Pirmieji „Simpsonų“ sezonai ne veltui yra įvardijami kaip absoliuti televizijos ir komedijos viršūnė. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje suklestėjęs serialas visus sužavėjo tuo, kad jame kiekvienas žiūrovas atrado kažką sau artimo, juokingo ar emocionalaus. Menas niekad nėra skirtas vien žiūrovų norų patenkinimui, bet tai, ką anuomet išdarinėjo „Simpsonai“, televizijoje buvo visiškai neįprasta. Vaikai ten atrado linksmą fizinę komediją ir išprotėjusius žmones, suaugusieji džiaugėsi nešvankiais ar su politika susijusiais juokeliais, ir visi sugebėjo atrasti sau patinkančius veikėjus.

Panašiu principu veikia „Nerealieji“, 2004 metais Brado Birdo parašytas ir režisuotas animacinis filmas. Išleistas pačiame „Pixar“ aukso amžiaus viduryje, filmas pasakoja apie superherojų šeimą, bandančią atsiriboti nuo to, kad jie buvo apdovanoti išskirtinėmis, eiliniams žmonėms nesuvokiamomis galiomis. Jų moralinės dilemos ir suvokimas, kad nuo savo tikrojo pašaukimo per ilgai bėgti tiesiog neįmanoma, ir yra svarbiausia visai šeimai skirto filmo tema.

Aš nuoširdžiai manau, kad dėl šių temų „Nerealieji“ yra geriausias kada nors sukurtas filmas apie superherojus. Ne animacinis filmas, o tiesiog bet kokia tokio tipo juosta, kada nors pasirodžiusi kine. Filmai apie legendinius herojus, dažniausiai pirmą kartą pasirodžiusius komiksuose, yra kuriami jau ne vieną dešimtmetį, tačiau jie praktiškai visuomet turi tą pačią formulę. Didžioji filmo dalis yra praleidžiama pasakojant žiūrovams apie tai, kaip eilinis žmogus tapo neeiliniu herojumi, tuomet jis sutinka savo priešą, jį nugali, kažkur į tarpą yra įspraudžiama meilės istorija, o didžiosios Holivudo studijos skaičiuoja pinigus. Tiems filmams, kuriems pasiseka, būna skiriami tęsiniai, dėl ko kiti geriausi darbai apie superherojus – „Iksmenai 2“, „Tamsos riteris“, „Žmogus-voras 2“ – yra antrosios stambių franšizių dalys.

Jeigu trumpiau, tokio pobūdžio filmų kūrėjai žiūrovus mato kaip kvailius, kurie tarsi negali suprasti, kad prieš juos matomi superherojai turi kažkokią istoriją ir apie ją galima tiesiog nekalbėti. B. Birdas šios klaidos išvengia ir šio filmo pirmosiomis minutėmis pristato viską, ką reikia žinoti apie jo herojų istoriją. Bobas arba Ponas Nerealusis (įgarsino Craig T. Nelson) turi pavydėtiną stiprumą ir yra kur kas didesnis nei paprastas žmogus, iš pradžių mylimas publikos dėl savo sugebėjimų, o vėliau dėl savo išskirtinumo jų ir nekenčiamas. Jo žmona Helen (Holly Hunter) pasižymi tamprumu ir kartu su vyru ilgainiui apleidžia savo galias siekdama gyventi ramų gyvenimą. Tos pirmosios minutės, kai yra parodomas herojų pakilimas, nukritimas ir žmonių reakcija į juos, yra viena geriausių mano matytų filmo įžangų.

Panaši yra ir pirmoji filmo dalis, visiškai neprimenanti įprastų superherojų filmų. „Nerealieji“ tuomet rodo Bobo šeimą, kaip sunkiai jam sekasi darbe, kaip jam svarbu yra išlaikyti žmoną su trim vaikais, kaip jis daro ne tai, ką norėtų. Filmo scenarijus itin efektyviai sugeba perteikti tai, kaip jaučiasi kiekvienas veikėjas, ir kad kiekvienas jų yra bent šiek tiek užspaustas. Bobas, negalėdamas naudoti savo galių, vis tiek sugeba padėti kitiems žmonėms savo darbe, nesiskundžia ir yra stipresnis nei kiti.

Tai man ir yra geriausia šio filmo dalis. Iki šiol yra sukurta dešimtys fantastinių ar panašaus pobūdžio filmų, kai žiūrovams yra rodoma visam pasauliui kylanti grėsmė, tačiau ji niekam nerūpi. Ir visgi tuomet, kai yra sukuriami veikėjai, kurie yra palaužti, malonūs, privalantys slėpti tai, ką gali, žiūrovams jie patinka kur kas labiau ir jų vėlesnis gyvenimas mums yra itin svarbus. Atrodytų, kad pirmoji filmo pusė, kartais kiek (reikalingai) paskubanti rodyti Parų šeimos gyvenimą, beprasmiškai rodo jų finansinę, asmeninę ar su atsakomybe besitvarkančią pusę, bet to reikia ateičiai.

Vien dėl to, kad antroji „Nerealiųjų“ pusė yra grynas veiksmo filmas. Jis yra ganėtinai tiesmukiškas, besisukantis apie tai, kaip prieš daugelį metų Bobo ignoruotas vaikas, norėjęs jam padėti kovoti su nusikalstamumu, dabar tampa tradiciniu superherojų filmų blogiečiu, siekiančiu atkeršyti savo buvusiam herojui. Vėlgi, niekas čia nekyla iš oro ir viskas, kas buvo parodyta pirmojoje filmo dalyje, turi savo svarbą, kas „Nerealiųjų“ scenarijų paverčia itin efektyviu. Apie veiksmo filmo pusę šioje juostoje pasakoti nenoriu, net jeigu čia išduoti nėra ką, tačiau ji per daug nesiskiria nuo tradicinių veiksmo filmų motyvų. Vienintelis skirtumas yra tas, kad šiame veiksmo filme mums rūpi prieš blogį kovojantys veikėjai ir mes žinom, kad juos galim prarasti, kas kardinaliai pakeičia visą šią juostą.

Tiesa, jeigu iš aprašymo pasirodė, kad šis filmas yra pusiau drama, pusiau veiksmo filmas, nesijaudinkite, nes humoro čia yra užtektinai. Jis yra įspraudžiamas nepastebėtas, dažniausiai prisidedantis prie dramos ir galintis prajuokinti ir vaikus, ir suaugusius. Didžiausias humoro variklis šiame filme yra Edna, kurią įgarsino pats B. Birdas, jeigu jums dar reikėjo spėlioti apie šio žmogaus genialumą. Kalbanti su ryškiu akcentu, Edna pasižymi geriausia komedijos forma – už Nerealiųjų komandos kostiumų dizainą atsakinga moteris yra absoliučiai tiesmukiška, veikėjams pasakanti visą tiesą apie jų svorį, amžių, naivumą ir panašius dalykus. Kiekvienas jos pasisakymas yra vertas citatos ir B. Birdas sugebėjo ją panaudoti saikingai, net jeigu ją būtų galima pavadinti geriausia filmo dalimi. Geriausias Bobo draugas ir ledu bet ką galintis paversti Frozonas (Samuel L. Jackson) taip pat yra retai matomas, bet itin linksmas veikėjas.

Nors „Nerealieji“ nesistengia per daug moralizuoti ir tiesiog pasakoja vienos šeimos istoriją, filme pasitaiko įdomesnių motyvų. Tai, jog mokykloje nepritampanti ir berniukų nepastebima jo dukra Violeta (Sarah Vowell) gali tapti nematoma, yra jeigu ne per daug gilus, bet įdomus sprendimas atskleisti pačią veikėją. Panašiai yra ir su Violetos broliu Dešu (Spencer Fox), kuris yra itin aktyvus, viskuo besidomintis ir, be abejo, turintis galimybę bėgti protu nesuvokiamu greičiu. Jie prisideda prie didžiosios „Nerealiųjų“ temos, kuri yra susijusi su žmonių negalėjimu daryti tai, ką jie nori ir kam jie yra skirti, ir su tuo, kaip jų gyvenimas pasikeičia galiausiai atsiskleidus.

Filmo stilius yra ne ką mažiau įdomus nei jo istorija, pateikiamas kaip šioks toks film noir ir ankstyvųjų Džeimso Bondo filmų mišinys, kartu su energinga, bet per daug dėmesio neatkreipiančia Michaelo Giacchino muzika. Paties filmo animacija nėra per daug išskirtinė, pasižyminti tradiciniu „Pixar“ minimalizmu ir gal kartais dėl savo paprastumo praleidžianti kai kurias detales, tačiau dėl to per daug neatimanti iš paties filmo.

Nes, vėlgi, svarbiausia jo dalis yra pati istorija, kaip ir turėtų būti kiekviename filme. Veikėjų konfliktai, motyvacija, istorijos atomazga ir mažiausios detalės čia yra sukurtos pagal geriausius filmų kūrimo vadovėlius ir visa tai atrodo nuostabiai. B. Birdas su „Nerealiaisiais“ pamokė visus kino kūrėjus, kaip reikia statyti filmus apie superherojus, ir tai jau yra nemenkas pasiekimas.

9
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
10
Režisūra
10
Kinematografija
9.0
Garso takelis
8.0
Techninė pusė
8.0
Aktoriai
9.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles