Viešbutis „Didysis Budapeštas“

The Grand Budapest Hotel

„Pasiuntinuko likimo istorija“

Išskirtinio stiliaus režisierius Wesas Andersonas jau prieš du metus sukūrė tikrą stebuklą, pristatydamas vieną įdomiausių ir išraiškingiausių jaunatviškos meilės tematikos pavyzdžių kine juostoje „Mėnesienos karalystė“, kuri užkariavo tiek žiūrovų, tiek pasaulio kino žinovų širdis. „Tenembaumų šeimos“ ir „Šauniojo pono Lapino“ kūrėjas pristato savo patį prabangiausią ir subtilaus juodo humoro apipintą nuotykį prašmatniausiame pasaulio viešbutyje „Didysis Budapeštas“.

Charizmatiškasis idėjų nestokojantis kūrėjas kviečia į nuosavo fantazijų pasaulio vaisių, kuriame susipažįstame su įvairaus plauko išskirtinio šarmo personažais, sukuriančiais vieną įsimintiniausių ir juokingiausių peržiūrų per keletą metų kino salėje.

Apie ką mes čia…

Ponas Gustavas – tai vienas gerbiamiausių viešbučio „Didysis Budapeštas“ darbuotojų, kuriuo žavisi visi klientai ir kolegos. Vieną gražią dieną jis gauna į pasiuntinius jauną indą vardu Zero, kuris išpildo visus Gustavo nurodymus. Darbas viešbutyje verda kaip ir kas dieną pilnu pajėgumu, kol į pono Gustavo kambario duris nepasibeldžia Zero su ne itin geromis naujienomis apie vienos klientės likimą…

Kūrinio vidus

Weso Andersono kūryba – kažkas neįtikėtino ir nepaaiškinamo vienu žodžiu. Tai filmai, kurie savo pasirodymais kino ekranuose perkelia mus į atskirą pasaulį, kuriame žiūrovas tampa režisieriaus fantazijos įkaitu iki pat juostos pabaigos. Tokiais estetiškais ir ypatingai subtiliais būdais susipažįstame su pačiu kino kūrėju, kurio margos vizijos mus sušildo, leidžia nerimauti ir, galiausiai, ironizuota forma pasišaipo iš visko, kas mums brangu ir miela.

Filmo veiksmas prasideda viešbučio pristatymu ir vieno žurnalisto pasakojimo apie jį. Plačiai susipažįstame su pagrindiniu juostos veikėju, kuris, kaip perkūnas iš giedro dangaus nusileidžia ant pirminio pasakotojo. Jis maloniai užleidžia vietą, kad užsirašytu visą jo gyvenimo istoriją ir geriausius viešbučio gyvavimo laikus, kai šioje prabangioje vietoje karaliavo pono Gustavo vardas. Pasakojimas iš trečiojo asmens lūpų iškart suteikia savito žavesio, nes žmogus pabuvojęs visų svarbių įvykių epicentre ir žiūrėjęs iš šono į pagrindinį visos šios makabriškai patrauklios istorijos veikėją gali sudaryti itin objektyvų vertinimą, kas ir pasigirsta iš pono Mustafos lūpų.

Specifinis ir ypatingai originalus režisieriaus humoro jausmas šioje juostoje peržengia visas įmanomas ribas. Tai lyg naujas vėjo gūsis jo kūryboje, kurioje netrūksta vietos tiesiog juodžiausiam ir kruvinais momentais papildytam humorui, simbolizuojančiam žmonijos naivumą. Daug neapsakomų filmo akimirkų, kuriose dominuoja subtiliai pateiktas kvailystės motyvas, leidžia nusišypsoti net pačiam didžiausiam niurzgaliui. Net ir jam bus vietų, kuriose humoras, pritaikytas masiniam kino mylėtojui, priverčia juoktis ilgai ir skausmingai. Absurdas, kurį skleidžia naujausias Weso Andersono šedevras yra prieinamas bet kokio luomo ir išprusimo žmogui, galinčiam pasijuokti ne tik iš veikėjų kuriozinių situacijų, bet ir iš savęs, nes daugelis juostos akcentų būtent primena eilinį kino vartotoją, kuriam gyvenimas nėra rožėmis klotas, tačiau dėl optimizmo antplūdžio viskas jam atrodo puikiai ir nėra jokio nerimo dėl rytojaus. Gyvename viena diena – taip filmo kūrėjas pabrėžia visą savo filmo siužetinę eigą, kurioje kai kas nemoka džiaugtis smulkmenomis.

Kaip ir kiekviename kino meistro darbe, daug vietos užima išradingai pateikti juostos herojai, be kurių šis ekstravagantiškas šou nebūtų pavykęs. Pagrindiniu filmo varikliu tampa ekscentriškasis ir charizmos neslopinantis durininkas Gustavas, dėl kurio ir užverda visas konfliktas, kai jam pasiseka ir jis gauna vieną vertingą dovaną iš jį mylinčios moters. Kokią dovaną? Galėsite patys sužinoti peržiūroje, tačiau dėl to šiomis dienomis kovoja beveik kiekvienas moralės neturintis žmogus. Gustavo portretas nors ir primena didelį naivuolį, tai labai rafinuoto ir išskirtinio vyro pavyzdys, kuriame atrandame visus džentelmenui būdingus elementus. Liokajų lydintis pasiuntinukas Zero galbūt ne taip puikiai atrodo jo fone, tačiau toks duetas nuostabiai susižiūri, nes jų egzistavimas filme priklauso vienas nuo kito, jie papildo save. Antagonistus simbolizuojantis ponas Joplingas ir klastingai nusiteikęs Dimitrijus neleis nuobodžiauti nė akimirką žiūrint į jų visiškai neapgalvotus veiksmus, kuriuose slypi tiek daug sarkazmo ir ironijos. Ketvertą papildo daugelis kitų antraplanių juostos herojų, kuriems irgi duodama pasireikšti. Nors jie pasirodo ir labai trumpai, tačiau kiekvienas veikėjas išdirbtas iki tobulumo, ir tai labai stebina.

Pasakojimas ir jo veikėjų nuotykiai pasibaigia liūdna ir labai simboline viso šio pasakojimo akimirka, kai jau laikas atsisveikinti su margu ir lyg atvirutės stiliaus darbu, kurio pasaulyje norisi apsistoti ilgesniam laikui. Norisi užsimiršti ir pamatyti dar spalvingesnį miestų, gatvelių, viešbučio foną, kuris taip puikiai papildytų mūsų rutininio gyvenimo supamą tikrovę.

Techninė juostos pusė

Filmo dizainas ir Weso Andersono subtiliai spalvingas fantazijos pasaulis tampa vienu iš pačių įsimintiniausių ne tik juostos kūrėjo darbų, tačiau ir apskritai vienas originaliausių filmų, kurį teko matyti per daugelį metų. Nuostabiai pritaikytas fonas prie juostoje tvyrančios žaismingos atmosferos, kurią papildo visi bendri kino komponentai nuo veiksmo pateikimo iki aktorių išradingumo. Galima paminėti ir puikiai prie foninės aplinkos derančius veikėjų kostiumus, kuriais dizainerė Patricia Barbera papuošė kiekvieną jų, priderindama prie režisieriaus sukurto spalvingo pasaulio motyvo.

Juostoje matomas vienas pačių geriausių operatoriaus darbų, kuris supažindina mus su „Didžiojo Budapešto“ gyvavimu ir viską parodo lyg iš teatrinio stiliaus perspektyvos, o taip meistriškai žaidžiama su scenų įvairove kiekviename filmo kadre.

Garso takelis labai būdingas ankstesniems režisieriaus darbams. Visos muzikinės kompozicijos sudaro bohemišką juostos aplinką, kurioje norisi paskęsti, kad vėl atgimtum ir išgirstum vieną kūrinį po kito, lydinčius visą juostos veiksmą nuo pat pirmos sekundės iki finalinių titrų galo. Tai pats nuostabiausias kompozitoriaus Alexandre‘o Desplato darbas, kuris peržengė savo galimybių ribas ir pristatė garso takelį, galintį pretenduoti į vieno iš geriausio paskutinių kelių metų muzikinių kino palydų.

Montažas, kaip ir kiekviename režisieriaus filme, pateikiamas nepriekaištingai, kiekviena scena išdirbta iki tobulumo, todėl bežiūrint juostos bendrą vaizdą niekas netrūkinėja, nesusispaudžia ir, kas svarbiausia, neiškraipo pasakojamos istorijos, todėl kiekvienas žodis, veikėjas, kadras tinka ir nėra jokio pašalinio jausmo dėl menkiausio neišdirbtumo.

Aktorių kolektyvinis darbas

Tiek žinomų kino veidų surinkti į vieną vietą dar niekam nebuvo pavykę, tačiau režisierius Wesas Andersonas, sutariantis su visais savo bičiuliais, sugebėjo padaryti tikrai išties istorinį įvykį į savo patį ambicingiausią projektą atlikti vaidmenis prisikviesdamas geriausius iš geriausių.

Pagrindinį vaidmenį atliekantis Ralphas Fiennesas, jaunimui labiausiai žinomas dėl Voldemorto įkūnijimo, parodo save iš ganėtinai žaismingos pusės, kai visas jo žavesys ir atitinkamas šarmas paverčia Gustavą į tikrą asmenybę. Taip, tai būtent Ralpho filmas, kuriam asistuoja būrys kitų nuostabių ekrano veidų.

Iš įsimintiniausių bei tiesiog pasikeitusių vizualiai, spinduliuojančių savitą charizmą reikia paminėti aktorę Tildą Swinton, kurią sunkų atpažinti dėl tokio kiekio grimo. Šarmingas ir gana ekscentriškas personažas, kuriam neatsispiria net ir pats Ralphas Fiennesas. Adrienas Brody‘is, suvadinęs Dimitrijų, pagaliau gauna pasireikšti gerame ir išradingame filme, nes tenka pripažinti, jog paskutiniais metais jis vaidina vien tik nieko vertose juostose. Dimitrijų papildo nuostabusis Williemas Defoe. Vien nuo jo veido išraiškos ir kraupaus žvilgsnio pasidaro kraupu. Nenuostabu, kad Gustavas taip įnirtingai nuo jo bėgo, bet daugiausiai aplodismentų užsitarnavo kino veteranas, kultinis Harvey‘is Katelis su savo pasirodymu. Neįtikėtinai žavus ir išradingas veikėjas.

Filmo metu galima pamatyti ir tokius nuostabius ir epizodinius aktorius kaip Edwardas Nortonas, Mathieu Amalricas, Saoirse Ronan, Lea Seydoux, Jeffas Goldblumas, Jude‘as Law, Tomas Wilkinsonas, Billas Murray‘us, Owenas Wilsonas. Juostoje pamatome ir daug kitų antraplanių ir trečiaplanių veikėjų, todėl tebūna palikta intriga peržiūrai kine, kurioje bus galima spėlioti ir rasti kitus žinomus veidus.

Verdiktas

„Viešbutis „Grand Budapest“ – tai pats spalvingiausias ir išskirtinio stiliaus filmas per daugelį metų, kurį lydi nepriekaištingai subtilus ir ekscentriškai pateiktas, ironijos neslopinantis, juodojo humoro turintis scenarijus, žavingas aktorių kolektyvas, vaizdingas scenų dekoracijų spektras, prilygsiantis Salvadoro Dali paveikslams ir tobulas režisieriaus darbas, įtvirtinantis jam geriausio jo karjeros kūrinio statusą.

9.5
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
8.0
Režisūra
10
Kinematografija
10
Garso takelis
10
Techninė pusė
10
Aktoriai
9.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. Deb / 2014 kovo 11

    10 10 10 🙂 aaahh kaip noris pamatyyt greičiau. Tik Wes’o Anderson’o filmai žiūrint sukelia tokius stiprias emocijas ir susižavėjimą. Tokie originalūs, kruopštūs ir žavūs jo filmai, kaip ir pats Andersonas žinoma. Ir vis tobulėja, vis nustebina, tad tikiu, kad ir šis darbas nusipelnė tokio puikaus įvertinimo. Greičiau penktadienis! ^^

    • Dario Voitukevez / 2014 kovo 11

      Verta! Ziurejau si filma jau du kartus ir jie buvo nuostabus. Matyt nueisiu dar ir trecia, o galiausiai pasipildysiu kolekcija licenciniu DVD. 🙂

    • blabla / 2014 kovo 13

      DVD? Juokauji? As tai bluray ir tik bluray.

  2. auksinis kardas / 2014 kovo 14

    Blueray ?

  3. http://www.vilniausmeistrai.eu / 2014 gruodžio 22

    Jau kokius 3 kartus buvau pradejes ji ziureti ir isjungiu:) matyt ne mano filmas o gal kadanors:D