Trečiąją vokiečių režisieriaus Dietricho Brüggemanno ilgametražę juostą lydi nemenkas tarptautinis pripažinimas. Berlyno kino festivalio ekumeninės komisijos prizą pelnęs ir sidabro lokiu už geriausią scenarijų apdovanotas filmas Edinburgo tarptautiniame filmų festivalyje apdovanotas studentų kritikų komisijos prizu, Norvegijos tarptautiniame filmų festivalyje pelnytas ekumeninės komisijos prizas… Ir tai, panašu, dar ne pabaiga. „Kryžiaus kelias“ – tai ne tik moderni „Biblijos“ interpretacija. Šis filmas subtiliai prisiliečia prie religinio fanatizmo absurdiškumo ir beprasmiškumo problematikos.
Iš pirmo žvilgsnio paprasta juosta išsiskiria originalumu, jautrumu ir griežtai tvarkingu pasakojimo plėtojimu. Keturiolikmetės Marijos šeima priklauso katalikų integristų bendruomenei. Ir nors Marija gyvena moderniame pasaulyje ir kontaktuoja su kitais pasauliečiais, lanko valstybinę mokyklą, jos širdis priklauso Jėzui. Marija trokšta sekto jo pavyzdžiu, pasiaukoti ir tokiu būdu patekti į dangų. Šios minties iš Marijos galvos neišguja net kunigas, kantriai aiškinantis, kad negalima trokšti savo mirties, nes nežinome, kokių planų Žemėje mums yra numatęs Viešpats. Tad Marija metaforiškai žengia tuo pačiu Kalvarijų keliu, kokį prieš du tūkstančius metų, pasak „Biblijos“ pasakojimų, nuėjo Jėzus Kristus.
Visa filmo fabula meistriškai padalyta į keturiolika dalių – keturiolika Jėzaus kelio stočių. Tik savo neišvengiamo nukryžiavimo link juda ne trisdešimtmetis žydų tautos mesijas, o trapi keturiolikmetė. Kiekvienas epizodas, ne tik sunumeruotas, bet ir įvardytas konkrečiu kryžiaus kelio stoties įvykiu, atsikartoja – kartais metaforiškai, kartais paprastai – tačiau jau šiuolaikiniame gyvenime ir šiuolaikinėje aplinkoje.
Be abejo, pasakojimo centre – baikšti, trapi, bet kartu dvasiškai stipri ir atkakli paauglė Marija (akt. Lea van Acken). Jos fanatiškas pasiryžimas pasiaukoti atrodo tiek keistai, tiek truputį pretenzingai, nors Marija tenori, kad pasveiktų jos keturmetis broliukas, turintis Aspergerio sindromą. Kitas ryškus personažas – Marijos motina (akt. Franziska Weisz) – valdinga, dažnai nepamatuotai griežta, emocinga, tačiau vėlgi nesveikai religinga asmenybė, šalia kurios net sutuoktinis neturi balso, ką jau kalbėti apie keturis vaikus. Visada šalia ir pasiruošusi padėti plevena Au-pair auklytė prancūzaitė Bernadeta (akt. Lucie Aron). Iš vyriškų personažų šiek tiek labiau išsiskiria Marijos mokyklos draugas Christianas (akt. Moritz Knapp).
Visa filmo stiprybė ir kone šokiruojantis poveikis žiūrovui glūdi paprastume. Šiuolaikinę, nors ir nevisai įprastai religingą šeimą per biblinę prizmę perleidęs ir žiūrovams pristatantis Dietrichas Brüggemannas žongliruoja tiek gerai žinoma istorija, tiek netikėtu jos interpretavimu. Keturiolikmetė paauglė Marija tampa Jėzumi Kristumi, Marijos motina – Jėzaus motina, Bernadeta – šventąja Veronika, ištiesiančia drobulę (ar tik vienkartinę nosinaitę). Tūkstančius metų menantis pasakojimas susiduria su nors ir senamadiškai dievoto, bet vis tik jauno šiuolaikinio žmogaus dvasiniu pasauliu ir, galbūt, netgi paauglystės problemomis, jei išvis tokį vaiką kaip Marija liežuvis apsiverstų vadinti probleminiu.
Antras filmo išeities taškas – ypatingas subtilumas ir jautrumas. Tarsi dėl nieko Marija užsitraukia motinos pyktį, ir, atrodo, galima beveik fiziškai jausti, kaip mergaitė dreba tėvams prisipažindama, kad pamelavo apie į chorą kvietusį draugą, kalbėdama apie jį kaip apie draugę (nes net mintis, kad ją kur nors, (kad ir į gospelo chorą) išleistų kartu su, o dieve, beveik nepažįstamu, ir, odieveodieve, berniuku, Marijai yra visiška nukirstos avies galvos svajonė). Tačiau juostai nesusentimentalėti ir nenusiristi iki melodramos lygio neleidžia santūrus „pusės lūpų“ humoras – režisierius nesibodi atskleisti religinio fanatizmo tragikomiškumo.
Atskirai paminėtinas vizualinis sprendimas dėl kameros judėjimo. Didžioji dalis filmo nufilmuota visiškai stabilia kamera – vaizdas „nesekioja“ paskui personažus, veiksmas telpa į vieną kadrą. Kamera juda tik trijuose segmentuose. Tačiau paskutinis kameros judesys filmo pabaigoje tampa iškalbingesnis už bet kokius žodžius.
„Kryžiaus kelias“ savo tematika (ir praktiškai identiškai atkartota viena scena) labai artimas prancūzų filmui „Meilė kaip nuodai“ (2010, rež. Katell Quillévéré), nors pats režisierius bet kokį panašumą neigia. Kuriama nuotaika, „kabančia“ grėsme, išsipildančia filmo finale šis Dietricho Brüggemanno filmas lyginamas su austrų režisieriaus Michael‘io Haneke‘s darbais. Tik, palyginti su Michaeliu Haneke, Dietricho Brüggemanno kūrinys, nors ir slogus, pasižymi savitu grakštumu ir, kad ir kaip paradoksaliai nuskambėtų, lengvumu. Ir lengvumas čia yra ne trūkumas, o privalumas ir adresuotinas veikiau atlikimo formai nei turiniui.
„Kryžiaus kelias“ – tai puikus, stiprus, originalumu, jautrumu ir paprastumu stebinantis filmas, neabejotinai vienas ryškiausių 2014 m. draminių, ne tik Europos, bet ir viso pasauliokino kūrėjų darbų.
Patiks, jei patiko „Meilė kaip nuodai“ („Un poison violant“), „Tyli šviesa“ („Stellet Licht“, 2007, rež. Carlos Reygadas).
