Recenzija

Šoklys

Jumper

Šoklys
N-7Veiksmo, Nuotykių, Mokslinė fantastika

Metai:
2008 m.

Trukmė:
88 min.

Šalis:
JAV, Kanada

Režisierius:

Doug Liman

Vaidina:

Hayden Christensen, Samuel L. Jackson, Jamie Bell, Rachel Bilson, Diane Lane

4.2

Recenzijos autorius:
3.3
Redakcijos vertinimas:
3.5
Lankytojų vertinimas:
5.8

Recenzijos autorius:

Viktė Džiaugytė

Paskelbta:

2017 08 24

Nuo pat savo režisūrinės karjeros pradžios Dougas Limanas garsėjo itin chaotiška kūrybos maniera. Praktiškai kiekvieno jo filmo scenarijus būdavo perrašomas po kelis kartus ar keičiamas jau pradėjus filmuoti; jau sukurtos scenos perfilmuojamos pakeitus pagrindinius aktorius ar tiesiog šiaip, ieškant galutinio, režisierių tenkinančio varianto. Žinoma, dėl tokio darbo metodo nepagrįstai išaugdavo filmo kaštai, kas visiškai nenudžiugindavo kino studijų. Ne išimtis ir pirmasis D. Limano fantastinis filmas „Šoklys“, filmuotas 20-yje miestų 14-oje skirtingų valstybių. Filmas teoriškai galėtų būti laikomas amerikiečių rašytojo Steveno Gouldo 1992 m. parašyto fantastinio romano ekranizacija – tačiau kaip ir su Bornu, taip ir su „Šokliu“ D. Limanas pasielgė gana laisvamaniškai – filmui pasiskolino tik kelias knygos idėjas.

Trumpai apie filmo siužetą

Penkiolikmetis Deividas (akt. Max Thieriot) netikėtai atranda turįs nepaprastą galią teleportuotis – pirmą kartą šis gebėjimas pasireiškia Deividui skęstant ledinėje upėje. Suvokęs, kokias nepaprastas galimybes tai atveria, Deividas palieka sunkiai sugyvenamą tėvą (akt. Michael Rooker), apšvarina banką ir pradeda naują nerūpestingą gyvenimą. Praėjus aštuoneriems metams jau suaugęs Deividas (akt. Hayden Christensen) maloniai leidžia laiką „šokinėdamas“ iš vienos Žemės rutulio vietos į kitą, per dieną aplankydamas tiek skirtingų šalių ir miestų, kiek tik įsigeidžia. Tačiau vieną vakarą jo namuose Niujorke Deividą pasitinka nelauktas svečias – paladinas Rolandas (akt. Samuel L. Jackson). Rolandas yra religinių ekstremistų paladinų, medžiojančių tokius kaip Deividas, lyderis. Vis tik Deividui pavyksta nuo jo pasprukti „nušokus“ į savo gimtąjį miestelį, kur susitinka savo mokyklos laikų meilę Milę (akt. Rachel Bilson) bei tų pačių laikų priešą Marką (akt. Teddy Dunn). Su šiuo tenka santykius aiškintis kumščiais, o štai vos tik pradėjus kalbėtis su Mile, šilti jausmai atbunda tiek, kad pora jau kraunasi lagaminus ir keliauja į Milės svajonių miestą Romą. Tačiau Rolandas nesnaudžia ir meta visas tarptautines paladinų pajėgas surasti Deividą, kuris Romoje sutinka netikėtą sąjungininką – dar vieną šoklį Grifiną (akt. Jamie Bell), paskelbusį asmeninę vendetą paladinams.

Visiškas chaosas

Jei kuriant kitus D. Limano filmus chaosas liko tik kūrybinio proceso dalimi, tai „Šoklio“ atveju jis persikėlė ir į ekraną. Filmas toks suveltas nuo pat pradžios iki pabaigos, kad iš esmės tampa vienu dideliu chaosu.

Visų pirma peršasi mintis, kad, ko gero, reikėjo labiau laikytis knygos siužetinės linijos, kadangi filmo scenarijus yra didžiulis „visko ir bet ko“ kratinys, nepapasakojantis absoliučiai nieko. Čia nėra nei normalios istorijos, nei padoriau išplėtotų personažų, nei įtraukiančių kovų scenų – tik greičiau nei kaleidoskope besikeičiantys Londono, Tokijo, Romos, Kairo ir kitų miestų vaizdai.

Verta pažymėti, kad knygoje Deividas deda pastangas surasti savo motiną, dingusią tada, kai pačiam Deividui tebuvo penkeri – filme apie tai užsimenama, tačiau viskas išsisprendžia paprastuoju paaiškinamuoju būdu. Šoklius medžiojantys paladinai taipogi atsirado tik filme – jų istoriją keliais sakiniais nupasakoja Grifinas (kurio knygoje taip pat nebuvo – tik vėliau, jau pasirodžius filmui S. Gouldas prašė atskirą knygą „Šoklys. Grifino istorija“).

Žinoma, ne kiekviena ekranizacija turi būtinai pažodžiui į ekraną perkelti knygą, tačiau šiuo atveju tai, kas dedasi ekrane, atrodo visiškai neįdomiai. Deividas geba teleportuotis, paladinai medžioja jį ir į jį panašius, o Grifinas medžioja paladinus – ir ką? Dar pridėkime drungną ir šleikščiai saldžią romantinę liniją – taip, užtenka valandą veršiuko akimis stebėti savo paauglystės laikų simpatiją, tada šnektelti su ja penkias minutes ir – BUM! – meilė iš karto ima trykšti fontanais. Na o toliau su ta meile bendraujama irgi pagal gana klasikinę formulę – ji kuo toliau, tuo primygtiniau prašo pasakyti „kas čia dedasi“, o Deividas, savo ruožtu, vis tvirčiau laikosi įsitikinimo, kad ji „nesupras“. Tai va taip.

Neįdomūs personažai ir neįtikinanti vaidyba

Kaip jau sakyta, filmas neturi padoresnio scenarijaus – siužetinė linija nyki, dialogai blankūs, tarytum būtų pasiskolinti iš grynai paauglių auditorijai skirtos rožinio romantinio filmo. Tačiau dar didesnė problema yra personažai ir juos  įkūnijantys aktoriai.

Jei kanadietis Hayednas Christensenas kažkada buvo tarkuojamas už ne itin pavykusį Anakino Skaivokerio vaidmenį II ir III „Žvaigždžių karų“ epizoduose, tai vis tik jis ten neatrodė nė per pusę toks apgailėtinas ir negyvas kaip „Šoklyje“. Reziumuojant visas jo vaidybines pastangas galima pasiguosti nebent tuo, kad Deividas bent jau gražiai atrodo. O visa kita… Na, patys suprantate.

O ir pats Deivido personažas yra joks – nei jis išsigąsta, nei jis supyksta, nei jis realiai dega noru atkeršyti. Galiausiai visa jo motyvacija susitelkia į grynai asmeninį ir visiškai ribotą tikslą – Milę. Taip, teisingai, į merginą, su kuria nesimatė beveik dešimtmetį, kelis kartus pasibučiavo, pasimylėjo ir praleido kelias dienas Romoje.

O pati Milė irgi yra visiškai neįdomi ir lyg užsikirtusi kartoja, kad „na, man visai nesvarbu, jei tu nenori sakyti tiesos, bet, oi, šiaip tai svarbu, tai gal ir pasakyk“. Ją suvaidinusi amerikietė Rachel Bilson įdėjo gal šiek tiek daugiau vaidybinių pastangų, tačiau pats personažas yra toks ribotas, plokščias ir apgailėtinas, kad, ko gero, net ir Oskarą laimėjusi aktorė iš jo neišlaužtų nieko nors šiek tiek labiau pažiūrimo, nei tos drėgnos akys, kuriomis R. Bilson dažniausiai žvelgia į kamerą.

Šią prielaidą tik patvirtina Samuelio L. Jacksono pasirodymas. Jis vaidina paladinų vadą Rolandą. Pagal idėją jis turėtų būti pagrindinis antagonistas. Ir S. L. Jacksonas bando toks būti. Tačiau dėl filmo fragmentiškumo ir chaotiškumo taip ir neaišku, dėl ko tie paladinai gaudo šoklius (hmmm – religinis fanatizmas ir įsitikinimas, kad savybę teleportuotis gali turėti tik dievas? Kažkaip silpnokas paaiškinimas). Na taip, jis beatodairiškai seka Deividą, nesiskaito su priemonėm, tarkim, yra žiaurus, bet tuo viskas ir baigiasi.

Vienintelis personažas, visoje šioje makalynėje vertas nors šiek tiek dėmesio, yra brito Jamie Bello (užaugusios Bilio Elioto) suvaidintas Grifinas. Jis vienintelis turi bent šiokių tokių žmogiškų savybių – yra ironiškas ir pašaipus, nekantrus ir besistengiantis išvengti Deivido kompanijos, turintis savų priežasčių keršyti paladinams ir tą darantis su savotišku teisingumo ir humoro jausmo mišiniu. Tik vėlgi, jo staigus sutikimas sau ant sprando užsikarti Deivido draugiją, ištinka visiškai netikėtai – vidury gatvės tiesiogine tų žodžių prasme, nors atrodė, kad Grifinas yra pakankamai atsparus Deivido plepalams apie „Marvel“ superherojų komandą. O paties Grifino likimas filmo pabaigoje lieka visiškai neaiškus.

Techniniai dalykai

Nors iš tokio filmo, aplankiusio keturiolika skirtingų šalių, būtų galima tikėtis kvapą gniaužiančių panoraminių vaizdų, viskas čia sukrenta į chaotišką kratinį, kuriame tie miestų vaizdai kažkur pasimeta, juos parodant ne daugiau kaip penkias sekundes. Maža to, dažnai „pykstamasi“ su laiko juostomis – ne vienu atveju nutinka taip, kad rodomas paros laikas neatitinka to, kuris pagal realų laiko juostų skirtumą turėtų būti viename ar kitame pasaulio mieste.

Pati teleportacija, pagražinta specialiaisiais efektais, vis tik nėra sklandi ir kompiuterinė grafika dažniausiai rėžia akį. Na taip, fantastika, bet ir ją gi galima pateikti subtiliai.

Montažas, ypač filmo pabaigoje, tampa dar vienu chaosu, jau ir taip užtektinai netvarkingame filme. Tai, kas vyksta ekrane tampa sunkiai nusakomu vaizdų kratiniu.

Garso takelis per daug neišsiskiria, nei blogąja, nei gerąja prasme – prireiktų šio to daugiau, nei vien geros muzikos ir įdomių sprendimų, kad šitas filmas būtų timpteltas nors per penkis centimetrus aukštyn.

Reziumė

„Šoklys“ – absoliučiai katastrofiškas, nykus, kvailas ir nuobodus filmas. Kiauras scenarijus, neįdomūs personažai, silpna vaidyba, ne itin kruopščiai atlikti specialieji efektai, chaotiška filmo pabaiga – jei tai tik iš viso įmanoma filme, kuris per se yra vienas didelis chaosas ir nesusipratimas. Vienintelis šviesos spindulys – Grifino personažas ir jį vaidinantis Jamie Bellas, tačiau vien dėl jo vargu ar verta išbraukti tą pusantros valandos iš savo gyvenimo.

3.3Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
1
Režisūra:
2
Kinematografija:
4
Garso takelis:
6
Techninė pusė*:
4
Aktoriai:
3
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D