Kiečiausios per pastaruosius dešimt metų komedinės trilogijos „Pagirios Las Vegase“ režisierius, scenaristas ir prodiuseris Toddas Phillipsas praėjus trims metams po jo paskutinio darbo sugrįžta su dar viena juoda, vulgaria, riebių frazių nestokojančia ir aktualia, tikrais faktais paremta, komedija, kurios veiksmas perkeltas į Artimuosius rytus.
Apie ką mes čia…
Du vaikystės draugeliai – Eframas ir Davidas susivienija bendram tikslui – užsidirbti labai rimtus pinigus pardavinėjant ginklus JAV kariuomenei. Turėdami reikiamus kontaktus, vaikinai akimirksniu tampa tikromis ginklų prekybos žvaigždėmis, tačiau ne visi jų reikalai yra legalūs, o veiksmai suvokiami sveiku protu. Tačiau ne vien tai tampa jų pavojingo verslo bėda. Godumas ir pavydas – tai didžiausi draugų priešai, kurie gali sunaikinti viską, ką jie bendrai sukūrė savo sunkiu darbu.
Kūrinio vidus
Nors rugpjūčio mėnesio svarbiausiu filmu įvardijamas studijos „Warne Bros.“ fantastinis veiksmo filmas „Savižudžių būrys“, tačiau ne vien jis sugebėjo pritraukti dėmesį. Daugelis juodų komedijų ir vulgarių juokelių gerbėjų laukė ir šio, naujojo Toddo Phillipso filmo „Karo šunys“, kuris žadėjo tapti ne tik puikia pramoga, bet dar ir gana tikslia biografine drama apie du draugus, norėjusius pasipelnyti iš JAV vyriausybės ir beprasmio karo Irake.
Deja, bet filmas šiek tiek nuvilia. Ir nuvilia todėl, jog laukdami panašaus stiliaus komedijos, kaip režisieriaus ankstesni darbai, mes gavome tiesiog paviršutinišką dramą, kurioje karts nuo karto atsiranda kokia nors nebloga frazė ar juokelis apie antrą galą. To, deja, nepakanka, kad filmas būtų nuotaikingas ar bent jau pozityviai nuteikiantis ir leidžiantis smagią peržiūrą kine. Iš kitos pusės, tai visai nebloga drama, kuri susižiūri itin lengvai, o jos turinys sukramtomas labai greitai. Svarbiausia, jeigu jau kalbėti apie dramaturgiją, režisierius atsisakė gvildenti rimtas temas, todėl tie žmonės, kurie atėjo pasižiūrėti komedijos, bent jau nenusivils gavę lengvą dramą ir jiems nebus nuobodu stebėti patį šios paprastos istorijos veiksmą.
Filme papasakota tikrais faktais paremta dviejų draugų istorija ir jų iškilimas į prekybos ginklais Olimpą. Šiuo atveju, režisierius, kuris yra ganėtinai dideliu pacifistu, puikiai iliustruoja JAV vyriausybę ir jos kvailus įstatymus, leidžiančius legaliai visokio plauko žmonėms užsiimti tokio pobūdžio veiklomis kaip ginklų prekyba. Ypatingai pašaipiai atrodo tas faktas, kad ginklai atkeliauja iš Dievo užmirštų kampų, tokių kaip Albanija, kurioje užsiliko nemažai sovietinės ginkluotės. Taip pat, filme parodyta Eframo ir Davido draugystė. Tai visiškai skirtingi, nieko bendro neturintys vaikinai, kurie vedami godumo pasistengė užsidirbti iš jiems palankių aplinkybių ir karo Irake. Filmo metu labai gerai atskleidžiami šie du personažai, kurie ne tik skiriasi kaip diena ir naktis, bet ir atvaizduoja tam tikras vertybes, kurios būdingos daugumai žmonių. Išties, ties veikėjais buvo padirbėta iš peties. Jie įdomūs, jie charizmatiški ir jie labai patrauklūs akims.
Tačiau atmetus visus šiuos neblogus filmo akcentus, galima teigti, jog režisierius net to neslėpdamas, norėjo sukurti savo „Žmogų su randu“. Visos juostos metu skamba nemažai panašių frazių iš filmo „Žmogaus su randu“, Eframo biuras papuoštas didžiuliu plakatu su Toniu Montana, o vėliau netgi visas jo kabinetas yra ištapetuotas pagal Franko Lopezo biuro pavyzdį. Be to, juostos metu veikėjai sulyginami su Toniu Montana, jų istorija yra labai panaši, o ir pats veiksmas prasidėjo Majamyje. Tik vietoje kokaino, gauname ginklus. Be to, juostos metu, kaip ir 1983 metų filme, pagrindiniai herojai keikiasi taip, lyg būdami kokiais statybininkais Čeliabinsko vaikų namų statybose. Tas ne taip gerai įtikina. Pagrindinio dueto dialogai neblogi, tačiau kai kuriems iš jų trūko stambių frazių, jeigu jau vaikinai norėjo susitapatinti su Toniu Montana.
Apibendrinus ir neišpasakojant svarbių filmo momentų, kurie ten tikrai yra, nes pati istorija žiūrisi įdomiai, galima pasakyti, jog tai lengvas filmas, kurį galima pamatyti kine, tačiau kartu tai ir vienkartinis darbas, kurio dar ilgai nesinorės peržiūrėti namuose, ypač kai aplinkui tiek daug įdomių ir dar nematytų filmų.
Techninė juostos pusė
Iš techninės pusės labiausiai žavi spalvų kontrastas. Režisierius sugebėjo puikiai nupaveiksluoti spalvotą, nuotaikingą ir gyvybingą Majamį ir kartu pateikti pilkai atrodančią ir išmirusią Albaniją, į kurią graudu žiūrėti. Toks dviejų skirtingų žemynų ir šalių palyginimas gerai valdo pasakojimo atmosferą, kurioje atsiduria pagrindiniai filmo herojai.
Kameros darbas tvarkingai atliktas. Ne „Džeisono Borno“ stiliumi, tačiau irgi įtemptai ir kartais efektingai atrodančios veiksmo scenos papildo užsitęsusias pokalbių scenas. Garso montažas puikus, ypač susišaudymo scenos atrodo nuostabiai. Taip pat ir vaizdo montažo darbai atlikti gerai. Istorija pateikiama lengvai, viskas paaiškinta, nelieka jokių klausimų dėl tam tikrų scenų ar siužetinių vingių.
Bet, visgi, iš techninės pusės labiausiai sužavi garso takelis. Tiesiog puikiai parinktos dainos kaip 50 Cent gabalas „What Up Gangsta“, Aerosmith hitas „Sweet Emotion“, Iggy Pop daina „The Passenger“, Pink Floyd hitas „Wish You Were Here“ ir The Who šedevras „Behind Blue Eyes“. Nepamirškime ir Cliffo Martinezo parašytų muzikinių kompozicijų, kurios labai gerai įsipaišė į šią istoriją.
Aktorių kolektyvinis darbas
Vis svorį keičiantis Jonah Hillas tampa šio filmo žvaigžde. Ir nors aktorius vaidina vos ne tą patį personažą, kurį jis atliko „Volstryto vilke“, jis su savo vaidmeniu susidoroja puikiai. Charizmatiškas ir gana ekscentriškai atrodantis Eframo herojus buvo įkūnytas įtikinamai. Taip pat gerai vaidina ir jaunasis Milesas Talleris, kuris su kiekvienu filmu auga ir demonstruoja puikius vaidybinius sugebėjimus.
Antraplaniai aktoriai kaip Bradley‘is Cooperis, Ana de Armas, Eddie‘is Jemesonas ir Kevinas Pollackas suvaidino irgi neblogai. Filme, beje, pasirodo ir žinomas Instagramo karalius Danas Bilzerianas.
Verdiktas
„Karo šunys“ – šiek tiek nuviliantis ir gana dramatinis pasakojimas apie ginklų prekybą ir dviejų draugų santykius, kurie nusprendžia pasipelnyti iš JAV įstatymų kvailumo. Kaip biografinė drama, tai pernelyg lengvas ir kartu neįsimintinas filmas su jo visai įdomiai pateikta istorija, tačiau kaip komedija, tai filmas beveik neturintis jokių linksmų momentų, todėl pernelyg sunku vertinti šį filmą, kuris neturi net apibrėžto žanro.
