Stepheno Kingo romanai yra vieni populiariausių visų laikų literatūros kūrinių, net jeigu kalbant apie daugelį jų sunkoka pasakyti, dėl ko Kingas yra toks populiarus rašytojas. Jo romanai dažniausiai patraukia dėmesį dėl savo įdomios pagrindinės idėjos, kuri vėliau siužete nėra stipriai plėtojama ir knygos tampa pernelyg siaurais kūriniais, kad būtų galima paaiškinti jų populiarumą.
„Stropus mokinys“, sukurtas pagal to paties pavadinimo Stepheno Kingo kūrinį, didžiąja dalimi išlaiko pagrindines autoriaus tendencijas. Trečiasis Bryano Singerio režisuotas filmas labiausiai žavi dėl savo idėjos, gaubiančios visą filmo siužetą ir jo veikėjus, tačiau nesugeba jos visapusiškai išplėtoti, ką šioje situacijoje išties buvo galima padaryti. Kita vertus, galbūt šiam filmui tai visiškai nedera – jo pagrindinė idėja ir šiaip yra pakankamai įspūdinga.
Juostoje yra pasakojama apie nacizmu besižavintį paauglį Todą (Brad Renfro), išsiaiškinantį, kad jo netolimoje kaimynystėje gyvena buvęs nacis Arturas (Ian McKellen), besislepiantis nuo teisėtvarkos. Pasinaudodamas šantažu Todas suartėja su Arturu ir siekia iš arčiau pažinti nacizmo žiaurumus. Kaip jau minėjau, idėja nėra iš maloniausių.
Ir Singeris, kartu su scenaristu Brendanu Boyce‘u, tai puikiai supranta. Nacizmas yra viena tų universalių temų, kurios iškart atkreips žmonių dėmesį. Iš vienos pusės tai yra pigus triukas. Savaime suprantama, kad nacių tematika žiūrovams sukels nemalonius jausmus ir kūrėjams nereikės atlikti daug darbo, kad šokiruotų publiką.
Iš kitos pusės Singeris su kompanija nesirenka paties paprasčiausio kelio. Jis ryžtasi imtis kiek platesnės idėjos apie blogio tematiką, neišvengiamai siejamą su nacizmu. Paauglio ir žiauraus nacio suporavimas yra viena tų genialių idėjų, kuriose tikrai slypi daugybė įmanomų kelių. Singeris sugeba atkreipti dėmesį į tai, kad paauglystė yra žmogų formuojantis laikotarpis, galintis jį pakreipti į bet kurią pusę, ir tuo galiausiai naudojasi, net jeigu blogio tematika be jokių pašalinių istorijų nėra pats įdomiausias dalykas.
Laipsniškas istorijos sukimas link to, kad Todas gali turėti blogų savybių, išryškėjančių jas suporavus su nacizmu, yra įdomus sprendimas, kurio kine panašiu pavidalu turbūt negalima atrasti. Filmai apie tai, kad visi žmonės savyje turi blogio, kurį galima išlaisvinti bet kurią sekundę, nėra patys maloniausi, neleidžiantys atitrūkti nuo realybės ir galiausiai sukeliantys blogus jausmus. Šia prasme „Stropiam mokiniui“ tikrai pasiseka.
Filmas sugeba nesunkiai šokiruoti. Kai žiūri į nacius ar jiems prijaučiančius žmones, pilnai tikiesi, kad jie padarys kažką blogo. Kai tai galiausiai tampa realybe, nustebęs nebūni, bet jokio malonumo irgi nejauti. Žiauriosios scenos šiame filme pasiekia tai, ką turėtų pasiekti – į ekraną žiūri pro pirštus, dažniausiai susiraukęs – ir jos yra sukurtos, kartu su klaustrofobiją keliančiomis mažomis patalpomis ir kruopščiu apšvietimu, išties profesionaliai, bet niekad neapleidžia mintis, kad žiaurumas čia yra pateikiamas vien dėl žiaurumo, neturint jokios gilesnės motyvacijos.
Taip yra veikiausiai todėl, kad filmas nepažįsta savo veikėjų. Mes kruopščiai sužinome apie jų istoriją, nes ir Arturas, ir Todas ją pasako garsiai ir nelabai įdomiai, tačiau apie jų charakterį nežinome nieko, išskyrus tai, kad jie abu gali būti ar tiesiog yra blogi. Mandagieji Todo tėvai yra naudojami tam, kad suteiktų šiokį tokį kontrastą jo blogiems poelgiams, nors galiausiai abu pagrindiniai veikėjai išėmus iš konteksto nesielgia įdomiai ar nenuspėjamai, jie tik turi įdomias istorijas.
Situaciją gelbėja tai, kad juos abu vaidina aukščiausio lygio aktoriai. Ianas McKellenas, vienoje iš pirmųjų didelių Holivudo rolių, nuostabiai įkūnija Arturą. Bet kokioje situacijoje yra sunku priversti žiūrovus gailėtis nacio, padariusio žiauriausius nusikaltimus prieš žmoniją ir nesulaukusio tinkamo atpildo. Ir visgi McKellenas padaro būtent tai, keliose scenose sugebantis Arturą pateikti taip, kad pykti norėtųsi ne ant žiauriojo nacio-žudiko, bet ant jį erzinančio paauglio, kas yra vienas iš įspūdingųjų aktoriaus pasiekimų.
Renfro tenka nedėkinga užduotis tapti labiausiai nekenčiamu paaugliu aktoriumi ir jam tai išties pavyksta. Vaikinas savo paauglišką pyktį, šiuo atveju išreiškiamą meile nacizmui, perteikia niekad neperspausdamas, kartais net nesuprasdamas, dėl ko jis yra toks piktas ir agresyvus, ir tobulai įrodo, kad blogis gali užvaldyti kiekvieną žmogų. Renfro vėliau sekė tradiciniu jaunųjų Holivudo žvaigždžių keliu, iš pradžių piktnaudžiavęs narkotikais, o vėliau dėl jų ir miręs, tačiau perspektyvumo jame išties buvo neįtikėtinai daug.
Panašiai galima pasakyti apie visą filmą. Neaišku, ką Singeris norėjo juo pasiekti, todėl sunku ir filmą visiškai nurašyti. Jis neabejotinai sukelia blogus jausmus ir po jo tikrai nesijausite gerai, ir čia išties yra nemažai scenų, stebinančių savo idėja ir išpildymu. Problema yra ta, kad tos scenos nesusideda į vientisą istoriją, labiau piktnaudžiaujančios žiūrovų neapykanta naciams nei siekiančios sukurti blogus žmones nuo nulio. „Stropus mokinys“ blogį pateikia nepatogiai ir grubiai, kas žiūrovams negali patikti bet kokiu atveju, tačiau pats filmas labiau primena įdomių idėjų rinkinį nei originalią istoriją.
