Bado žaidynės: Strazdas giesmininkas. 1 dalis

„Aš esu legenda“, „Vanduo drambliams“, Konstantinas“ bei antrosios „Bado žaidynių“ dalies kūrėjas, režisierius Francisas Lawrence‘as nenuvilia savo gerbėjų ir toliau tęsia žymiojo paauglių literatūros knygų ciklo ekranizacijų fiestą pristatydamas finalinės knygos pirmąją ekranizacijos dalį, kas labai būdinga tokio pobūdžio projektams pradedant nuo „Hario Poterio“ finalinės dalies padalijimo į du filmus.

Apie ką mes čia…

Po lemtingų jubiliejinių 75-ųjų „Bado žaidynių“ įvykių, Ketnė atgabenama į suniokotą 13-ąją apygardą, kurioje susirinko visų sukilėlių vadai ir tie, kurie nori kovoti su Kapitolijaus tironija. Jai teks tapti sukilimo simboliu – Strazdu giesmininku, kurio žodis ir veiksmai turi priversti ir kitas apygardas stoti į kovą su sostinės valdžia. Tačiau ne viskas taip paprasta, nes priešingoje barikadų pusėje atsiduria jos bendražygis Pitas, kuris priverstas slopinti žmonių nepasitikėjimą, sklindantį iš suniokotų apygardų. Prasideda revoliucija, kuri parodys, kas stipresnis – sostinė ar sukilėliai.

Kūrinio vidus

Po geros pirmos dalies, ir tiesiog puikios antros, „Bado žaidynių“ franšizė tapo viena patikimiausių „young-adult“ stiliaus knygų ekranizacijų. Joks „Saulėlydis“ net šalia nestovėjo su šia filmų serija, tačiau, kartais, po sėkmingų ankstesnių dalių, kūrėjai irgi sugeba nuvažiuoti į lankas. Viena iš didžiausių naujosios „Bado žaidynių“ dalies problemų tapo knygos padalijimas į dvi dalis. Jeigu „Haris Poteris“ ir jo magiškas bei netikėtumų kupinas pasaulis, susilaukęs padalijimo, buvo itin kokybiškas produktas, tai „Bado žaidynės“, kurių svarbiausias akcentas yra veiksmas bei žiaurumai, prarado savo žavesį dėl pernelyg užsitęsusio ir monotoniškai pateiktos siužetinės linijos.

Žinoma, dabar labai madinga dalyti paskutines knygas į du filmus, nes kūrėjai turi puikią progą pasipelnyti dvigubai, tačiau, deja, jų projektų kokybė irgi smunka dvigubai. Naujas režisieriaus F. Lawrence‘o filmas prasideda labai nuobodžiai, užtemtai ir be jokios intrigos. Per daug dialogų, netgi sakyčiau, per daug nereikšmingų dialogų, kurie iš filmo padarė melodramos pavidalo meksikietiško lygio serialą. Taip, knygoje viskas lygiai taip pat vyksta, tačiau jeigu jau perkėlinėti į ekraną kiekvieną veikėjų žodį, tai filmą galima pratęsti ir iki dešimties valandų rodymo. Taip pat sunkiai įsirutuliuoja pats trečios juostos veiksmas, kuriame trūksta ne tik įdomių susidūrimų su priešais, tačiau dar ir karo, kuris taip vaizdingai aprašomas knygoje. Suprantama, kad filmo kūrėjai visą tai paliko finaliniam filmui, bet visgi buvo galima tikrai sutrumpinti pokalbių ir žiūrėjimo vienas į kitą scenas bei pridėti bent jau kelias įdomesnes batalijų scenas.

Kalbant apie veiksmo struktūrą, kuria filmas tikrai nespindi iš geros pusės, galima paminėti vieną sceną, dėl kurios galima pamiršti visą dviejų su pusė valandos trukmės nuobodybę. Tai nepriekaištinga dainavimo scena, kurią žiūrint prabėga šiurpas po oda. Šis epizodas pateiktas taip epiškai, jog jis vienas kompensuoja patirtą stresą dėl filmo monotoniškumo. Taip pat galima dar paminėti ir visai neblogą sceną, kurioje sostinės pajėgos šturmuoją miestą ir prieš juos kaunasi Ketnė. Vėliau, filme pasirodo minimalūs, vos kelių minučių trunkantys gyvybingi sukilimo epizodai. Daugiau pliusų iš siužetinės linijos pateikimo nerasta.

Veikėjai šiame filme irgi nespindi, kaip to norėtųsi. Suprantama, kad kūrėjai jau ankstesniuose dalyse atskleidė visų jų psichologinius portretus, tačiau visgi buvo galima ir čia pateikti ką nors įspūdingesnio ar kerinčio akis. Nauji veikėjai, kaip prezidentė Alma Koin ar Bogsas, visiškai šalti, jokių atskleistų vidinių savybių. Nors tai vieni svarbesnių trečios knygos veikėjų, tačiau jų pateikimas labai šaltas ir tiesiog atgrasus, lyg jie būtų antraplaniai praeiviai kadre. Reikia tikėtis, kad bent jau kitais metais bus galima pamatyti juos visame gražume. Pita ir Ketnė šį sykį pasirodė kadre visiškai be jokios charizmos. Gal kūrėjams dabar jau kilo noras nusišvilpti po pirmų dalių sėkmės, kad taip vangiai pristatė pagrindinius šios kino sagos herojus? Visko gali būti.

Apibendrinant trečiąjį filmą, apie kurį tikrai sunku kalbėti, kai beveik vien tik dialogais žiūrovą maitino režisierius ir jo komanda, tačiau filmą žiūrėti įmanoma, vien dėl jo kokybiškos išorės. Dabar telieka laukti antros „Strazdo giesmininko“ dalies, kurioje jau turi pasibaigti nereikalingi pliurpalai ir prasidės tikras, kraugeriškas veiksmas dėl Kapitolijaus ateities.

Techninė juostos pusė

Trečios dalies specialieji efektai lenkia tai, ką buvome matę praeitose filmo dalyse. Išties, labai kokybiškas juostos fonas, puikiai parinka spalvų paletė, kuri simbolizuoja revoliucijos išvakares, tamsumą bei viltį. Taip pat kruopščiai pavaizduota aplinka, erdvėlaiviai, bei ypatinga post-apokaliptinės temos atmosfera.

Garso takelis šiame filme irgi sugeba aplenkti savo pirmtakus, tačiau nieko nuostabaus, nes jį kūrė šešiems Oskarams nominuotas Jamesas Newtonas Howardas. Labai stipri muzikinė palyda, gerai suderinta muzika su pateikiamais vaizdais ir, kas svarbiausia, juosta turi išskirtinę sceną, kurioje Jennifer Lawrence atlieka nuostabaus grožio dainą „The Hanging Tree“. Būtent šią sceną galima laikyti pačia epiškiausia visos juostos metu. Jokia Lorde net šalia nestovėjo su savo vangia „Yellow Flicker Beat“ daina.

Kameros darbas be priekaištų – tai bene pats stipriausias šio filmo komponentas, kuris veiksmo scenose (nors jų tikrai mažai) atlieka patį svarbiausią vaidmenį. Iš visokiausių pozicijų nufilmuoti veikėjų veiksmai, sprogimai, priešų atakos. Išties, techniškai, filmas savo kokybe gali konkuruoti su brangiausiais pasaulio blokbasteriais.

Jeigu jau girti viską, tai iki galo. Montažas nesukelia diskomforto, nors ir pats filmas yra užtęstas ir žiūrisi nuobodžiai. Tikrai, jau įpusėjus norėjosi, kad jis kuo greičiau pasibaigtų, nes yra svarbesnių reikalų. Taip pat gerai atliktas ir garso pastiprinimas, ypač keliose batalijų scenose, kurios bent jau kelioms minutėms sugebėjo pagyvinti užsistovėjusią rutiną ekrane.

Aktorių kolektyvinis darbas

Aktoriniais sugebėjimais pasižymintis beveik visi šios kino sagos herojų atlikėjai šiame filme nepademonstravo jokių išskirtinių savo talentų. Suprantama, kad filmas nepretenduos į aukščiausius kino apdovanojimus, tačiau surinkus tokią komandą, buvo galima išspausti tikrai kažką daugiau.

Oskaro laureatė Jennifer Lawrence viso filmo metu atrodo kaip ne savo lėkštėje. Matėsi, kad ji labai skubėjo pabaigti visus filmavimus, kad greičiau galėtų atsidurti kitų projektų filmavimų aikštelėse. Toks tempas, kuriuo jauna Holivudo pažiba dabar gyvena, nelabai gerai atsispindi jos vaidyboje. Pernelyg daug kino projektų, kurie neleidžia jai susitelkti ties vienu personažu ir jį perteikti giliau, skirti jam daugiau laiko. Pavyzdys – trečias Ketnės pasirodymas kine.

Liamas Hemsworthas, arba tiesiog jaunasis Chriso brolis, kuriam labai sunku išeiti iš brolio šešėlio, šį kartą gauna daugiau ekraninio laiko. Matosi, kad vaikinas moka vaidinti. Visai pakenčiamai susidorojo su savo vaidinamu personažu, kuris kitoje dalyje įgaus dar daugiau svarbos.

Pitos vaidmenį atliekantis Joshas Hutchersonas filmo metu pasirodė galbūt vos penkioms minutėms. Bet ir tas trumpas laikas sugebėjo sunervinti, nes jis neparodė visiškai jokios vaidybos. Tiesiog kaip koks vegetuojantis medis pastatytas kadre. Grutas iš „Galaktikos sergėtojų“ ir tai sugebėjo išspausti daugiau mimikų.

Woody‘is Harrelsonas, Donaldas Sutherlandas, Jeffrey Wrightas, Mahershalas Ali, Samas Claflinas filme pasirodydavo epizodiškai, tačiau jų vaidyba gana vidutinė. Užtat galima pagirti amžiną atilsį Phillipą Seymourą Hoffmaną, kuriam pasirodymas šioje kino sagoje tapo paskutiniu jo karjeroje. Tikrai gerai įkūnytas veikėjas. Tą patį galima pasakyti ir apie Julianne Moore vaidybą. Nors jos personažas nebuvo atskleistas, tačiau ekraninio laiko aktorė gavo pakankamai, kad įrodytų, jog net ir tokio pobūdžio filmuose jos talentas neišblėsta.

Verdiktas

„Bado žaidynės: Strazdas giesmininkas. 1 dalis“ – tai pernelyg užtęsto veiksmo ir ganėtinai nuobodaus turinio priešpaskutinis žymiosios paauglių knygų serijos filmas, kuris per dvejų valandų trukmės laikotarpį sugeba išspausti nuostabią vizualinę pusę, puikų operatoriaus darbą, nepriekaištingą garsą bei vos penkiolika minučių veiksmo.