Po „Nerealiųjų“ („The Incredibles“, 2004 m.) sėkmės, kurią apvainikavo Oskaras geriausio animacinio filmo kategorijoje, 2007 m. režisierius Bradas Birdas į kino ekranus grįžo su dar vienu įspūdingu projektu. Turbūt net galima teigti, kad dar vieną Oskarą į jo kolekciją atnešęs „La troškinys“ ne tik kad yra kol kas geriausias šio režisieriaus darbas, bet dar daugiau – šis filmas, jei ne sukėlė, tai tikrai stipriai prisidėjo prie Vakarų šalyse padidėjusio susidomėjimo kulinarija ir maisto kultūra. Matyt, filmo moto „Gaminti gali visi“ ne vienam tapo postūmiu virtuvėje sukurti šį tą daugiau nei įprastą kiaušinienę, o kai kuriems – galbūt net įkvėpimu pradėti rašyti maisto tinklaraštį. Filmo sėkmę patvirtina ne tik gausybė apdovanojimų, kurių viršūnėje puikuojasi Oskaro statulėlė, bet ir tai, kad šio filmo tematika Paryžiaus Disneilende sukurtas atrakcionas, o Thomas‘o Keller‘io ratatouille tapo toks populiarus, kad kai kurie tinklaraštinkai net nesivargina publikuoti viso recepto, apsiribodami nuoroda į pirminį šaltinį.
Be abejo, su žodžiais gastronomija ir kulinarija geriausiai dera Prancūzija ir Paryžius. Tai šalis, ne tik besididžiuojanti savo kulinariniu paveldu, bet ir tvirtai diktuojanti madas maisto gaminimo srityje. O Paryžius apskritai yra laikomas visų gourmet ir gastronomijos snobų sostine – tai, kas populiaru Paryžiuje tuoj pat privalomai populiaru tampa Niujorke ir Tokijuje, Londone ir Barselonoje. Nenuostabu – ne kas kitas, o prancūzai pradėjo restoranus vertinti „Michelin“ žvaigždutėmis – iš pradžių buvęs tik kaip paprastas gidas turistams su nuorodom, kur galima skaniai pavalgyti, ilgainiui šis kasmet sudaromas sąrašas tapo prestižiškiausiu įvertinimu, o šefai ir restoranų vadovai kiekvienos „Michelin“ žvaigždutės geidžia ne mažiau nei sineastai Oskaro ar Auksinės palmės šakelės.
Tokioje tad gurmanų šalyje gyvena Remis. Jis taip pat pasižymi išlavintu skoniu, puikia uosle ir ypatinga aistra maistui gaminti. Bet yra viena, tačiau esminė ir viską lemianti problema – Remis yra žiurkė. O žiurkei, žinia, apie virtuvę ir maisto gamybą, geros kokybės produktus ir ypatingą skonį suteikiančius prieskonius belieka tik pasvajoti. Tą Remis ir daro. Tokių Remio „išsidirbinėjimų“ ir išrankumo maistui visai nesupranta jo tėtis žiurkių klano vadas Džango. Vienintelis, su kuriuo gali būti atviras, yra Remio brolis Emilis, kuris gal irgi nelabai supranta Remio išrankumą ir kitokias keistenybes (pavyzdžiui, vaikščiojimą ant galinių letenėlių ar knygų skaitymą), tačiau bent jau nebando Remio perauklėti. Žiurkiškas Remio gyvenimas gal taip ir būtų tekėjęs sava vaga, jei ne sukeltas aliarmas, po kurio visas žiurkių lizdas skubiai evakuojasi, o Remis, pasičiupęs virtuvės dievo Ogiusto Gusto kulinarinę knygą, atsiskiria nuo saviškių ir pasiklysta kanalizacijoje. Iš knygos iliustracijos atgijęs virtuvės guru paskatina Remį išlįsti į paviršių ir paaiškėja, kad Remis atsidūrė Paryžiuje. Ir ne bet kur – šefas Gusto žiurkiuką atvedė prie savo restorano, kuriam vadovavo, kol buvo gyvas. Restoranas išgyvena ne pačius geriausius laikus – maisto kritiko Antono Ego straipsnis ne tik sukėlė mirtiną širdies smūgį šefui Gusto, bet dėl neigiamos kritikos restoranas prarado žvaigždutę, o dabartinis restorano vadovas šefas Skineris labiau rūpinasi komercinių linijų kūrimu, o ne Gusto tradicijų išsaugojimu. Restoranui kaip oro reikia naujo talento, tad tai kaip tik puiki proga Remiui. Tik kaip tą padaryti, kai esi tik žiurkė? Tikėti savo aistra ir nepamiršti, kad gaminti gali visi!
Filmas „La troškinys“ nukelia į nuostabų kulinarijos pasaulį. Žiūrovams suteikiama proga pamatyti restorano virtuvę iš vidaus, iš arti pažvelgti į ruošiamus gastronomijos stebuklus, įkišti nosį į verdamos sriubos puodą, išgirsti traškančias bagetes, pajusti liepsnos kaitrą ir peilių aštrumą, nervus ir skubą piko metu užplūdus klientams.
Į šią nuostabią ekskursiją lydi puikūs, saviti ir išraiškingi personažai. Visų pirma – tai jau minėtas žiurkiukas gurmanas Remis, kuris, galima sakyti, jau tapo daugiau nei vien filmo personažu. Jo aistra gaminti sužavės bet ką, o atkaklus tikslo siekimas galbūt paskatins žiūrovus patikėti savo jėgomis ir imtis to, apie ką nedrąsiai svajoja. Remio tėtis Džango simbolizuoja ne tik patriarchalines vertybes – jį galima laikyti savotišku žiurkių mafijos prototipu (kita vertus, kaip ten sakydavo Tonis Soprano: „Šeima yra šeima“). Remio brolis Emilis – apvalus, visaėdis žiurkiukas, truputį baugštus, yra, ko gero, vienas juokingiausių filmo personažų.
Jei, remiantis tradiciniu stereotipiniu vertinimu, laikysime, kad animacinis filmas, a priori yra skirtas vaikams, tai šio filmo kūrėjai pasistengė, kad filmas nebūtų infantilus. Jame, ypač žmogiškųjų personažų prototipuose, yra gausu nuorodų, kurios tikriems gurmanams taps vyšnia ant pyragaičio, ar netikėtu prieskoniu ratatouille troškinyje. Visų pirma, bent kiek gastronomija besidomintiems į akis turėtų kristi tragiškų šefo Ogiusto Gusto ir prancūzų virtuvės šefo trimis „Michelin“ įvertinto ir Prancūzijos garbės legiono kavalieriaus ordinu apdovanoto Bernard‘o Loiseau gyvenimų panašumas. Iš tikrųjų Bernard‘as Loiseau tapo Ogiusto Gusto prototipu, tik realybėje aukščiausios klasės šefas, jautriai sureagavęs į spaudoje pasirodžiusius gandus apie tai, kad jo restoranas greičiausiai neteks žvaigždutės, nusižudė. Puikiosios šefės, vienintelės moters dabartinio Gusto restorano virtuvės ekipoje Koletės personažas kurtas pagal dviem „Michelin“ žvaigždutėmis įvertintą prancūzų šefę Hélène Darroze, kuri už savo pasiekimus taip pat yra apdovanota Prancūzijos garbės legiono kavalierės ordinu. Lengvai feministinis Koletės personažas išsako liūdną tiesą, kad iki šiol restoranų virtuvėse dominuoja vyrai, o moterys yra nepagrįstai nuvertintos (tiesa, pati Hélène Darroze palyginus gana trumpai dirbo ne savo restorane, o vėliau vadovo šefų ekipoms, kurių bent trečdalį sudarė moterys šefės).
Bus ką veikti ne tik maisto, bet ir kino gurmanams, atpažįstant čia vieną, ten kitą bruožą, judesį ar mimiką, perimtą iš kino pasaulyje žinomų veidų. Niūriojo maisto kritiko Antono Ego išvaizda „pasiskolinta“ iš prancūzų aktoriaus, kino ir teatro režisieriaus Louis‘o Jouvet, vaidinusio filmuose „Auksakalių krantinė“ („Quai des Orfèvres“, 1947 m.), „Patvirtinta kopija“ („Copie conforme“, 1947 m.), „Meilės istorija“ („Une histoire d‘amour“, 1951 m.) ir kituose. Antono Ego prisiminimai yra parafrazė su Marcelio Prousto puikosiomis madlenomis, aprašytomis knygoje „Svano pusėje“ iš ciklo „Prarasto laiko beieškant“. O štai isteriškojo blogiuko šefo Skinerio gestikuliacija, pakeltas tonas ir išraiškingos grimasos turėtų priminti prancūzų kino legendą Louis‘ą de Funès‘ą.
Vienintelis smulkus akmenukas būtų dėl keleto neatitikimų. Labai džiugu, kad filmo kūrėjai skyrė išties didelį dėmesį detalėms. Viskas, berods, apgalvota iki smulkmenų. Beveik – kadangi kelios klaidelės vis tik praslydo. Pirma – kulinarinė knyga. Nors visur kitur visi užrašai, indikacijos, receptai, ir bet kokie kiti tekstai yra, kaip ir priklauso, prancūziški, Ogiusto Gusto knygos tekstas kažkodėl yra angliškas (kam Prancūzijos kaime gyvenančiai bobutei gurmanei pirkti prancūzo autoriaus knygą anglų kalba, lieka neatskleista mistika). Antra smulki klaida – žvaigždutės. Filme Gusto restoranas iš pradžių turėjo penkias žvaigždutes. Iš tikrųjų realybėje aukščiausias restoranų įvertinimas yra trys „Michelin“ žvaigždutės, penkių žvaigždučių skale vertinami viešbučiai. Dar vienas smulkus neatitikimas – taipogi mistinė Gusto restorano vieta. Pagal tam tikrus orientyrus būtų galima spėti, kad restoranas yra kažkur tarp Dievo motinos katedros (Notre Dame) ir Konkordijos aikštės, nors realiai tokia vieta, kaip rodoma filme, neegzistuoja. Tačiau čia tik smulkus priekaištas – vis tik tai animacinis filmas, pasakojantis truputį fantastišką istoriją, tad kodėl jame ir Paryžius negalėtų būti truputį kitoks, nei yra iš tikrųjų? Beje, šiurpioji parduotuvė „Destruction des animaux nuisibles“ su atitinkamomis dekoracijomis iš tiesų egzistuoja.
Animacijos technikos prasme galima sakyti, kad šis filmas, yra tobulas – bent jau tol, kol nebus išrastos dar tobulesnės raiškos priemonės. Galime matyti kiekvieną Remio ir jo gentainių kailiuko plaukelį, pastirusius ūsus – viskas pavaizduota iki smulkiausios detalės. Kameros darbas be priekaištų – vaizdai pateikiami įvairiausiais rakursais. Kartu su Remiu žiūrovai patenka tiek į siauriausius vamzdžius, tiek į atokiausius užkaborius, tiek gali grožėtis kvapą gniaužiančia romantiškojo Paryžiaus dienine ar naktine panorama.
Galima pasidžiaugti puikiu aktorių – tiek amerikiečių, tiek lietuvių – darbu, įgarsinant filmo personažus. Balsai labai charakteringi ir prisideda prie personažų kūrimo. Kai kurie lietuviškam dubliažui parinkti aktorių balsai beveik idealiai sutampa su amerikiečių kolegų balso tembrais – ypač tas pasakytina apie šaižiabalsį Skinnerį įgarsinusius serą Ianą Holmą (arba Bilbą Beginsą „Žiedų valdovo“ („The Lordo of the Rings“, 2001 – 2003 m.) trilogijoje) ir Vytautą Šapranauską. Visai smagia detale taip pat tampa tai, kad tiek amerikiečiai, tiek lietuviai garsindami šį filmą, kai kada pabando imituoti prancūzišką akcentą. Mažytis minusas dėl garso montažo – norėtųsi, kad originalaus garsinimo veikėjų balsai skambėtų kiek garsiau. Garso takelis smagus, svajingas, romantiškas, prancūziškas – kartais gal kiek saldokas, truputį klišinis, tačiau prie filmo tematikos dera puikiai ir jį papildo kaip skanus padažas.
„La troškinys“ – pamažu klasikos vardą užsitarnaujantis animacijos šedevras, vedantis žiūrovus į skonių ir kvapų turtingą kulinarijos karalystę. Praktiškai tobulai sukurtas filmas paskatins nebijoti siekti savo svajonių ir patikėti savo jėgomis. Puikiai subalansuotas įvairaus amžiaus žiūrovams filmas leis mėgautis nuotykiais, kulinarijos meno subtilybėmis ir grožėtis užburiančiais Paryžiaus vaizdais, bei juoktis iš smagių situacijų ar tiesiog personažų elgesio ir gestų. O filmo moto „Gaminti gali visi!“ galbūt paskatins pačius sukurti kokį nors gastronominį stebuklą. Nebūtinai didelį. Užteks ir paprasto (tačiau neprasto!) daržovių troškinio – la ratatouille – kuris, ruoštas pagal T. Keller‘io receptą, bent trumpą akimirką perkels į Prancūziją.
