MĖNESIO REŽISIERIUS. Juros periodo parkas

XX a. antroje pusėje pamažu atsiradusios galimybės kurti vis kokybiškesnius specialiuosius efektus atvėrė iki tol nematytus kino rinkos horizontus. Septintajame dešimtmetyje pasaulį išvydo S. Kubricko „2001 m. kosminė odisėja“ (angl. „2001: A Space Odyssey“), aštuntajame – Ridley Scotto „Ateivis“ (angl. „Alien“, o devintajame – originalios „Žvaigždžių karų“ (angl. „Star Wars“) trilogijos filmai, žiūrovus iš proto vedę savo unikaliomis idėjomis bei įtikinamomis vizualizacijomis. Kino filmų kūrimo galimybėms tobulėjant milžiniškais tempais žiūrovai su kiekvienu dešimtmečiu gaudavo vis daugiau progų nusikelti į iki tol nematytus pasaulius ne tik idėjiškai, bet ir vizualiai, tai galiausiai vainikavo sensacingai sėkmingas Steveno Spielbergo mokslinės fantastikos šedevras „Juros periodo parkas“, dienos šviesą išvydęs 1993m.

„Juros periodo parkas“ pasakoja apie fikcinę salą – Isla Nublar, kurioje milijardieriaus filantropo vadovaujama genetikų komanda įkūrė laukinį klonuotų dinozaurų parką. Po netikėtos vieno darbininko mirties filantropas yra priverstas įrodyti investuotojams, kad parkas yra saugus, dėl ko tenka kviestis kvalifikuotą ekspertų komandą. Taip į nuošalią salą atskrenda sraigtasparnis su pagrindiniais filmo herojais: ne tik filantropu Džonu Hamondu (Ričardas Attenboroughas), bet ir paleontologais Alanu (Samas Neillas) ir Ele (Laura Dern), taip pat matematiku Ianu (Džefas Goldblumas) bei investuotojams atstovaujančiu advokatu Donaldu (Martinas Ferrero). Kiek vėlėliau prie pagrindinių filmo personažų prisijungia ir du filantropo anūkai: Timotis (Džosefas Mazello) ir Aleksė (Ariana Ričards).

Filmą idėjiškai įkvėpė identiško pavadinimo 1990m. Maiklo Krichtono išleista novelė, kurioje ir užgimė nuošalios salos, slepiančios klonuotus dinozaurus idėja. Įdomu tai, jog dar prieš novelės išleidimą dėl teisių pagal ją kurti filmą susirungė keturios kino studijos, po kurių tarpusavio kovos rankas iškėlęs į viršų galiausiai išėjo S. Spielbergas, su „Universal Studios“ parama įsigijęs teises į novelės idėją už pusantro milijono JAV dolerių. Akivaizdu, jog ši investicija atsipirko – ažiotažas dėl „Juros periodo parko“ buvo sukeltas visuose pasaulio kampeliuose, dėl ko šis filmas uždirbo kiek daugiau nei milijardą JAV dolerių, taip ketveriems metams tapdamas pelningiausiu filmu kino istorijoje, kol galiausiai 1997m. buvo pralenktas „Titaniko“.

Kodėl „Juros periodo parkas“ tapo tokiu sėkmingu filmu? Neskaitant kaip prieš 23 metus sukurtam filmui tiesiog stulbinančių vizualizacijų tiesiog būtina išskirti ir juostos universalumą, gebant prisitaikyti prie kiekvieno žiūrovo lūkesčių. Ir tai neabejotinai yra būtent kino studijos ir režisieriaus nuopelnai, kadangi filmą įkvėpęs M. Krichtono romanas buvo gerokai žiauresnis ir kruvinesnis. „Universal Pictures“ su S. Spielbergu pasiskolinę idėją nusprendė ją gerokai perdaryti – buvo perkurti iš esmės visi pagrindiniai personažai ir atsisakyta knygoje ypač akcentuotos gerokai šaltesnės atmosferos, taip atvė kelius į platesnę auditoriją. Ir kai neretai bandymai vienu kąsniu apžioti ypač daug baigiasi visišku krachu, šis filmas idealiai parodo, jog tai gali baigtis ir stulbinančia sėkme.

Filmo pradžia susipažįstant su veikėjais bei dinozaurų pripildyta sala – šilta bei netgi savotiškai atpalaiduojanti. Įdomūs veikėjų portretai, šiek tiek humoro, didinga muzika ir pirmieji žingsniai į paslaptingą salą, privertę ekspertų komandą išsižioti, atsidūrus milžiniškų dinozaurų apsuptyje – tai leidžia pamažu įsijausti į veikėjų vaidmenis, tendencingai vis labiau susitapatinant su jų jaučiamomis didingumo ir nuostabos emocijomis. Visas šis emocinis efektas kiekvienam filmo žiūrovui iš esmės yra toks įtaigus dėl to, kad dinozaurai bei pati sala yra pateikiami stulbinamai realistiškai. Tai neabejotinai yra milžiniškų kūrybinės komandos pastangų nuopelnas – vien ką reiškia tai, jog vos apie minutę trunkanti scena, kai vienas iš dinozaurų persekioja automobilį, buvo kuriama net 2 mėnesius, o tai puikiai parodo, kokios pastangos buvo dedamos į maksimalų unikalios salos ir jos gyventojų tikroviškumą. O džiugiausia yra dėl to, jog su įžangine filmo dalimi nėra perspaudžiama, gan greitai į filmo siužetinę liniją pradedama įvesti kertinio veiksmo užuomazgas.

Apie pačią veiksmo tėkmę pernelyg neišsiplėsiu vengdamas papasakoti per daug, bet galiu drąsiai užtikrinti, jog veiksmo ir intrigos šiame kūrinyje tikrai netrūksta. Ir kalbant apie šiuos dalykus labiausiai džiugina jų subalansuotumas įvairiapusiškai auditorijai. Ne tiek dėl to, jog pagrindinių veikėjų kolektyve vaikų duetas užima pakankamai svarbų vaidmenį, bet ir dėl fakto, jog žiauresnėse filmo scenose paskutiniai potėpiai yra paliekami žiūrovo vaizduotei – tai leidžia ne tik patenkinti trokštančius kiek aštresnių emocijų, bet ir apsaugoti jautresnių nervų žiūrovus nuo per didelių neigiamų potyrių. Subalansuotumas atsispindi ir tame, jog po kiekvieno rimtesnio veiksmo užtaiso filme praktiškai be išimčių laukia savotiškas emocinis atoslūgis, suteikiantis galimybę atgauti kvapą bei kartu su filmo herojais pasigrožėti unikalia sala ir jos gyventojais, o tai leidžia pernelyg nenuskriaudžiant veiksmo ir įtampos trokštančių žiūrovų patenkinti kiek šiltesnių emocijų norinčių žmonių poreikius.

Grįžtant prie jau minėtų kiek žiauresnių filmo scenų, kurių yra bent keletas – būtina akcentuoti tai, jog jos tikrai nėra pagrindinis kuriamos įtampos šaltinis. Greitėjantis širdies ritmas ir sulėtėjęs kvėpavimas – būtent taip paveikti gebanti veiksmo metu akcentuojama atmosfera prie jos prisideda labiausiai. Ne aštrūs pavojingų gyvių dantys, o būtent faktas, jog jie yra šalia ir kelia grėsmę sukelia įtampą, kuri yra kur kas įtaigesnė už bet kokią tik stipresnių nervų žiūrovams rekomenduotiną sceną. Net ir paprasčiausias tolimoje girdimas trenksmas ir po jo lėtai suvibruojanti vandens stiklinė režisieriaus dėka sugeba paveikti kur kas labiau už šaižų puolančio dinozauro klyksmą.

Belieka pripažinti tai, jog „Juros periodo parkas“ yra ne tik atsparus laikui, bet ir jį lenkia, net ir po 23 metų nuo savo sukūrimo tapdamas gaiviu oro gūsiu kiekvienam filmų mėgėjui. Tai – ne tik idėjiškai, bet ir vizualiai nesenstantis S. Spielbergo kūrinys, kurio pralenkti nepajėgė nei vienas jo tęsinys, įskaitant ir tik praėjusiais metais pasirodžiusį „Juros periodo pasaulį“. Ir nors kaip įtemptų filmų mėgėjas neatsisakyčiau išvysti ir knygoje aprašytos kiek tamsesnės šios istorijos versijos, privalau pripažinti, jog kino studijos ir režisieriaus pasirinkta M. Krichtono romano adaptacijos kryptis, žvelgiant objektyviai, yra praktiškai ideali, dėl ko milžiniška šio filmo sėkmė tampa savaime suprantama. Tai – puikus filmas šeimai, patenkinsiantis kiekvieno žmogaus ambicijas, nes tai garantuoja peržiūros metu sprogstantis įvairiapusis subalansuotas emocinis užtaisas, kupinas tiek aštrumo ir įtampos, tiek ir didingumo bei šiltų emocijų.