Kartais net ir didžiausių bei didingiausių epų kūrėjams prireikia savotiško kūrybinio poilsio – ko nors neįpareigojančio ir maloniai nuteikiančio. Galbūt todėl R. Scotto repertuare šalia įspūdingų fantastinių filmų, didingų istorinių dramų, ar feministinę problematiką keliančių juostų galime aptikti romantinę draminę komediją „Geri metai“. Sąlyginai nedidelio biudžeto filmas savo žanru išsiskiria iš kitų R. Scotto darbų, tačiau kai ką savito ir būdingo tik šiam režisieriui vis tik galima pajausti.

Londono akcijų biržos maklerį Maksą Skinerį (akt. Russel Crowe) pasiekia žinia apie dėdės (akt. Albert Finney) mirtį. Būdamas vienintelis paveldėtojas Maksas paveldi Provanse esantį dėdės namą ir vynuogyną. Vaikystėje, Maksas vasaras leisdavo ten, tačiau vėliau santykiai su dėde nutrūko tad visai nenuostabu, kad darboholikas Maksas visai netrykšta noru iš Londono trenktis į Prancūziją. Tačiau visą jo darbotvarkę ir gyvenimą planuojančios asistentės Džemos (akt. Archie Panjabi) dėka jis vis tik atsiduria lėktuve, skrendančiame į žemyninę Europą, kur Prancūzija jį iš karto pasitinka savomis keistenybėmis. Nusprendęs paveldėtą namą ir vynuogyną parduoti Maksas neketina ilgiau užsibūti žydinčiame saulės šviesoje paskendusiame Provanse. Tačiau aplinkybės taip jau susiklosto, kad jo viešnagė užsitęsia ilgiau, nei buvo planuota iš anksto. Neturėdamas kitos išeities Maksas pradeda truputį remontuoti namą bei intensyviai pažindintis su vietinėmis grožybėmis, kurių svarbiausia tampa vietinė prancūzaitė Fani Šenel (akt. Marion Cotillard). Viskas gal taip ir būtų ramiai tekėję sava vaga, tačiau intrigos ir sumaišties įneša jauna amerikietė Kristi Roberts (akt. Abbie Cornish), teigianti, kad velionis Makso dėdė Henris buvo jos tėvas.

„Geri metai“ –. iš esmės tipinis „persiauklėjimo“ filmas, per kurį pagrindinis bambeklis, turėjęs tvirtą išankstinį nusistatymą, pamažu veikiamas force majeure, kuriai negali pasipriešinti, ima keistis. Tačiau taip pat tai yra ir šviesus hedonistinis filmas, kur svarbiausia – atmosfera, o ne siužeto vingiai ar kokia itin svarbi perduodama žinia. Tiesa, perduodamą žinią nesunku išskaityti – svarbu mokėti mėgautis mažais malonumais, kurie gyvenime suteikia daugiausiai laimės.

Be kita ko, „Gerus metus“ galima priskirti ir kulinarinių filmų kategorijai. Kadangi pagrindinis veiksmas vyksta vynuogyne, savaime suprantama, vynui skiriamas išskirtinis dėmesys. Kaip ir maistui – filme yra ne viena scena, kai personažai ragauja vietinį maistą ar kartu vakarieniauja.

Filmas atrodo tarsi užlietas auksinės saulės šviesos – jos pilna visur: ja užlieti Provanso laukai ir vynuogynai, saulės spinduliai žaidžia baseino paviršiuje ar skverbiasi pro medžių šakas, metančių šešėlį ant nutvieksto kiemo ir senovinio namo. Atrodo, beveik galima pajusti ir tą vasarišką šviesą bei šilumą, tiek lengvą brizą ir kartu su filmo personažais užstrigti ten, kur laikas tarytum sustoja.

Filmo lengvą toną palaiko truputį šaržuotas Russelo Crowe‘o vaidinamas Maksas. Oskaro laureatas šį vaidmenį atlieka lengvai ir žaismingai – truputį nervingas, truputį pasipūtęs, truputį niekšas, truputį šarmingas – atsiskleidžia gana įvairi savybių paletė. Įspūdingas ir kitos Oskaro laureatės – prancūzės Marion Cotillard – pasirodymas: jos vaidinama Fani Šenel išreiškia ryškų ir net šiek tiek bauginantį nuo gyvenimo nusvilusios asmenybės tragiškumą, tačiau tuo pačiu ji nestokoja žavesio, šarmo, sąmojo, netgi ironijos, bet tuo pačiu jausmingumo. Kiti personažai labiau antraplaniai. Kai kurie pasirodė visai neblogai (Tomas Hollanderis, Freddie‘is Highmore‘as, Didier Bourdonas, Isabelle Candelier, Albert Finney, Archie Panjabi), kitiems sekėsi kiek prasčiau (Abbie Cornish, Rafe‘as Spall). Sveikintinas režisieriaus pasirinkimas pakviesti prancūzų aktorius, o ne versti anglakalbius vaidinti „vietinius“ prancūzus.

Nors tai filmas, iš kurio, sprendžiant pagal jo žanrą, labai įspūdingų vaizdų tikėtis galbūt ir nereikėtų, vis tik juosta nustebina geru ir būtent R. Scotto filmams būdingu kameros darbu. Net ir tokiame iš esmės ganėtinai paprastame filme galime pastebėti įdomius kameros judesius (pvz., sukimą ratu). Dar vienas papildomas balas keliauja už vaizdingus Prancūzijos peizažus ir neblogą spalvinį išnaudojimą – beveik visas filmas atrodo saulėtas ir lengvas, tačiau kartu turi sunkiai paaiškinamo mistinio žavesio – kaip tie patys į ryto rūką susivynioję vynuogynai, ar Alizée „Moi… Lolita“, kaip ir dar kelio prancūziškos melodijos pasirinkta šio filmo garso takeliui. Garso ir vaizdo montažas atliktas neblogai, nors kuo nors ypatingu ir nenustebina.

„Geri metai“ – saulėtas, lengvas, maloniai ir atpalaiduojančiai nuteikiantis filmas. Pastatytas pagal vieną iš dažniau ar rečiau naudojamų modelių ir dėl to gana lengvai nuspėjamas, nepretenduojantis į aukštumas, bei nesistengiantis kapstytis labai giliai, šis filmas vis tik siunčia ganėtinai svarbią žinią žiūrovams – „svarbu išmokti mėgautis mažais malonumais“, kuri, suvyniota į vizualiai estetišką filmo audinį, priimamam gana lengvai. Gera aktorių vaidyba, puikus operatoriaus darbas ir vasara dvelkiantys idiliškojo Provanso vaizdai tampa dar keliais šios neįmantrios juostos privalumais. Tad nors tai ir nėra vienas iš stipriausių sero R. Scotto darbų (bet į tokus, ko gero, nė nepretenduoja), jį visai malonu žiūrėti, tad galima teigti, kad filmas įgyvendina savo credo ir yra tiesioginis jo atspindys.