„Ateitis“

Studija „Summit Entertainment“, pasibaigus paauglių pamiltai „Saulėlydžio“ sagai, nešančiai milijardines pajamas, po ilgų ir varginančių paieškų lyg rado dar vieną aukso gyslą, kuri artimiausiems keleriems metams užtikrins žinomos kino kompanijos šviesią ateitį. Režisieriaus postą ekranizuoti pirmąją Veronikos Rot trilogijos knygą užėmė Neilas Burgeris, labiausiai žiūrovams žinomas iš užsukto siužeto „Iliuzionisto“ bei daugelio pamilto įtempto siužeto mistinio trilerio „Šalutinis efektas“, todėl pergyventi dėl filmo kokybės tikrai nėra reikalo.

Kino kūrėjas su visa scenaristų komanda pristato itin spalvingą, modernų, tačiau visiškai tuščią žmonijos ateitį, kurios likimas priklausys nuo kelių išrinktųjų, privalėsiančių sugriauti visą susikūrusią visuomenės sistemą.

Apie ką mes čia…

Ateities pasaulyje žmonės gyvena atskirose bendruomenėse, kurios paskirstytos į penkias savybių rūšys – pasiaukojimas, taika, sąžinė, ryžtas ir išmintis. Kiekvienas iš bendruomenėse gyvenančių paauglių sulaukus šešiolikos turi pasirinkti kur nori būti paskirstytas arba likti toje, kurioje yra jo tėvai. Deja, ne visi geba patekti į tam tikrą bendruomenę, nes kartas įvyksta taip, kad žmogus nepatenka niekur ir tampa atsiskyrėliu. Trisė pasižymi keliomis iš penkių bendruomenių savybių, tačiau norėdama išlikti vienoje iš jų ir nebūti ištremta, ji nutyli apie savo talentą ir pasirenka Ryžtinguosius. Taip prasideda jos kelias link šlovės…

Kūrinio vidus

Dažniausiai filmai, kuriami pagal paaugliams skirtas knygas, yra be galo nykūs ir banalūs, o kartu ir visiškai saldūs, kad kuo daugiau mažų mergaičių galėtų lydytis sėdėdamos kino salėje, klausydamos niekam tikusių dialogų ir spoksodamos į gražius personažus, kurie labiausi ir sugeba pakerėti jų jaunas širdis, o tuo labiau akis. Su „Divergente“ situacija šiek tiek pasikeičia. Nors filmas ir yra pritaikytas paauglių auditorijai, jį galima žiūrėti būnant bet kokio amžius, o tai tokiam žanrui ir tematika labai retas reiškinys. Ypač jeigu turime beveik identiško pobūdžio filmų seriją „Bado žaidynės“.

Pasiskaičius knygą ir pasižiūrėjus filmą galima teigti, jog ekranizacija žymiai patrauklesnė už tikrai silpnai parašytą ir visiškai nuobodžią pirmą dalį, kurios veiksmas ir pats įdomumas išsirutulioja einant link pabaigos. Čia apstu ir veiksmo scenų, ir visai nedurnų dialogų, o tai filmo peržiūrą paverčia visai puikia pramoga, po kurios nesijaučia joks diskomfortas, kaip buvo galima jaustis po niekingos „Saulėlydžio. Šiame filme netgi pats pasakojimas ir jo maniera yra patraukli ir visai skiriasi nuo tų pačių „Bado žaidynių“, kurių ekranizacijoms kol kas neprilygo nė vienas šiuolaikinės paaugliškos literatūros kūrinys.

Juostoje pavaizduota nemažai personažų, tačiau labiausiai susikoncentruojama ties dviem, kurie visą rodymo laiką dominuoja tiek knygos puslapiuose, tiek ekrano platybėse. Pagrindinė veikėja Beatričė, taip pat žinomo kaip „Trisė“, pateikiama ne tik iš vaizdžios ir itin plačios perspektyvos, tačiau dar ir kaip visai išskirtinis personažas žanro ribose. Ne tik, kad talentinga, ryžtinga, drąsi ir pasiaukojanti bei visas lyderės savybes turinti mergina, tačiau dar ir kaip eilinio žmogaus atspindys, turintis visas geriausias savybes, kurios padaro ją žmogumi. Tikru žmogumi, kuriam būdinga klysti, įsimylėti ir kuris jaučia meilę artimam. Tobiasas puikiai sugeba papildyti merginos bendrą paveikslą ir sustiprinti jos savybes. Meilė ir prisirišimas, atsidavimas ir, galiausiai, pasiaukojimas vardan to tyro jausmo, kuris gimsta vyro širdyje, padeda iš itin vaizdingos pusės suprasti, jog meilė – svarbus ginklas, kuris gali nuversti bet kokią sieną. Kaip bebūtų, kūrėjai iš tinkamos prizmės pateikė šį jausmą, kuriam lemta dar labiau augti.

Filmo ideologija galbūt ir labai paprasta, kažkur matyta, nuvalkiota, tačiau pateikus ją iš tokios perspektyvos kaip čia, ji atgimsta iš naujo. Gauname naują herojų, kuriam lemta apsaugoti ir išlaisvinti visą bendruomenę nuo prakeiktos sistemos, laikančios žmones nelaisvėje. Nors rodomas ateities pasaulis, tačiau nepaslaptis, jog dabar kai kuriose pasaulio valstybėse žaidžiama lygiai tokiu pačiu principu, nenorint leisti žmonėms įkvėpti tyro oro, dvelkiančio iš civilizuoto pasaulio ribų. Filmas pasibaigia su gana įdomia mintimi ir intriga, todėl kūrėjai žada mums tęsinius, kurie išvys dienos šviesą artimiausiais metais. Džiugu, kad čia ne tuščios kalbos, nes filmas užsidirbo pakankamai, o dėl to kūrėjams bus duota žalia šviesa ir jie nenuklys su savo ambicijomis į krūmus, kaip tai buvo su „Kaulų miestu“ ir kitais žanro naujokais.

Techninė juostos pusė

Kokybė jaučiama ne tik scenarijuje, bet ir pasakojimo vizualiniame pavidale, kuris kainavo iš tiesų nemažai, kaip tokiam filmui. Dekoracijos ir juos supantys specialieji efektai atrodo ne tik natūraliai, tačiau ir efektingai perteikia filmo pagrindinę mintį. Kupinas vaizdingų scenų darbas atrodo patraukliai, todėl fonas ir jo papildomi niuansai priverčia džiūgauti akis.

Garso takelis, deja, nepadaro tokio stipraus įspūdžio kaip norėtųsi, todėl filmas praranda dalį žavesio ir epiškumo. Kai kuriose vietose skamba stiprūs muzikiniai kūriniai, kurie nepataiko į scenos visumą ir neatkuria joje rodomos atmosferos. Taip sumenkinamas bendras apipavidalinimas.

Filmo operatorius šioje juostoje galėjo pasipuikuoti savo visai išradingais ir tikrai neprastais sprendimais kameros valdymo technikoje, apčiuopdamas įdomiausius kampus, kurie scenoms padarė daug naudos. Dvikovų ir treniruočių scenos atrodė efektingai ir nenuobodžiai, kaip dažnai būna tokio pobūdžio projektuose.

Montažu tam tikrose scenų perėjimuose galima skųstis, tačiau jis nepadaro jokios žalos filmo pasakojimo struktūrai. Jis patogiai, be chaoso prigrūstų momentų, laisvai ir smagiai leidžia pramogauti atsipalaidavus ir nesukant smegenų dėl vieno ar kito filmo siužetinės linijos aspekto.

Aktorių kolektyvinis darbas

Filmas turi dar vieną stiprų ir gana unikalų reiškinį. Į paauglių knygų ciklo ekranizaciją sukviestas visas antraplanius vaidmenis atliekančių aktorių būrys, kuris džiugina akis dar labiau nei pagrindinis juostos duetas.

Titulinės „divergentės“ atlikėja, kylanti jaunutė Holivudo žvaigždė Shailene Woodley, puikiai įkūnijo savo vaidinamą personažą. Ji ne tik vizualiai panaši į knygoje aprašytą veikėją, tačiau ir vaidybos plane aktorė pasirodė įtikinamai. Buvo galima patikėti jos misija, rodoma ekrane.

Theo Jamesas, atlikęs Tobiaso vaidmenį, irgi sugebėjo puikiai papildyti savo simpatiją, todėl aktorius buvo ne vien gražaus veido savininkas, dėl kurio turi lydytis jaunosios kino žiūrovės, tačiau ir visai įtikinamo ir įdomaus personažo atlikėjas, kuris, tikėkimės, dar labiau atsiskleis kitais metais turinčiam pasirodyti tęsinyje.

Antraplanių žvaigždžių desantas išties kelia didelį įspūdį. Filme pasirodo Oskaro laureatė Kate Winslet, talentingoji Ashley Judd, charizmatiškas Ray‘us Stevensonas, Jai‘us Corney‘us, Zoe Kravitz, Milesas Telleris, Maggie Q bei Tony‘is Goldwynas. Visas šis aktorių sąrašas ne tik kelią nuostabą, tačiau kiekvienas iš jų galėjo visai gerai atspindėti savo vaidinamą personažą ir jiems užteko ekraninio laiko jį perteikti taip, kaip jis aprašytas knygoje. Visai puikus darbas, kuris neverčia pasijusti nejaukiai, kaip dažnai būna su neįtikinama tokių projektų vaidyba.

Verdiktas

„Divergentė“ – tai kokybiška žinomos ir bestseleriu tapusios knygos pirmoji ekranizacija, savo pateikimu ir patrauklumu lenkia knygą, kurioje buvo galima pasigesti nuoseklumo ir efektingumo, užgniaužtų itin nuobodaus ir besikartojančio turinio. Filmas tuo pačiu tampa vienu geresnių tokio pobūdžio projektų pavyzdžių, kurį lenkia nebent tik „Bado žaidynių“ ekranizacijų ciklas.

6.5
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
7.0
Režisūra
6.0
Kinematografija
6.0
Garso takelis
7.0
Techninė pusė
6.0
Aktoriai
7.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. ijjo / 2015 vasario 10

    Buvau kine (šitame filme) prieš metus. Be to kad nepatiko jis, neprisimenu nieko daugiau, nei dėl ko, nei veikėjų, nei siužeto… „Bado žaidynių“ galėčiau atpasakoti vos ne kiekvieną epizodą, galėčiau net ir „Saulėlydžio“, o vat šito nieko. Nulis, eilinis vieno karto reikalas