„Filmų mišrainė“

Prancūzas Luc‘as Besson‘as, būdamas vienu geriausių ir įtakingiausių Europos prodiuserių, antrus metus iš eilės savo gerbėjus džiugina paties režisuotais filmais, kurie, tiesa sakant, žymiai geresni nei jo paskutiniai darbai dirbant prodiuseriu. Prieš metus pristačius kriminalinę komediją „Šeima“, „Penktojo elemento“ kūrėjas vėl imasi savo mėgstamiausio žanro – fantastikos.

Režisierius kviečia gerbėjus pamatyti veiksmo bei įtampos filmą iš labai arti – iš vienos moters vidinio pasaulio ir smegenų tikslaus brėžinio, kuriame bus atskleistos visos smegenų galimybės, kurias išnaudojus bus galima pajausti tikrą pranašumą bei galią pavaldžią tik Dievui.

Apie ką mes čia…

Eilinė mergina Liusi patenka į itin keblią situaciją. Ji pagrobiama, priverčiama paklusti vietiniam mafijozui ir galiausiai tampa nelaimingo atsitikimo auka, paverčianti ją nesunaikinama žudymo mašina. Liusi gali išnaudoti visas savo smegenų ląsteles iki maksimumo, tačiau su kiekvienu padidėjusiu smegenų išnaudojimo procentų, auga ne tik jos galios, tačiau ji tampa labai pavojinga supančiam pasauliui.

Kūrinio vidus

Beveik kiekvienam savo filmui pats scenarijų rašantis Luc‘as Besson‘as po daugybės metų pristatė neeilinį pasakojimą. Sprendžiant iš paskutinių jo pasiekimų, tai išties kokybiškas produktas, tik gana naivus, banalus ir greitai užmirštamas, tačiau žavus ir dinamiškai vystomas, kaip ir pridera visiems režisieriaus darbams. Paskutiniu rimtu mokslinės fantastikos darbu buvo jau aukščiau minėtas „Penktas elementas“, kuris dienos šviesą išvydo dar 1997 metais ir nuo to laiko kino kūrėjas apleido šį turtingą žanrą iki dabar, kai kino ekranuose pasirodė daug žadantis trileris „Liusi“.

Pasižiūrėjus šią juostą galima iš karto pasakyti – tai žinomų filmų kratinys, apjungiantis geriausius žanro atstovus, tačiau galima pasidžiaugti, kad patrauklus mišinys neišmuša iš vėžių. Žiūri ir mėgaujies, o kartu ir bandai atspėti iš kokio filmo matyta viena ar kita rodoma scena. Peržiūros metu neapleidžia jausmas, kad tai žymiai blankesnė ir primityvesnė „Šalutinio poveikio“ versija, tačiau susižiūrinti žymiai dinamiškiau. Taipogi filmo metu galime pamatyti pasiskolintas scenas iš Christopher‘o Nolan‘o „Pradžia“, „Matrica“ ar „Viešpatavimas“. Nors šioje juostoje pateiktų filmų detalės apdirbtos grubiau, bet tai netrukdo mėgautis nuostabiomis kovomis, susišaudymais ir Liusi galimybėmis, kurios su kiekviena scena leidžia jai pasijausti tikru visagaliu dievu. Gaila, kad veiksmo scenos trunka ne taip ilgai kaip to norėtųsi. Taipogi Luc‘as Besson‘as į filmą pridėjo visiškai nereikalingų detalių, kas dar labiau supainioja bendrą pamatą. Filmas perpildytas filosofiniais išvedžiojimais apie pasaulio sukūrimą, evoliuciją, gyvybės lopšį. Iš čia kyla klausimas – kam to reikia? Juostos režisierius norėjo pasijausti Terrence‘u Mallic‘u? Sprendžiant iš parodytų vaizdų, galima daryti prielaidą, kad būtent to jis ir siekė. Žinoma, viskas gavosi gan primityviai – tik kelionės laiku šioje vietoje itin gražiai perteikė žmonijos esmę.

Juostoje visiškai neatsiskleidžia personažai – net ir pagrindinė juostos herojė nėra iki galo ištirta. Apie jos praeitį beveik nieko nesužinome – parodyta tik jos smegenų išnaudojimo istorija. Ypatingai greitas procesas, leidžiantis mėgautis veikėjos įgauta jėga, bet ne daugiau. Seksuali, paslaptinga moteris, neturinti jokio tikslo sėja siaubą visiems, kurie nori pasisavinti jos galias. Keršto filmų elementų ir klišinis veiksmo vystymas – tai dar viena Luc‘o Besson‘o dovana žiūrovams, tačiau ar galime dėl to pykti? Ne, nes režisierius sugeba aiškiai išdėstyti savo mintis ir jas įvynioti į įtampos kupiną vaizdą. Be Liusi epicentre atsiduria nevykėlis ir baimės kupinas policininkas/mokslininkas, kurio buvimas reikalingas tiesiog spragų užpildymui scenarijuje. Korėjiečių mafija atrodo tikrai juokingai, ypač tose scenose, kuriose juos muša mergaitė vardu Liusi.

Filmui pasibaigiant jaučiama tuštuma – paskutines dvidešimt minučių parodomas visiškas chaosas ekrane. Bendras vaizdas prilygsta tikrų tikriausiai makalynei ir režisieriaus fantazijos trūkumui – bandė pateikti pernelyg užsuktą siužetą ir intelektualią mintį, tačiau kaip dažniausiai būna – persistengia. Juosta skirta vienai peržiūrai, tačiau nuobodžiauti tikrai nereikės, ypač belaukiant filmo galo ir juostos minties atskleidimo.

Techninė juostos pusė

Kaip ir kiekviename Bessono darbe, negalima apeiti garso takelio, kuris padaro šį trilerį gyvybingesniu, pačiuožusiu ir nuolat laikančiu įtampoje. Čia atsirado vietos net operai bei kitoms klasikinės muzikos kompozicijoms. Kai kuriose vietose vaizdas suderintas taip lyg žaistum kurį nors „Hitman“ serijos žaidimą. Gražu tiek ausims, tiek akims.

Operatoriaus kameros darbas puikus. Tai vienintelis nepriekaištingas viso filmo dalyvis, kuris vaizdžiai perteikė kiekvieną režisieriaus užmanytą mintį. Vien ko verta paskutinė scena ir kelionė laiku. Toks vaizdas pritraukia dar labiau nei pats juostos siužetas, kuriuo irgi negalima skųstis. Visgi dinamika išlaikoma puikiu lygmeniu.

Specialiųjų efektų filme irgi yra, bet turint 50 milijonų biudžetą negalima pernelyg daug ko reikalauti. Galinė scena atrodo kraupiai, tačiau jau minėta kelionė laiku itin kokybiškai sukurta. Ten ir įdėtos didžiausios lėšos kuriant šią juostą.

Garso montažas šiam filmui irgi prideda žavesio, tačiau gaudynių scenos vystomos pernelyg tyliai. Užtat susišaudymams nėra jokių priekaištų. Juostos montažas kai kur šlubuoja, bet galutinis variantas tenkina – daug chaoso, tačiau žavaus chaoso, kuris čia netgi ir tinka

Aktorių kolektyvinis darbas

Scarlett Johansson su šiuo filmu įrodė, kad vien jos charizmos dėka juosta gali nešti nemažą pelną kūrėjams ir būti patraukli žiūrovams. Labai moteriškų kūno linijų aktorė demonstravo visą savo išorinį grožį, puikiai kovėsi ir, kas svarbiausia, žavėjo savo seksualiu balsu. Vaidybos prasme irgi nėra priekaištų. Atidavė visus 100 procentų, todėl galima drąsiai teigti – čia jos benefisas.

Morgan‘as Freeman‘as, kaip visada, – savam amplua. Jokių pastangų, tiesiog pasirodymas prieš kamerą ir pasakojimas, prilygstantis dokumentinių filmų ciklui, kurį aktorius įgarsino ir iš kurio kartais pasišaipo kinomanai. Nieko asmeniško, tačiau paskutiniai aktoriaus darbai tėra puikus būdas pasipelnyti, bet ne parodyti savo aktorinius sugebėjimus.

Žinomas iš 2003 korėjiečių „Senio“ aktorius Choi Min Sikas taipogi nepademonstravo nieko ypatingo įkūnydamas mafijozą, o jo kolega egiptietis Armas Wakedas, suvaidinęs prancūzų policininką, atrodo išsiblaškęs ir išsigandęs, o gal net ir susijaudinęs – visgi jo partnerė ta pati Scarlett Johansson.

Bet nereikėtų pykti ant antraplanių aktorių – jų tikslas ir buvo užpildyti tuščius kampus ir leisti panelei Johansson daryti savo žavų šou.

Verdiktas

„Liusi“ – tai žavus, ganėtinai banalus, iš dalies įtraukiantis, bet kartu ir nuviliantis trileris su mokslinės fantastikos šešėliu, kurio pagrindinis prioritetas buvo parodyti visus pagrindinio vaidmens atlikėjos privalumus įspaudžiant ją į nenugalimos bei visagalės moters kailį, siekiančios suprasti savo galimybių ribas.

6.5
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
5.0
Režisūra
6.0
Kinematografija
7.0
Garso takelis
7.0
Techninė pusė
7.0
Aktoriai
7.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. Alas / 2016 sausio 2

    Recenzijos autorius pats be fantazijos, ir jo recenzija tikrų tikriausia makalynė, ko visiškai nepasakyčiau apie puikų filmą. Puikus filmas!