Lūžio taškas

Turbūt retas kino mėgėjas ar gerbėjas labai apsidžiaugia, kai sužino apie kokio nors seno, bet gero filmo perdirbinį. Pastaruoju metu ši tendencija labai paaštrėjo. Kokios to dalyko priežastys – nėra labai aišku, nors visuomet labai lengva apkaltinti studijas pasipinigavimu ir bandymu iš klasikinio ar tiesiog kiek senesnio filmo išspausti paskutinius populiarumo syvus ir užkalti dar vieną pinigėlį. Tai daryti tikrai nėra sudėtinga, bet labiau ir nesigilinama. Aišku, tikrai neverta ginti studijų, nes akivaizdu, kad būtent ši priežastis yra viena tų stiprių faktorių. Bet gali būti ir masė kitų dalykų, kad ir – noras supažindinti jaunąją kartą su klasikinėmis istorijomis. Ir ne, jie nežiūrės senų filmų, nes jie yra seni. Jie pažiūrės naują darbą, o va tada gal ir atkreips dėmesį į senesnes juostas. Bet kuriuo atveju, tokių perdirbamų filmų ateinančiais metais sulauksime tikrai daug, tačiau jau dabar į kinus po truputį ima žengti senųjų hitų perdirbimai. Vienas jų kaip tik ir atkeliavo į kinus. Tai – tiesioginis 1991 metų filmo „Ant bangos keteros“ perdirbinys „Lūžio taškas“ (po teisybei, abu šie filmai angliškai vadinas identiškai – „Point Brake“).

Turinys

Jaunas FTB agentas infiltruojasi į ekstremalaus sporto mėgėjų grupuotę, kuri vykdo preciziškus ir labai stipriai finansiškai kertančius nusikaltimus. Pasinėręs į gilią priedangą, jaunasis agentas turi ne tik išgyventi ekstremaliomis sąlygomis, bet kartu ir išlaikyti savo galvą žaidime – nepamiršti, jog jis yra agentas. Bet su kiekvienu išbandymu vyrui daros vis sunkiau tą padaryti, kol galiausiai jis, siekdamas apsaugoti lyg ir naujus draugus nuo dar didesnių bėdų, priverda dar daugiau košės. O šie veiksmai preciziškus vagis paverčia nuožmiais nusikaltėliais, kurių planai neapseina be aukų.

Pradėkime nuo to, kad „Ant bangos keteros“ kadais buvo tikrai geras veiksmo filmas. Jame pasirodė dar jauni Keanu Reevesas ir Patrickas Swayze‘as. Jų duetas atrodė įtikinantis, gerai susižiūrintis ir labai broliškas. Pati istorija turėjo labai nemažai kvailų vingių, tačiau daugiau ar mažiau viskas buvo grindžiama geresnio gyvenimo idėjomis, o apiplėšimais užsiėmė bangas mėgstantys pagaudyti jaunuoliai. Visi žinome, kokios dramos ten vyko ir kuo filmas baigėsi. Jei kas nežinot – marš pažiūrėti to smagaus filmo, kuriame pusė veiksmo vyko šiltame paplūdimyje. Ir dabar – paskutinis akcentas. Naujasis filmas yra tiesioginis perdirbinys, o jei tiksliau – „Lūžio taško“ kūrėjai pasiėmė sau veikėjų vardus ir pagrindinę mintį, o istoriją pakreipė kiek kitaip. Ir viskas gerai, tebūnie, tačiau prie šio taško toliau recenzijoje neprisiliesime. Neplanuoju lyginti šių dviejų filmų, nes iš esmės jie panašumų turi tik tiek, kiek išvardinta ankstesniame sakinyje. Taigi.

Pakalbėkime apie filmo scenarijų, siužetinę liniją ir nuo to, nuo ko pradeda ir filmas, realiai įvedantis kodėl pagrindinis „a la dar beveik ne FTB agentas, bet jau“ veikėjas Juta tampa beveik agentu. Taigi, ekstremalių sportų asas Juta su draugu bando įveikti dar neįveiktą dykumos viršūnių trasą ir viskas pakrypsta nelabai gerai, taigi vyras pasitraukia iš sporto ir bado įstoti į FTB. Net pats filmas kvestionuoja veikėjo sprendimą, o konkretaus atsakymo taip ir nesulaukiame. „Aš noriu“ nėra atsakymas, Kurtai Wimmeri. Ne atsakymas. Tęskime toliau. Kitaip ir negalėjo būti, kad buvusi ekstremalių sportų žvaigždė savo pirmajai naujoko bylai gaus aukšto profilio, itin sudėtingą vagių bylą. Juk savaime suprantama, kad šimtamilijoninius nuostolius padarantys vagys yra kaip tik naujoko nosiai. O, absurdo viršūne, kuri esi šio filmo siužetinė linija. Juostos metu galime išvysti tiesiog absurdiškai daug sutapimų, kurie yra tokie juokingi, kad lieka du pasirinkimai – nereaguoti į juos arba nervintis su kiekviena scena iki kol prasideda veiksmas. Ir visa laimė, kad naujokui nereikia ilgai įtikinėti savo vadų, nes kitaip būtų tekę dar ilgiau stebėti nereikalingas dramas.

Filmo veikėjai taip pat nėra labai įtikinantys. Kūrėjai nesugebėjo sukurti tokių veikėjų portretų, kurie galėtų kelti bent šiek tiek dramos, jei vienas ar kitas jų žūtų. Nesakau, kad kažkas žuvo, bet tiesiog. Čia beveik visi veikėjai pristatomi kaip kažkokie neaiškūs hipiai, bandantys pasiekti dangišką nirvaną ir tuomet jau gyventi palaimoje. Aiškinimas, kad „imant reikia duoti daugiau“ skamba ganėtinai keistai, kai veikėjai ima iš šeicho, o duoda… Na, iš visų kitų, bet visai nepaliečia to paties šeicho resursų. Juokinga savotiškai ir tai, jog pagrindinis filmo veikėjas Juta filmo pradžioje skiria laiko jį darbinančiam FTB agentui aiškinti, kad jis nėra Juta, o turi normalų vardą. Tačiau po dvidešimties minučių nusispjauna į šį reikalą, kai visi kiti ima vadinti jį Juta.

Ir visos šio filmo blogybės susieina būtent į siužetinę liniją ir veikėjus. Bet čia išlenda meistriškas režisieriaus Ericsono Core‘o sugebėjimas visą tai užmaskuoti. Personažų atsiskleidimui ir istorijos plėtojimui E.Core‘as skyrė galbūt 15 procentų ekrano laiko, tuo tarpu visa kita yra tai, kas privertė džiaugtis šiuo filmu. Tai – nenusakomai gražūs gamtovaizdžiai. Jie prasideda su elementariomis bangomis vidury vandenyno kažkur prie Prancūzijos krantų, o baigiasi su milžiniškais kriokliais Venesueloje. Viskas yra taip gražu, kad su kiekviena scena tiesiog sunku susigaudyti kas dedasi, nes esi pakerėtas pribloškiamų vaizdų. Bet tai dar nėra pats geriausias šio filmo dalykas.

Tai, kas iš tiesų pavergia – ekstremalaus sporto atstovų pasirodymas. Būtent tai paslepia visus kitus filmo minusus ir pašluoja juos po kilimu. Tos bėdos neišnyksta, bet jos lieka nematomos, kai tu išsižiojęs sėdi ir stebi žmonių skrydį su sparnuotais kostiumais tarp miškų, kalnų, snieguotų viršukalnių ar ūkanotų girių. Lygiai tokį patį įspūdį palieka ir adrenalino kiekį kraujyje sukelia kopimas į krioklį Venesueloje be jokių apsaugų. Neabejoju, kad tokių ekstremalių žmonių pasaulyje tikrai galima rasti, o nuo tokios minties po kūną ima lakstyti šiurpuliukai. Kiekvienas „iššūkis“ filme trunka nemažai laiko, tačiau juos stebėti yra tikras malonumas. Na, o kadangi beveik visas filmas tuo pagrįstas, tai ir išėjęs iš filmo jautiesi tikrai patenkintas.

Techninė pusė

Filme be įspūdingų vaizdų dominuoja ir garso takelis. Jis toks įspūdingas ir taip gerai suderina vaizdus, kad gali jausti iš ekrano sklindančią vaizdų ir garsų harmoniją. Na, o ši harmonija verčia sėdėti visam pašiurpusiam ir kartais net pamiršti kvėpuoti. Juostoje pasikliaujama epine muzika, kurie kiekvieno styginio instrumento garsu ir brūkštelėjimu per stygas didina įtampą bet kurioje situacijoje – ar plauktume 100 metrų aukščio banga, ar leistumėmės į Kregždžių urvą Meksikoje. Kartais darosi net sunku suvokti, kaip nuostabiai viskas gali derėti ir kokį efektą žiūrovui tai suteikia. Ir už visą šį muzikinį malonumą galima dėkoti epinės muzikos kūrėjui „Junkie XL“.

Kinematografija filme taip pat aukštumoje. Savaime suprantama, jei ne juostos kinematografas, tai visas filmo efektas būtų gerokai silpnesnis. O žinot, kas yra kinematografas? O gi tas pats Ericsonas Core‘as, kuris filmą ir režisavo. Šiuo atveju tai buvo tobulas sprendimas, užslepiantis kitas silpnybes, bet išryškinantis adrenalino kupinus vaizdus.

Tiek vaizdo, tiek garso montažas filme yra tikrai aukštame lygyje. Taigi, galime daryti bendrą išvadą, jog techninė pusė filme yra pats stipriausias juostos dalykas.

Aktoriai

Galbūt taip nutiko, kad aktoriams buvo skirta gerokai per mažai laiko, tačiau juostoje praktiškai nebuvo nė vieno vaidmens įkūnytojo, kuris pasirodė labai gerai. Pagrindinį veikėją suvaidinęs Luke‘as Bracey‘is niekuomet neišsiskyrė savo vaidyba, todėl čia kažko naujo taip pat neparodė. Kita vertus, iš jo daugiau nieko ir nebuvo galima tikėtis, kaip tik eilinio buvo scenose.

Šiek tiek gaila dėl Ray‘aus Winstone‘o ir Delroy‘aus Lindo. Abu šie aktoriai yra išties geri, tačiau jiem trūko laiko pasirodyti ekrane. Aišku, buvo smagu stebėti, kaip R. Winstone‘as vaidino FTB atstovą iš Jungtinės Karalystės skyriaus. Jis buvo savotiškas niurzga, tačiau palaikantis jaunuolį.

Kartu su L. Bracey‘iu ekranu dalijosi visai neblogas aktorius Edgaras Ramirezas, tačiau ir jam nepavyko sukurti kažko labai įsimenamo. Su juo taip pat vaidino Clemensas Schickas, Matiasas Varela ir Tobiasas Santelmanas. Mažiausiai dėmesio susilaukė Teresa Palmer, kuri iš esmės buvo įvardijama kaip viena pagrindinių aktorių, tačiau bendrai filme ji buvo lyg saldainiukas akims, pasirodantis vos keliose scenose sukurti dirbtiną meilės istoriją, neturinčią jokio konflikto.

Verdiktas

„Lūžio taškas“ yra tiesiog nepriekaištingą garso takelį ir žadą atimančius vaizdus turinti juosta, visus siužetinius trūkumus paslepianti giliai spintoje. Nors scenarijus yra labai prastas, o veikėjai absoliučiai neįdomūs, po filmo galima išeiti su plačia šypsena veide ir vis dar pašiurpusiu kūnu. Tai yra labai aukšto lygio vizualus kūrinys, kuris sugeba užgniaužti kvapą ir priversti pamiršti filmo bėdas, o jį žiūrėti privaloma tik kine. Galima garantuoti, kad namuose juosta nesuteiks tokio įspūdžio, tačiau kine dvi valandos prabėgs akimirksniu.