Stounhersto beprotnamis

Trileriai apie psichiatrijos namus nėra labai dažnas svečias pasaulio kino ekranuose. Galbūt todėl, kad rasti kokią nors įdomią ir įtraukiančią istoriją yra ganėtinai sudėtinga, o filmą išpildyti ir pasiekti netikėtumo ribą yra itin sunku. Žiūrovai nuo pirmos minutės tikisi išvysti kažką netikėto ir greit perpranta visą esmę. Savaime suprantama, geriausiu tokio tipo filmu galima laikyti „Skrydį virš gegutės lizdo“ (angl. „One Flew Over the Cuckoo‘s Nest“). Buvo ir naujesnių darbų, kurie pasirodė arba visiškai silpnai, arba net visai neblogai. Iš gerosios pusės pristatytą istoriją galima išvysti „Kuždesių saloje“ (angl. The Shutter Island“), o gerokai silpnesnis filmas apie psichiatrijos ligones yra „Nelauktas smūgis“ (angl. „Sucker Punch“). Daugumą tokio žanro filmų vienija vienas labai svarbus dalykas – jie paremti knygomis arba novelėmis. Į Lietuvos kino teatrus atkeliauja dar viena juosta apie beprotnamio ligonius, bandysianti pagerinti statistiką. Šįkart tai Stounhersto beprotnamis“ (angl. „Stounhearst Asylum“), paremtas Edgaro Alano Po novele.

Turinys

Kai siekdamas praktikos jaunasis daktaras Edvardas Niugeitas atvyksta į Stounhersto beprotnamį, jį maloniai pasitinka psichiatrijos namų valdytojas daktaras Silas Lambas. Vos įžengęs į mistišką pilį, pilną psichiatrijos ligonių, jaunasis daktaras išvysta pribloškiamo grožio moterį Elizą Greivs. Dėl jos Edvardas Stounherste išlieka ilgiau nei turėtų ir ima suprasti, kad ne viskas šiuose namuose yra taip, kaip gali atrodyti. Neįprastų įvykių virtinė priverčia jaunąjį daktarą prisiminti moksluose išgirstą frazę „Netikėkite tuo, ką girdite. Tikėkite tik puse to, ką matote.“

Filmo kūrėjai retai mokosi iš svetimų klaidų. Taip ir šiuo atveju. Kad ir koks unikalus buvo Edgaras Alanas Po, kurti filmų pagrindus iš jo novelių yra neprotinga. Šis kūrėjas ir pasižymėjo tuo, kad vos keliais lapais gebėdavo atskleisti visą istoriją. Tuo tarpu iš trumpo pasakojimo išgvildenti gerą filmą gali pasirodyti per sudėtinga užduotis net ir tokiam puikiam režisieriui, kaip Bradas Andersonas, kuris anksčiau pasauliui pristatė „Mašinistą“ (angl. „The Machinist“). Galima sakyti, jog filmas geba išlaikyti įtampą, karts nuo karto ją paleisdamas, tačiau vėl susigražindamas ir tęsdamas pasakojimą toliau. Ir tai vyksta geras 80 minučių. Bežiūrint kyla noras pamiegoti, paskui istorija pasidaro įdomi ir vėl paleidžia, priversdama žiovauti. Likęs laikas sukelia labai elementarias mintis: „Na, ne jau tai tikra įvyks. Netikiu, kad viskas gali taip būt. VELNIAI RAUTŲ!“ Filmo scenarijus gal ir nėra labai prastas, tačiau pritrūko šiek tiek įdirbio, kad visas filmas būtų įdomus nuo pradžių iki galo. Silpnai laikoma virvė kūrėjui nudegina pirštus ir išsprūsta pasakojimui judant link kulminacijos. Galima teigti, kad paskutiniųjų dviejų scenų filmui net nereikėjo, taip būtų išlikusi puiki intriga ir kiekvienas žiūrovas būtų išėjęs su savo pabaiga galvoje.

Kad ir kaip ten bebūtų, dauguma beprotnamio gyventojų atrodo gana įtikinamai. Kitaip tariant, beveik visi veikėjai atrodo psichiniai, tad būtent veikėjai ir įtraukia į filmą. Na, o kadangi jų daug, kažkokiu būdu jie sugeba ištempti filmą beveik iki pabaigos. Aišku, bene įdomiausi veikėjai yra pagrindiniai psichiniai ligoniai, nors pats blankiausias vaidmuo atitenka juostos žvaigždei Elizai. Jos psichinė negalia – isterija, tad užriesti pirštai sukelia mažai įdomumo. Tiesa, ja galima susidomėti dėl visai kitokių savybių. Žiūrint bendrą vaizdą, kartais stebėti absurdo karnavalą buvo ne tik keista, bet ir šiek tiek nejauku. Na, o ši savybė tikrai uždeda pliusą filmui.

Galima pasidžiaugti labai kokybiškai parinktomis dekoracijomis, kurios ir nukelia į tuos 1899-uosius. Kostiumai ir aplinkos atrodo gražiai, prabangiai, atmosfera leidžia įsitraukti į visą istoriją.

Techninė pusė

Juostos operatoriaus darbas puse filmo atrodo neblogai, tačiau likusią dalį, kurios metu vyksta visas veiksmas, kamera juda padrikai ir šiek tiek erzina. Kad ir kaip besistengtum įdėmiai stebėti visus ekrane matomus vaizdus, vos prasidėjus intensyvesniam vaizdui kamera pasimeta ir juda labai jau mėgėjiškai. Galima tik pasidžiaugti spalvomis, kurios dar labiau pagyvina atmosferą ir suteikia savotiško tikrumo.

Garso takelis juostoje silpnokas. Geriausiai skamba pianinu filme atliekami kūriniai, kuriuos galima išgirsti vos tris kartus ir tai labai trumpai. Norėtųsi daugiau atmosferą ir laikmetį atitinkančių garsų, kurie leistų pasinerti į prabangą, kad ir tame pačiame durnyne.

Vaizdo ir garso montažas nėra stiprioji filmo pusė, tačiau ir ne iš silpniausių. Galima būtų sakyti, kad darbas atliktas labai vidutiniškai ir jokių emocijų nesukelia. Bent jau nieko erzinančio nėra. Filmo peržiūros metu tikrai pastebimos klaidos, scenos neadekvačiai šokinėja iš vienos į kitą ir tai tikrai sunku paaiškinti, bet, galbūt dėl ganėtinai neblogai atkurtos atmosferos, visa tai nesukelia daug susierzinimo.

Aktoriai

Galima pasidžiaugti, kad filmas yra pilnas išties puikių britų aktorių. Nors ir ne visiems buvo lemta gerai pasirodyti, tačiau esminius veikėjus įkūniję aktoriai atrodė neblogai.

Vieną pagrindinių vaidmenų atlikęs Benas Kingsley‘is kėlė dvejopas emocijas. Vien vertus, jam tokie vaidmenys tinka kur kas labiau, nei matėme „Geležiniame žmoguje 3“ (angl. „Iron man 3“). Čia jis atrodė lyg būtų savo terpėje ir viskas, ką jis bedarytų, ėjosi labai sklandžiai be jokių pastangų. Viena vertus, tai turėtų būti gerai, bet šiuo atveju tai yra didžiausia šio aktoriaus problema. Jis sukuria iliuziją, kad viskas yra natūralu ir viskas darome be pastangų, todėl retkarčiais galima išvysti pasyvumą.

Vieną pagrindinių veikėjų įkūnijęs Jimas Sturgessas taip stengėsi kuo geriau atskleisti savo veikėją, kad kartais net perspausdavo. Jei tiksliau, gana dažnai persistengdavo. Visos peržiūros metu jautėsi didelės pastangos, kurios tiesiog sprogdavo pirmoje pasitaikiusioje scenoje su šiek tiek emocijų. Tikrai ne geriausias jo vaidmuo. Kita vertus – ne prasčiausias taip pat.

Pagrindinį moterišką vaidmenį atlikusi Kate Beckinsale savo žavesiu sugebėjo užpildyti bet kokius vaidybos trūkumus, kuriuos norėjosi pastebėti. Ji tiesiog hipnotizavo. Jai kliuvo ne pats dėkingiausias vaidmuo, tačiau isterikę suvaidinti jai sekėsi visai neblogai.

Filme taip pat pasirodė mažesnius vaidmenis atlikę legendinis Michaelas Caine‘as ir Davidas Thewlisas. Pastarasis, labiausiai visiems žinomas iš „Hario Poterio“ sagos, kurioje suvaidino Remą Lupiną, čia labai įtaigiai atliko psichinio ligonio vaidmenį. Na, o Michaelas Caine‘as irgi atrodė puikiai, bet tai yra jo standartinė būsena.

Likę antraplaniai aktoriai, kad ir kaip būtų gaila, sugebėjo vaidinti tik masinėse scenose, kuriose nereikėdavo kalbėti, užteko tik išsidirbinėti ir apsimesti durneliais. Tai sekasi bemaž visiems. Ir tai šiek tiek nuvilia, nes apart pagrindinių 5-6 aktorių nieko gero filme ir neišvysi.

Verdiktas

„Stounhersto beprotnamis“ – tai labai vidutiniškas pasakojimas su nereikalinga ir kvailoka pabaiga. Juostoje gausu gražių dekoracijų ir kostiumų, aktoriai pasirodo sąlyginai neblogai, tačiau visa kita filme turi mažai dvasios. Silpnas garso takelis ir labai vidutiniškas montažas neleidžia iki galo įsijausti į filmą, kuris turėjo potencialo tapti vienu stipresnių šio žanro atstovu.