Tamsių kriminalinių trilerių ir rimtų detektyvinių romanų ekranizacijų specialistas, kultinis režisierius, David‘as Fincher‘is, pasauliui padovanojęs daugybę išskirtinių darbų, tokius kaip nenuspėjamą ir galvą pasukti priverčiantį trilerį „Septyni“, paslaptingai įtraukiantį trilerį „Žaidimas“, užsuktą „Kovos klubą“, meistriškai pateiktą kriminalinę dramą „Zodiakas“, neįprastai žavų pasakojimą „Keista Bendžamino Batono istorija“ ir pagal pasaulinį bestselerį pastatytą „Mergina su drakono tatuiruote“, pristato dar vieną kvapą gniaužiantį projektą.

Kino kūrėjas eilinį kartą kviečia visus išmoningų kriminalinių trilerių gerbėjus pasinerti į vieną įspūdingiausių pastarųjų metų romano ekranizaciją, kurioje žiūrovai bus įtraukti į paslaptingą, baimę keliančią istoriją apie šeimyninio gyvenimo ypatumus, keršto troškimą, nepasitikėjimą savo jėgomis bei nesiliaujantį neatskleistų žmogžudysčių lietų.

Apie ką mes čia…

Pragyvenę penkis, turiningus, tačiau rutinoje paskendusius šeimyninius metus, Nikas ir Eimė ruošiasi savo vestuvių metinių minėjimui. Šventinę dieną, anksčiau namo grįžęs Nikas randa sujauktą kambarį bei pasigenda savo žmonos. Vyras iškviečia policiją, kuri bando nustatyti Eimės dingimo priežastį ir galiausiai, visi įkalčiai veda ties Niku, kuris yra apkaltinamas žmonos nužudymu. Netekęs žmonos, Nikas bando išsiaiškinti, kas visgi nutiko su jo sutuoktine bei atstatyti savo gerą vardą visuomenės akyse.

Kūrinio vidus

Kiekvienas naujas David‘o Fincher‘io darbas – tai tikra šventė kinomanams, ypač, jeigu žymus kino kūrėjas imasi trilerio, detektyvo ar kriminalinės dramos žanro, o ši juosta būtent ir apjungia visus šiuos paminėtus žanrus. Kaip ir dažnai būna su „Kovo klubo“ režisieriumi, jis dažniausiai pasirenka jam įdomius projektus, kurių pamatu tampa populiarios ir pasaulinio bestselerio statusą turinčios knygos. Šis atvejis – ne išimtis, nes po gerai žiūrovų ir kritikų priimto filmo „Mergina su drakono tatuiruote“ režisieriaus akiratyje ir vėl atsidūrė populiarus detektyvinis romanas. Galima teigti, jog žmogžudystės ir žmonių dingimai paskutiniais metais labiausiai „veža“ D. Fincher‘į.

Siužetinė filmo linija labai priartinta prie Gillian Flynn romano, kuris susiskaitė taip pat įtemtai, tačiau ne taip sunkiai kaip Dan‘o Brown‘o pasakojimai apie Robert‘o Langdon‘o nuotykius. Sklandžiai pasakojama Niko ir Eimės istorija, su puikiai išreikštais „flashback‘ais“ (persikėlimais į praeitį) bei įtampos nestokojančiu veiksmu. Iš tikrųjų, režisierius filmuodamas šį filmą jautėsi lyg žuvis vandenyje. Kaip ir ankstesniuose tokio pobūdžio filmuose, kino kūrėjas įmantriai žaidžia su žiūrovais. Ypatingai didelis dėmesys skiriamas tiems, kurie net ir skaitė knygą, tačiau gali pasijauti visiškoje nežinomybėje. Ką jau kalbėti apie tuos, kuriems „Dingusi“ – tai pirmas susipažinimas su Gillian Flynn fantazijos vaisiumi.

Pačioje pradžioje juosta primena gerą, rimtai vystomą dramą, kuri po tam tikro laiko transformuojasi į „mindfuck‘o“ stiliaus filmą. Deja, toks filmo pasikeitimas trunka iki vidurio filmo – vėliau viskas pakrypsta į detektyvą, kurį visą laiką gaubia trilerio kupolas. Filmo trukmė leidžia labiau pasinerti į vystomą siužetinės linijos istoriją. Visgi, beveik trijų valandų trukmės juosta turi ką pasiūlyti kandžiam žiūrovui. Žinoma, tam tikrose vietose pasijaučia nuobodulys arba nuovargis nuo rodomų vaizdų. Su D. Fincher‘io filmais tas būna itin retai, tačiau nenuostabu, kai jau esi susipažinęs su literatūriniu kūriniu.

Įdomu, kad pasakojimas vystomas iš dviejų skirtingų barikadų pusių, todėl galima susidaryti itin plačią nuomonę apie kiekvieną iš pagrindinių veikėjų. Šiame veikėjų pristatyme, viršų paima Eimės personažas, kuris ir valdo visą filme parodytą situaciją. Daug sužinome apie moters šeimyninį gyvenimą, sugebame kruopščiai susidaryti jos psichologinį portretą ir nuoseklaus pasakojimo būdu, suvokti visą jos skausmą. Taip pat metaforos suteikia progą pamatyti moteriškos laimės pavyzdį bei gražiosios lyties atstovių gyvatiškumą. Niko atvejis visiškai kitoks – jis parodomas tik iš neigiamos pusės, paslaptimis apipintas, bei įtartinas tipas, kuris turėjo daug motyvų atsikratyti savo žmona. Tik įpusėjus filmui susipažįstame su vyro praeitimi, jo įgūdžiais bei paslaptimis. Režisieriui jis tapo puikiu žiūrovų manipuliavimo įrankiu. Tikrai nepasigendame intrigos, šiek tiek chaoso ir įtampos, kuri sklinda iš šio personažo pusės. Kiti juostoje pateikti veikėjai nepadaro tokio didelio įspūdžio, tačiau vienas jų, turi nemažą svarbą siužetinės linijos eigai. Jis tampa raktu šios istorijos vystymui. Kalbama, žinoma, apie buvusi Eimės vaikiną, kuris filme atlieka maniakiško prielipos vaidmenį. Šiurpus personažas, kuriam, deja, pritruko vietos pasireikšti. Kartu trijulė sudaro stiprų, vaizdingą bei įdomų trikampį, kuris iki pat pabaigos subyra. Šioje vietoje pamatome dar vieną režisieriaus meistriškumą – jis sugeba puikiai pristatyti pagrindinius veikėjus.

Vertinant filmo scenarijų ir istorijos pateikimą – tai vienas silpnesnių režisieriaus David‘o Fincher‘io darbų. Šis projektas – akiai malonus ir retas savo žanro reiškinys, sugebantis laikyti įtampoje iki pat juostos pabaigos, kurią, beje, režisierius ir jo scenaristų komanda kardinaliai pakeitė. Skaitę knygą, bus maloniai nustebinti, na, o tie, kuriems knyga dar nepakliuvo į rankas, su malonumu galės pasiskaityti Gillian Flynn romaną, nusiteikus gauti visiškai skirtingą finalą, nei buvo galima pamatyti filme.

Techninė juostos pusė

Stilingumo ir išskirtinumo David‘o Fincher‘io filmuose netrūksta – specifinis, tamsaus konteksto trilerio apipavidalinimas sugeba sukurti taip būdingą nemalonią ir įtampos kupiną atmosferą rodomam žanrui. Bežiūrint filmą ir laukiant pirmųjų smurto scenų pasireiškia pesimistiniai pojūčiai, kuriuos meistriškai valdo taikli režisieriaus akis. Subtiliai išreikštas smurtas, puikus grimas ir kokybiškos dekoracijos.

Išskirtiniu filmo dalyviu tampa nepriekaištingas garso takelis, sukeliantis daugybę papildomų emocijų. Bežiūrint filmą galima pajausti tiek įtampą, tiek neviltį ar netgi pyktį bei neapykantą. Kad apibūdinti scenos grožį nepriekaištingai pritaikyti muzikiniai kūriniai, taip pat sugebantys dar labiau įtraukti į rodomą bendrą vaizdą. Kiekviena kompozicija apmąstyta iki mažiausios smulkmenos, todėl filmo skambesys virtuoziškai persikelia į žiūrovų vidų ir taip jį manipuliuoja. Prie bendro garso takelio priskiriamas ir ypatingai stiprus garso montažas. Sustiprintas garso takelis ir įtampos nestokojančios scenos – dar viena filmo kūrėjų dovana.

Stilingas juostos apipavidalinimas nebūtų toks ryškus jeigu ne du kart Oskarams nominuoto operatoriaus, Jeff‘o Cronenweth‘o darbas, kuris jau ketvirtą kartą bendradarbiauja su režisieriumi David‘u Fincher‘iu. Prieš tai jų tarpusavio bendradarbiavimo vaisiumi tapo „Kovo klubas“, „Socialinis tinklas“ ir „Mergina su drakono tatuiruote“. Kaip ir ankstesniuose darbuose, operatoriaus kameros darbas puikiai apčiuopia mažiausias detales, kurios galiausiai sudėlioja visą įvykių dėlionę. Visgi nuosekliai stebint filmo eigą, galima pačiam išnarplioti rodomą istoriją nesulaukus finalo, tačiau pirmos peržiūros metu, tai būtu pernelyg sunkus, arba tiksliau, neįmanomas atvejis.

Filmo montažas, sudėliotas į kelias dalis, todėl viso filmo metu matome chaotiškai vystomą istoriją iš dviejų žmonių perspektyvų. Abi pasakojimo barikados apjungiamos gana paprastu, tačiau įtraukiančiu būdu, todėl siužetinės linijos vystymas nenukenčia, o žiūrovas gauna puikią detektyvinę pramogą.

Aktorių kolektyvinis darbas

Savo darbuose David‘as Fincher‘is labai retai prašauna su aktorių atranka, tačiau kartais ir jam ateina juodos dienos. „Panikos kambarys“ (Jodie Foster ir Kristen Stewart) ir toliau išlieka pirmoje vietoje tarp nenusisekusių režisieriaus projektų, tačiau šiame filme pagrindinis aktorių trejetas visiškai netiko bei neperteikė knygos herojų.

Medinė vaidyba? Ne, tikrai ne, tačiau Ben‘as Affleck‘as pernelyg užspaustas savyje, o jo portretas priminė daugelį filmų, kuriuose jis įkūnijo savo vaidinamus personažus. Išimtimi tampa tik jo režisūriniai darbai, kuriuose jis ne tik puikiai atliko kino kūrėjo, tačiau ir aktoriaus darbą. Suapvalėjęs, bet vis dar seksualiai atrodantis vyras, pademonstravo neįtikinamą vaidybą. Jis nesugebėjo iki galo persitelkti į Niko personažo gilumą, todėl bežiūrint filmą matome visiškai netenkinantį rezultatą.

Tą patį galima pasakyti apie Eimės atlikėją, aktorę Rosamund Pike, kurios personažas ne tik užtemdė Niko veikėją, tačiau ir leido nepatogiai pasijusti pačiam Ben‘ui Affleck‘ui. Silpnoka vaidyba, tačiau bežiūrint į visą filmo aktorių kolektyvą, tai – geriausia, ką galėjo išspausti iš jų režisierius.

Žinoma, pagrindinių veikėjų atlikėjai ne taip ir košmariškai atrodė bendrame filmo fone palyginus su visiškai nenusisekusiu pasirinkimu į Desio vaidmenį. Įdomu, apie ką galvojo režisierius priimdamas Neil‘ą Patrick‘ą Harris‘ą į šį vaidmenį. Tenka pripažinti, tai puikus komedijinio stiliaus aktorius, tačiau viso filmo metu, kai jo vaidinamas personažas pasirodydavo ekrane, norėjosi juoktis. Kino ekrane galima buvo pamatyti ne Desį, o Barnį Stinsoną – personažą, kuris iškėlė aktorių į aukštumas. Betrūko išgirsti dalelę jo legendinių frazių, tokių kaip „Iššūkis priimtas“ (angl. „challenge accepted“) ar „apsirenk“ (angl. „suit up“) ir filmas iš trilerio akimirksniu virstų į tamsią komediją.

Kiti aktoriai pasirodė taip pat blankiai, kaip ir pagrindinė trijulė, na, galbūt išskyrus Emily Ratajkowski, kurios bumbulai privers nudžiugti daugelį vyrų, sėdinčių kino salėje. Iš kitų pažįstamų ekrano veidų galima pastebėti Tyler‘į Perry‘į (dar vienas nesuprantamas režisieriaus sprendimas), Scoot‘ą McNairy‘į, Patrick‘ą Fugit‘ą bei Missy Pile.

Verdiktas

„Dingusi“ – tai režisieriui, David‘ui Fincher‘iui, būdingas niūraus konteksto tamsus detektyvinis trileris, įvyniotas į stilingą ir įtampos nestokojantį apvalkalą, kuris nesugadina bendro knygos įspūdžio. Deja, tačiau be puikios techninės pusės, į kurią įeina garso takelis, montažas, kameros darbas bei grimas, filmas turi silpną ir visiškai neįtikinamą aktorių vaidybą.

8.2
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
7.0
Režisūra
9.0
Kinematografija
9.0
Garso takelis
10
Techninė pusė
9.0
Aktoriai
5.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. Mantas / 2014 rugsėjo 23

    Sveiki, o gal teko jau matyti filmą “Annabelle“? Nežinau ar verta eiti į šį filmą.

    • Dario Voitukevez / 2014 rugsėjo 23

      Taip 🙂 Filmas neblogas. Recenzija bus pirmadienį.

  2. Genadijus / 2014 rugsėjo 26

    Turiu visiškai kitokį vertinimą apie aktorių vaidybą šiame D. Fincher’io trileryje. Mano nuomone, R. Pike sukūrė stulbinamą vaidmenį, neabejotinai vieną iš geriausių tiek tokio žanro filmuose, tiek apskritai moters vaidmenį tarp šiemet pasirodysiančių filmų. Labai tikėtina, kad Rosamund bus tarp nominuotųjų oskarui ir sudarys rimtą konkurenciją tiek veteranei Julianne Moore, tiek Oskaro laukiančiai Amy Adams, tiek dėl ne pirmos statulėlės siekiančioms R. Witherspoon, H. Swank.
    Rosamun Pike man priminė tas klasikines A. Hitchcock’o filmų šviesiaplaukes: užtikrinta laikysena, veido išraiškomis, kalbėsena, jos vaidmuo – tikras 2014 m. ekranų perliukas.
    Apskritai, „Gone Girl“ – puikiausias pavyzdys, kaip populiarus (vadinamasios „pop-kultūros“) romanas talentingo režisieriaus ir jo komandos dėka paverčiamas puikiu kūriniu tiek vaizdo, tiek istorijos vystymo ir aktorių vaidybos prasmėmis. „Dingusi“ tikrai suras vietą tarp geriausių draminio trilerio žanro filmų, turinčių stiprų psichologinį užtaisą.

  3. rokas / 2014 rugsėjo 29

    Matau kad nelabai išmanai apie ką kalbi. Vaidyba nuostabi buvo. Ir čia ne vienas aš manau, jei pažiūrėtum internete recenzijas pamatytum kad visi labai giria vaidybą, tai arba tu nieko nesupranti apie vaidybą, arba fincheris ir visi kritikai nieko nesupranta. Beje, Pike turi gerus šansus būt nominuota oskarui (vėlgi populiari nuomonė). Bet aišku kiekvienas turi teisę į savo nuomonę 🙂

  4. Dario Voitukevez / 2014 rugsėjo 29

    O tamsta skaitėte knygą? 🙂 Filmas buvo vertinamas būtent iš ekranizacinės pozicijos. Beje, pas Fincherį kartais būna problemos su aktorių atranka, todėl filme buvo galima pamatyti tiek Perry, tiek Harrisą. 🙂

  5. Jonas / 2014 spalio 3

    Gone Girl oficialiai blogiausias Fincherio filmas. Fincheris tampa visisku hit & miss rezisieriumi. Bet ko galima tiketis is tokios apgailetinai pigios istorijos, kuria jau ne vienas kritikas pavadino „airport fiction“. Monotoniskas ir primityvus filmas be jokios idomesnes rezisuros ar ideju. Didzioji dalis aktoriu tiesiog praplaukia pro kameras, o ir siaip kastingas tikrai prastas. Nezinau kam sove i galva, kad Rosamund Pike yra rimtu vaidmenu verta aktore, ar kad tas komikas is tv gali tikti tokiame trileryje. Nujauciu, kad su Gone Girl gali buti kaip ir su kitu labai nevykusiu Fincherio filmu The Social Network. JAV jis daug kam patiks ir gal net iki Oskaru nukeliaus. Gaila.. Ypac kai pagalvoju, kad tai tas pats rezisierius, kuris sukure Zodiaka – mano nuomone, geriausia amerikieciu filma nuo 2000-uju.

    Rex Reed is „New York Observer“ puikiai parase: „Preposterous, illogical, senselessly over-plotted and artificial as a ceramic artichoke … one of the year’s grossest disappointments.“

  6. gve / 2014 spalio 26

    Jei tau zodiakas geriausias filmas, social network ir gone girl tragedijos ir r.pike vaidyba prasta… eik pasigydyt:)