Baltijos Kryžiaus žygiai ir vėlesnės mažesnės išvykos į Prancūziją mažai kam terūpi. Kai kalbama apie Kryžiaus žygius, norima galvoti apie Jeruzalę, saracėnus ir didžiausius Europos valdovus. O kad Ridlis Skotas vieną filmą apie tuos karus režisavo pamirštama. Tad ar gera ta pamirštoji „Dangaus karalystė“?
Filmas prasideda nuo Balianu iš Ibelino paremto Baliano (Orlando Bloom), kalvio Prancūzijoje. Jis gedi savižudės žmonos, kai staiga atvyksta jo kryžeivis tėvas (Liam Neeson) ir, atsiprašęs savo benkarto, siūlo kartu grįžti į Jeruzalės karalystę, tarnauti karaliui ir ieškoti atleidimo Dievo akyse. Balianas galiausiai sutinka, ir vėliau dar įsivelia į politinius manevrus tarp Jeruzalės karaliaus Baldvino (kaukėtas Edvard Norton), norinčio palaikyti tvarką ir ramybę, bei Guy de Luisignan (Marton Csokas), besinaudojančio tamplierių parama puldinėti musulmonams ir Saladinui (Ghassan Massoud) erzinti.
Sunku daug rašyti apie siužetą visko neišspoilinant, bet lengvai galima pakalbėti apie filmo žinutę. Paviršutiniškos paieškos skelbia: Ridlis Skotas norėjo filmo apie religinius santykius XII amžiuje. Praktiškai – filmas agituoja antiklerikalizmą bei propaguoja asmeninį ryšį su Dievu be tarpininkų, teologiją suspaudžiant iki „auksinės taisyklės“. Balianas pats svyruoja ant ateizmo ribos, antriniai protagonistai jam aiškina apie ryšį su Viešpačiu be religijos (tokie pasisėdėjimai ir pamokymai filme yra akivaizdūs) ir net Saladinui reikia už vadžių prilaikyti savo stovyklos mulą (šventiką, ne asilą). Skotui šios įdėjos yra tokios svarbios, kad nesunku ir kai kuriuos veikėjus parašyti visiškai anti-istoriškai.
Ir lieka tada galvot, ar tai atleistina labiau, nei už demokratiją prieš prancūzų desanto operaciją kovojantis Robinas Hudas.
Nemaža filmo problema yra ir pats Balianas. Galima nekreipti dėmesio į jo istoriškumą – joks 130 milijonų dolerių filmas nesikliauja žiūrovo istorijos žiniomis – bet niekaip nepraleisi to, kad jis yra nuobodžiausias veikėjas. Tylus, nuolat žiūrintis į tolį tuščiu žvilgsniu, tariamai įkvepiantis kalbomis (kurios šiaip kariams turbūt depresiją įvarytų), jis nėra smagus protagonistas. Šalia to, kad yra nuoboda, jis dar iš kalvio staiga patampa ir geru kardininku, raitininku, agrikultūros ekspertu, apgulties specialistu ir karių vadu. Visi likę veikėjai (išskyrus Eva Green, kurios karalienė Sibilė visą filmą praleidžia žiūrėdama į visus iš aukšto, ir šaržus) yra įdomesni. Net Guy pakalikas Reynald de Chatillon (Brendan Gleeson) yra pilnas energijos ir tam tikro šarmo kurio trūksta tiek Balianui, tiek pagrindiniam antagonistui.
Užtat labai smagu stebėti Jeremy Irons Tiberijų – jis labai gerai vaidina Jeruzalės karaliaus patikėtinį, kuris yra pakankamai prisikariavęs, ir daug civilinės administracijos pragarų praėjęs. Liam Neeson, kad ir nesvarbus filmui, pasirodo gerai, kad ir nelabai išskirtinai: tylus ir intensyvus veikėjas, kokio mes ir tikimės. Mano mėgstamas, „Romos“ serialo su Ray Stephenson amžinai susietas Kevin McKidd irgi trumpai šmėkšteli. Kitaip tariant, charizmatiškesnių už Balianą netrūksta.
Kostiumai ir dekoracijos filme atrodo gerai, tačiau to paties negali pasakyti apie kovų choreografiją, ar filmo įprotį griebtis vaizdo sulėtinimo, kad pademonstruotų… kartais net nežinia ką. Mūšiai yra brutalūs, kraujas liejasi laisvai, o dažnai net sunku matyti kas ir su kuo kaunasi. Tačiau bendrai filmas atrodo neblogai.
„Dangaus karalystė“ nėra blogas filmas, bet užtat labai ilgas filmas – Skoto mėgstama versija yra trijų valandų ilgio. Per tiek laiko Balianas, didis inžinierius, net medžių kamienų latako sukonstruot nesugebantis, spėja gerai įgristi, ir net gerai parinktas Saladino aktorius tik tiek gali tepadėti. Tačiau turint minty, kiek filmų apie Kryžiaus žygius teišleidžiama, teks pasitenkinti ir tuo.
