Populiarių britų televizinių serialų kūrėjas Yannas Demange‘as keliasi į platesnius savo profesijos vandenis ir pagaliau, po dešimties metų darbo televizijoje ir tokių projektų, kaip „Slaptas iškvietimų mergaitės dienoraštis“ ir „Vadas“ kuravimo, debiutuoja režisūroje su savo pirmuoju pilnametražiu filmu. Jame režisierius labai tikroviškai pateikia pagal tikrus įvykius paremtą istoriją, kuri prieš keturiasdešimt metų įvyko viename Airijos mieste.
Apie ką mes čia…
Šiaurės Airijoje įsiplieskęs konfliktas perauga į nuožmų žmonių pasipriešinimą valdžiai, dėl ko kyla vis daugiau kruvinų riaušių. Nuslopinti siautėjančius žmones į Belfastą siunčiamos visos įmanomos karinės ir policijos pajėgos, tačiau susidūrę su pikta minia pareigūnai privalo trauktis. Per skubėjimą mieste paliekamas vienas karys Garis Hukas , kuriam tenka išgyventi pačią siaubingiausią parą savo gyvenime.
Kūrinio vidus
Kariniai filmai, pastatyti pagal tikrus įvykius ir tokie tikroviški, kaip pirmasis Yanno Demage‘o pilno metro režisūrinis darbas, šiais laikais tampa tikra retenybe. Ypač kalbant apie europinį kiną, kuris paskutiniu metu ne itin džiugina tokios temos filmais. Amerikiečiai šiais metais pristatė išties gerai sukaltą ir techniškai nepriekaištingą juostą „Įniršis“, tačiau D. Ayero sukurtas filmas atrodo visiškai kitaip, palyginus su šiuo košmaru, kurį teko išgyventi jaunam juostos personažui. Šioje juostoje nesimato jokio heroizmo ar patriotizmo, o tik noras išlikti gyvam ir bet kokia kaina grįžti sveikam pas savo artimuosius.
Filme papasakota niūri, tikroviška, brutali ir be galo liūdna, įtampos ir išgyvenimų kupina istorija, trunkanti vos vieną parą. Tai pagal tikrus įvykius papasakotas filmas, kurio centre atsiduria vieno žmogaus likimas, pakliuvus į priešų žemę. Visos juostos metu pagrindinis personažas bando rasti išeitį iš tikrai nedžiuginančios situacijos. Jį medžioja priešiškai nusiteikę Belfasto gyventojai, niekas nenori padėti ir jis neturi kur slėptis. Tokios dramos, kurią parodė šiame filme, negalima užmiršti, nes visos juostos metu filmo herojai susitapatina su žiūrovais. Galima net patikėti, kad visa tai, kas vyksta ekrane, yra tikra, be jokių pagražinimų. Žūsta vaikai, moterys, kariai apmėtomi akmenimis. Dar iki dabar sunku pamiršti tą siaubingą sceną su sprogimu ir vaiko kūnu su nuplėštomis galūnėmis.
Visos siužetinės linijos metu dominuoja psichologinis spaudimas ir akims labai nemalonus smurtas. Bežiūrint filmą sunku nuspėti, kas ir iš kur gali iššokti ir smogti lemiamą smūgį pagrindiniam personažui. Režisieriui už šūvio į galvą sceną – didžiausi plojimai. Tiesiog kraupi, nemaloni ir tokia šokiruojanti scena, kad net šiurpas pereina per odą. Taip pat filme nemažai vietų, kuriose kritikuojamas smurtas tarp paauglių. Studentai ir vaikai, lakstantys po miestą su šautuvais, pistoletais, besikeikiantys ir žudantys kitus žmonės, simbolizuoja visuomenės abejingumą, trapumą, disciplinos neturėjimą. Iš karto galima prisiminti šias dienas ir jaunimą, kuris su kiekvienais metais darosi vis agresyvesnis, įžūlesnis, šlykštesnis, neturintis jokių gyvenimo vertybių ir negerbiantis artimųjų. Kino kūrėjas, parodantis anų laikų realijas, bando pateikti pasaulį, kuris niekuo nesiskiria nuo šiuolaikinio. Tai išties liūdina, kai pagalvoji, kad žmonės tampa žvėrimis.
Taip pat filme parodoma karo vadų ir vyriausybės abejingumas savo kariams ir jų visiškas valdžios demonstravimas, norint nuo civilių nuslėpti paslaptis, galinčias sužlugdyti jų politiką. Išties autentiškas valdžios pateikimas, kai visi šalies nusikaltimai slepiami nuo visuomenės. Vaizdžiai parodoma ir aukštesnius karinius laipsnius turinčių karininkų korupcija. Filmas aiškia duoda suprasti, jog nesvarbu, kas stovi aukštai valdžioje ar kokioje nors kitoje organizacijoje, teisingumas jiems visada bus paskutinėje vietoje.
Juostos herojai, arba tiksliau, pagrindinis veikėjas taip gerai suvaidintas, jog viso filmo metu nė akimirkai neprarandi jausmo, jog viskas, kas su juo vyksta, vyksta tikrovėje. Labai stipriai perteiktos visos herojaus emocijos, o tos scenos, kuriose jis kenčia, tiesiog įtikina žiūrovus pajusti jo visą skausmą. Tai stipraus žmogaus, galinčio iškęsti bet kokį skausmą, portretas, kuris kabinasi į gyvenimą, nori ir vėl pamatyti artimuosius. Retas kuris galėtų išgyventi tokį košmarą, kurį patyrė Garis Hukas.
Galima tik pagirti filmo režisierių, kuris ne tik puikiai susidorojo su savo pirmu rimtu darbu kine, bet kartu perkėlė visą britiško kino dvasią. Ypač smagu, kad buvo galima išgirsti autentiškus airių ir britų akcentus, kuriuos kartais ir sunku suprasti, bet užtat kokią puikią tikroviškumu dvelkiančią atmosferą jie sukelia! Filmas po peržiūros palieka daug minčių, jausmų ir noro apie jį pakalbėti. Tik žinoma, tokie filmai nėra skirti masiniam žiūrovui, kuris įpratęs prie „Transformerių“ ir kitokio pobūdžio pramoginių juostų peržiūrų.
Techninė juostos pusė
Žinoma, nors filmas savo turiniu keri, tačiau tam tikri techniniai niuansai nuvilia, arba tiksliau, erzina. Būtent toks poveikis yra nuo operatoriaus Tado Radclifo darbo, kuris beveik visą filmą rodė veiksmą per drebančios kameros prizmę. Suprantama, jog tokie manevrai puikiai suveikia veiksmo scenose, todėl kai kur galima buvo pasijusti lyg žiūrint kokią nors „Borno“ dalį. Visumoje, kur pateikiamas ramus veiksmas, arba herojų pokalbiai, drebanti kamera priversdavo pasijausti nepatogiai. Visgi, akys pavargsta nuo tokio vaizdo pateikimo.
Garso takelis irgi vidutiniškas, beveik niekuo neišsiskiriantis, tačiau keliose vietose, kur veiksmai labiausiai įtemptas, jis suveikia puikiai ir perteikia niūrią juostos atmosferą. Taip pat, prie to prisideda ir nuostabus garso montažas, priverčiantis krūptelti tam tikruose momentuose. Visus šiuos audiovizualinio pobūdžio papildymus vainikuoja gerai sumanytos filmo spalvos, kurios filmą paverčia į pilką, nemaloniai atrodantį pasaulį.
Juostos montažas geras, įtraukia nuo pat pirmų filmo akimirkų ir paleidžia tik pačiame gale, kai supranti, jog Gario Huko istorija pasibaigia ten, kur ir prasidėjo. Neužtemptas veiksmas, žiūrimas tikrai nenuobodžiai sukelia adrenalino jausmą. Išties, tai geriausia šio filmo techninės pusės dalis.
Aktorių kolektyvinis darbas
Pagrindinio vaidmens atlikėjas Jackas O‘Connelis gana dideliais tempais skinasi sau kelią į šlovę. Vien šiais metais jaunas britų aktorius turi puikią galimybę gauti Oskaro nominaciją už savo indelį naujausiame Angelinos Jolie režisuotame filme „Nepalaužiamas“, už kurį jam ir pranašaujama auksinė statulėle. Pažiūrėjus filmą pasidaro aišku, kodėl šiam dvidešimt ketverių metų aktoriui skiriamas toks didelis dėmesys pasižiūrėjus šį filmą. Tiesiog stulbinanti, dramatiška, emocionali vaidyba ir tikroviškai perteiktas personažas, į kurį žiūrint patiki, jog jis išgyvena tikrą košmarą ir jaučia nežmogišką skausmą.
Taip pat ganėtinai gerai pasirodo dar vienas populiarėjantis Holivude aktorius Seanas Harrisas, kuriam ir vėl atiteko blogiečio vaidmuo. Stiprus, piktas, nemalonus personažas su, kuriuo režisierius neprašauna. Gana nuožmus Gario priešas, kuris ir sudaro su juo protagonisto-antagonisto koaliciją šiame filme.
Kiti filmo veikėjai nesukelia jokių išskirtinių emocijų, nebent tik Gario gelbėtojas, berniuką vaidinantis Jackas Lowdenas, kuris vienoje scenoje priverčia susigraudinti. Taip pat visai gerą sceną turėjo Barry‘is Kheoganas, kuris juostos finale irgi suvirpina širdį. Kiti lyg statistai, kuriais reikėjo kažkaip užpildyti rodomas scenas.
Verdiktas
„1971-ieji“ – tai įspūdingai papasakotas, niūrumu pasižymintis ir be galo tikroviškas karinės temos filmas apie žmogaus kančias ir svajonę siekti svarbiausio – išgyvenimo. Brutalus, įtampoje laikantis ir geros pagrindinių aktorių vaidybos vaisius neturėtų abejingais palikti nė vieno britiško kino gerbėjo, kuriuos ne taip ir dažnai lepina tokiais kokybiškais darbais, kaip režisieriaus Yanno Demange‘o debiutinis pilno metro filmas.
