Prasideda filmas. Pirma scena. Vyras, persidažęs veidą juodai, kad būtų panašus į juodaodį Otelą (jau gerai) prisėlina prie miegančios žmonos. Tik pasirodžius juodaodžiu bandančiu apsimesti ruso veidui, eilėje už manęs pasigirsta juokas. Tuomet iškart supranti, kad patekai į dar vieną rusišką komediją, kurioje rasistiniai, homofobiški, kartais ir seksistiniai jumoro festivalio „Juokis“ lygio pokštai liete liesis.
Filmo siužetas banalus, kaip eilinis gerb. Šilansko anekdotas. Keli bendradarbiai loterijoje laimi pagrindinį prizą ir nenori dalintis juo su savo žmonomis, tad nusprendžia laimėjimą nuslėpti. Tačiau laimingųjų moterys vis tiek sužino apie aukso puodą, tad prasideda lenktynės tarp žmonų ir jų vyrų – kas pirmas pasiims pinigus.
Jeigu mėgstate kažkokį veikėjų nagrinėjimą, įdirbį į jų charakterius, to jūs „Laimingame biliete“ tikrai nerasite. Įžangoje mes paskubomis esame supažindinami su filmo herojais ir iš visų tų padrikai išdėliotų trumpų scenų suprantame tik vieną – gyventi taip, kaip nori, jiem neleidžia jų žmonos. Nepatenkintas yra net vyriausias kompanijos narys, turintis, tikriausiai, dvigubai jaunesnę mylimąją. Kiek galima suprasti, pagrindinė šio veikėjo problema yra ta, kad jaunoji jo žmona per daug nori iš jo meilės. Vargšelis.
Čia rasite viską, ką dievinate (ar nekenčiate) rusų komedijose. Vyrų pokalbiai apie gyvenimą prie degtinės ir užkandos? Yra. Klausimai, ar vienas ar kitas veikėjas nėra homoseksualus? Yra (klausimai, ne veikėjai. Aišku, kad čia nėra nė vieno gėjaus. Jūs ką, išprotėjote? Čia gi rusiška komedija!). Pasišaipymai iš kitų rasių ar tautybių. Žinoma, kad yra, ir netgi labai daug.
Jeigu būtų įmanoma bent kažkiek skirstyti filmo veikėjus į antagonistus ir protagonistus, tai žmonos yra blogosios veikėjos. Nes jos nori laimėtus pinigus skirti šeimai, o ne viešbučiui bala žino kur ir degtinei. Jos blogos, nes neleidžia vyrams išgerti. Nes ko gi reikia rusų vyrui? Atsakymą žinote.
Vienintelis šiek tiek kilnesnių tikslų turintis veikėjas Valiera yra pavaizduojamas kaip durnelis. Veikėjas, kuris yra linkęs į meną, nėra savanaudis, paverčiamas šaržu, nors ydingesni jo bendražygiai dėl savo gobšumo, priklausomybių turėjo būti išjuokti kelis kartus daugiau. Tad šiek tiek liūdna, kad kiek šviesesnis veikėjas tampa didžiausiu pajuokos objektu, o jo pavaizdavimą galima apibendrinti kiek maroziška fraze: „cha, taigi menininkas!”
Galima neabejoti, kad istorija nesikapsto giliau ir vaikšto tik paviršiumi, tačiau netgi šį filmą galima nagrinėti per socialinę prizmę. Kiek žmogui yra svarbūs pinigai, kad net proto netekus draugui, bėgančiam užmušti savo žmonos, tu labiau rūpinsies, kad neprapultų nė viena kupiūra. Filmo veikėjai yra paprasti darbininkai, kuriems pinigai atrodo kaip išsigelbėjimas, kuris tikrai suteiks svajotą pilnavertį gyvenimą. O kas tas išsvajotas gyvenimas? Nuosavas viešbutis, daug gėrimų ir graži moteris pašonėje (tiks ir Nataša Koroliova, nes ta tikroji graži moteris per brangi). Tai žmonės, kurie toliau savo sriubos lėkštės nemato nieko, o apie kažkokius aukštesnius idealus net neverta kalbėti, juk mažiausiai savanaudis filmo veikėjas yra paverstas visišku klounu. Tik įdomu, į kokią auditoriją orientuotas šis filmas? Į tokius pačius bėdžius (čia turiu omenyje ne materialinį, o, veikiau, moralinį skurdą) ar tuos, kuriems pinigai nėra visiška problema, bet jų vidus ne ką prabangesnis už tų bėdžių? Tikriausiai šis filmas „sueis“ abiems kontingentams, nes tokių ir pas mus, ir Rusijoje, ir Jungtinėse Valstijose yra daug.
Dar galima paminėti, kad nuovokesnis žmogus, pažiūrėjęs šį filmą, pamąstys, kad geriau jau nepadauginti alkoholio, nes tada nepriimsi gerų sprendimų. Bet didelis klausimas, ar filmo kūrėjai tikrai tai norėjo pasakyti, ypač žinant, kad rusų komedijose filosofiniai degtinės išgėrimai yra įvardijami kaip nacionalinis tautos būdas.
Liūdniausia yra dėl to, kad būtent tokios rusiškos produkcijos yra užpildyti mūsų kino teatrai ir televizija. Dėl šios priežasties dalis mūsų tautiečių rusų kultūrą vadina prasta, kičine. Bet kaip ir „Ruki Vverh“ neatstovauja vertingos rusiškos muzikos, taip ir „Laimingas bilietas“ neatstovauja gero mūsų rytinės kaimynės kino. Deja, bet ten vyraujančios politinės srovės vis rečiau leidžia prasiskverbti originaliai, kritiškai minčiai. Juk lengviau valdyti žmones nuolat juos bukinant? „Laimingas bilietas“ puikiai atlieka šią misiją.
Jeigu jūs eisite į šį filmą, tai arba jūs esate mazochistas, arba jus privertė, arba jūs esate rusiškų komedijų gerbėjas. Jeigu, mielas skaitytojau, atitinkate trečiąją kategoriją , tai būtinai nueikite į šį filmą. Jums patiks. „Laimingame biliete“ yra visi jūsų mylimo žanro šablonai, tad tikrai nenusivilsite. Ši filmų niša nedings iš mūsų kino ekranų, tad į šį filmą skatinu eiti ir dėl to, kad kūrėjai galbūt uždirbs daugiau ir investuos į filmą ženkliai didesnę sumą. Nes į tuos „paintu“ sukurtus pinigus buvo žiūrėti gėda. Nors visas filmas yra nesibaigiantis svetimos gėdos jausmas, bet tie skrajojantys kompiuteriniai pinigai pribaigė galutinai. Tad, rusiškų komedijų gerbėjai, remkite savo mylimus menininkus, galbūt kitai juostai jie bent rekvizitą gerą nusipirks.
