjus tokį filmą susidaro įspūdis, kad vaikams galima viskas – užtenka į galvą įsikalti kokią nors idée fixe. Dar blogiau, šis filmas nesmerkia patyčių problemos, o savotiškai jas netgi palaiko. O visuomenės primestų grožio standartų akcentavimas gali ne vienai jautresnei būtybei ir rimtą kompleksą įvaryti.
Personažai yra plokšti ir absoliučiai klišiniai tipažai. Geraširdis sumanuolis (Spenceris), išradingas ir artistiškas šaunuolis (Čarlis), berniukiška kietuolė (Dona) nevaikiškai seksuali gražuolė (Greisė), kvailokas storulis (Timotis), savanaudė mažvaikė verksnė (Katerina), absoliutus blogiukas (oro uosto direktorius), „tiesiog geras vaikinas“ (Zakas), tiek išore, vadinasi, tiek ir vidumi bjauri veidmainė (Merilin, akt. Michelle Sandler)… O kur dar isterikuojanti Spencerio ir Katerinos supermamytė, nesibodinti užkrauti Spenceriui ne tik mazgės sesers, bet dar ir atsakomybės už ją, šias atostogas ir apskritai jos tolesnę ateitį.
Aktorių darbas šiame filme neįspūdingas. Ir ne tik dėl to, kad dauguma personažų – vaikai ir paaugliai. Nei vienas iš šiame filme vaidinančių aktorių negali pasigirti žymiais vaidmenimis ar sėkmingai susiklosčiusia ankstesne ar vėlesne karjera. Net ir vyresnės kartos aktorius Lewis‘as Blackas nėra išimtis – vaidmenys atsitiktiniuose televizijos projektuose, trumpametražiuose filmuose, trečiarūšėse juostose ar vos keletas epizodinių pasirodymų žinomesniuose filmuose – tai ir visas aktorinis jo indėlis į kiną.
Ko gero prie viso šio komplekto prisidedanti žemesnio nei vidutinio lygio techninė pusė jau net nestebina. Kameros darbas – neišskirtinis, vaizdo montažui akivaizdžiai atsiliepė televizinė P. Feigo patirtis. Garso takeliui, atitinkamai pagal filmo siužetą, parinktos daugiausia kalėdinės dainos – na gal ir ne tos, iki negalėjimo įkyrėjusios, kurias girdime kiekvienais metais jau gerą dešimtmetį, bet tokios pat saldžios ir kičinės, kaip ir kalėdinis šlamštas, kuriuo Spencerio ir Katerinos mama užvertė visą priešais namą esančią pievelę.
„Nelydimi nepilnamečiai“ – neoriginali, nuobodi ir visiškai nejuokinga komedija, susirinkusi visus įmanomus stereotipus ir klišes. Prisidengdami tuo, kad filmas skirtas jaunesnei auditorijai, šios juostos kūrėjai visiškai žemai nuleido kokybės standartus, ir drįso žiūrovams pateikti visiškai bevertį kino pusgaminį, kuris netgi neatitinka savo paskirties – net jei jau ir vertinsime jį kaip vaikams skirtą filmą, akivaizdu, kad akcentai sudėlioti visai netinkamai. Scenarijus nuspėjamas nuo pat pradžių ir iki pat pabaigos taip nieko netikėto ir nepasiūlo. Iš esmės viskas, ką galime išvysti šiame filme, jau matyta kad ir tokiose kalėdinėse komedijose kaip „Vienas namuose“ („Home Alone“, 1990 m.), „Vienas namuose 2: pasiklydęs Niujorke“ („Home Alone 2: Lost in New York“, 1992 m.) ar „Kalėdų karštinė“ („Jinggle All the Way“, 1996 m. ) – taigi prieš gerus dešimt ar net šešiolika metų. Tad ar vertėjo taip nevykusiai kartotis?
