Recenzija

Besivaikantys mirtį

Flatliners

Besivaikantys mirtį
N-16Drama, Trileris, Siaubo

Metai:
2017 m.

Trukmė:
110 min.

Šalis:
JAV

Režisierius:

Niels Arden Oplev

Vaidina:

Ellen PageDiego LunaNina DobrevJames NortonKiersey Clemons

Platintojas:
Acme Film

4.6

Recenzijos autorius:
5.7
Redakcijos vertinimas:
5
Lankytojų vertinimas:
3.2

Recenzijos autorius:

Andrius Smirnovas

Paskelbta:

2017 10 03

Dažnai su televizijos projektais dirbančio iš Danijos kilusio režisieriaus Nielso Ardeno Oplevo filmografijoje galima rasti ne vieną pilno metro filmą. Žinomiausia juosta – 2009 m. pasirodžiusi knygos „Mergina su drakono tatuiruote“ ekranizacija tokiu pačiu pavadinimu (po 2 metų pasirodė ir holivudinė versija, režisuota Davido Fincherio). Šįkart kalbėsime apie naujausią režisieriaus darbą – „Besivaikantys mirtį“. Tai 1990 m. pasirodžiusio filmo tokiu pačiu pavadinimu perdirbinys, kuriame galima rasti ir Kieferį Sutherlandą, įkūnijusį vieną pagrindinių herojų senojoje versijoje. Būtent dėl šios priežasties naujoji juosta dažnai įvardijama ir kaip tęsinys.

Siužetas

Drąsi ir smalsi medicinos studentė Kortnė (aktorė Ellen Page) ieško atsakymų apie žmogaus sielą. Kas nutinka, kai mirštame? Ar egzistuoja pomirtinis gyvenimas? Pamažu suvokusi, kad kito kelio išsiaiškinti nėra, mergina nusprendžia savo kailiu išbandyti mirtį. Pagalbos ji paprašo savo bendramokslio Džeimio (akt. Jamesas Nortonas). Laboratorijoje jis turės sustabdyti Kortnės širdį, o lygiai po minutės merginą atgaivinti. Į eksperimentą įtraukiami dar trys studentai.

Turinys

Juostoje keliami klausimai tokie patys intriguojantys bei žadinantys smalsumą kaip ir prieš 27 metus režisuotoje Joelio Schumacherio versijoje – koncepcija iš esmės tokia pati. Tačiau jau pačioje filmo pradžioje galima išvysti tam tikrus skirtumus: pagrindinėje studentų grupelėje esančių vyrų ir moterų kiekio santykis; originalioje versijoje eksperimentas vyko bažnyčioje, o perdirbinyje – gydymo įstaigos rūsyje… Ryškesnių skirtumų yra ir daugiau, tačiau tam tikras detales atskleisti būtų tikra nuodėmė. Nors pomirtinių išgyvenimų poveikis šiek tiek skiriasi, tačiau moralinis filmo aspektas ir siunčiama žinutė išlieka ta pati.

Nepavyko rasti ryšio tarp senojo ir naujojo filmų, kad galėčiau pateisinti klijuojamą „tęsinio“ etiketę. Be to, kad vaidina Kieferis Sutherlandas, kurio vaidmens laikas juostoje labai kuklus, jokių užuominų daugiau nei išgirdau, nei pamačiau.

Peržiūros metu į galvą lindo įvairios asociacijos: prisiminiau ir šiek tiek brangiau nei „Besivaikantys mirtį“ kainavusį, tačiau nekuklios finansinės sėkmės susilaukusį 2011 m. kino teatruose pasirodžiusį „Šalutinį efektą“ (angl. Limitless), ir legendinį „Daktarą Hausą“… Tam tikrais momentais aplankydavo jausmas, kad žiūriu serialą. Juosta įvardijama kaip psichologinis siaubo filmas, tačiau jei ne keletas „jump scare‘ų“ (tam tikra technika, kai staiga ir netikėtai išlenda koks nors „baubas“, sustiprintas ausį rėžiančiu garsu), žodžio „siaubo“ tarp nurodomų žanrų neturėtų būti.

Nors pagrindinė filmo siužeto linija intriguojanti, tačiau scenaristas tuo nepasinaudojo ir, priešingai negu galima būtų tikėtis, čia daug kas vyksta seklumoje – norisi panerti giliau, tačiau nėra kur. Personažai, kurie pradžioje pateikti kaip gabūs, ambicingi ir protingi studentai, vėliau daro tokius sprendimus, kuriuos būtų gėda priimti net ir mažamečiams. Jų veiksmų motyvai ne tik kad neįtikina, tačiau kartais kelia juoką. Na, tas mažiau galioja filmo veikėjui Rėjui (akt. Diego Luna), kuris ne tik charizmatiškai laidė juokeliuos, tačiau ir pasižymėjo racionaliu mąstymu.

Paprastai gausybę klišių turintys filmai tampa nuobodžiais. Nebent būna taip blogai, kad net gerai. Banalių vietų nestokojantis „Besivaikantys mirtį“ scenarijus būtų nuobodus, jei nebūtų juokingas. Kadangi juosta nėra komedija, tai yra blogai. Na, tenka pripažinti, kad keletas siužeto vingių buvo netikėti ir gan drąsūs, tačiau vos keletas, o norėjosi daugiau. Peržiūra netampa nuobodi ir dėl sekso scenų, pagyvinančių filmą.

Aktorių darbas

Itin gerą įspūdį paliko Diego Luna, vaidinęs Rėjų, ir Ellen Page, įkūnijusi pagrindinės idėjos sumanytoją Kortnę. Tačiau aktorių meistriškumą užgožia prastas scenarijus. Kitų aktorių vaidyba nepasirodė kažkuo ypatinga. Norėjosi daugiau Kieferio Sutherlando, tačiau jo personažui dėmesio buvo skirta mažai.

Techninė pusė

Kinematografiškai scenos nufilmuotos gražiai; galbūt norėjosi geresnio vaizdo montažo – kai kurios scenos šiek tiek ištęstos. Pomirtiniai vaizdai buvo pateikti gan kokybiškai. Garso kompozicijos ne tokios įspūdingos kaip pirmtakės juostos – nesijautė tos mistiškos atmosferos.

Santrauka

„Besivaikantys mirtį“ – nereikalingas 1990 m. filmo tokiu pačiu pavadinimu perdirbinys, kurio bukas scenarijus priverčia neretai nusišypsoti arba net nusijuokti blogąja to žodžio prasme. Filmas labiau patiks tiems, kurie nematė originalo ir labai nesigilins į personažų motyvus.

5.7Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
2
Režisūra:
6
Kinematografija:
8
Garso takelis:
5
Techninė pusė*:
7
Aktoriai:
6
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D