Sicario: narkotikų karas

Sicario

Jungtinių Valstijų institucijų karas su narkotikų karteliais yra pakankamai dažnai naudojama tema Holivudo projektuose (galbūt bus naudojama ir dažniau, žinant visą dabartinį šalies politinį foną ir „build that wall“ reikalą). Šio amžiaus pradžioje tokio pobūdžio juosta „Narkotikų kelias“ (angl. „Traffic“) režisieriui Stevenui Soderberghui atnešė šūsnį apdovanojimų, tarp jų ir „Oskaro“ statulėlių. Narkotikų gamybos tematika karts nuo karto vis šmėkštelėdavo kino ekranuose, kol savo populiarumo olimpą pasiekė mažajame ekrane karaliaujant „Bręstančiam blogiui“ (angl. „Breaking Bad“). Pastaraisiais metais tokių projektų vis daugėjo, televizijos ir kino kūrėjai atsigręžė ir į legendinį Kolumbijos narkobaroną Pablp Escobarą. Nors panašios tematikos filmų yra ne vienas ir ne du, šio mėnesio „Buvau Kine“ režisierius Denisas Villeneuve‘as nėjo pramintu taku. Į kartelių ir JAV valdžios kovą jis pažvelgė savaip ir padovanojo mums krauju bei purvu apdrabstytą savo darbą – „Sicario: narkotikų karas“ (angl. „Sicario“).

Trumpai apie siužetą

FTB agentė Keitė (akt. Emily Blunt) dalyvauja reide prieš narkotikų platintojus Finikse. Narkotikų baronai vis giliau skverbiasi į Ameriką, tad Keitė sutinka dalyvauti specialioje operacijoje prieš kartelių vadeivas. Tačiau jauna moteris net neįsivaizduoja į kokią nuožmią ir negailestingą kovą ji ką tik įsitraukė.

Silpnoji dalis

Jeigu iškonstruotume „Sicario“ į atskiras detales, pamatytume, jog vienos yra galingesnės ir šviežesnės, o kai kurios ne tokios jau kokybiškos.

Kaip nebūtų keista, bene didžiausias filmo minusas yra scenarijus. Nors „Sicario“ yra kokybiškas, originalus ir savitai meniškas filmas, tačiau istorija yra silpniausia juostos dalis. Beveik visas siužetas yra ganėtinai monotoniškas, einantis viena linija. Jam trūksta ne tik kažkiek įvairesnių posūkių, bet ir didesnio emocinio ar filosofinio gylio. Potencialo tam tikrai būta, ypač nagrinėjant tokią temą, kurioje pinasi žiaurumo ir žmogiškumo linijos.

Siužetiniai ferverkai pradeda šaudyti paskutinėje filmo dalyje, tad tai reikalus šiek tiek pataiso. Taip pat viena siužetinė linija atrodė rudimentinė ir dirbtinai prilipinta. Viską išgelbėjo paskutinė filmo scena, tačiau ir čia buvo galima dar labiau išgryninti idėją, kuri buvo pasitelkta naudojant šią liniją filme. Vis tik, atrodo, kad didžiajai istorijos daliai trūko įdirbio ir noro pažvelgti giliau.

Pamąstymai

Tačiau net ir neišnaudotas teminis pagrindas nenuslopina noro mąstyti apie šį karą. Tai tikrų tikriausias kruvinas konfliktas, kurio metu sėjama baimė, žalojami žmonių likimai. Nors filmas labiau koncentruojasi į JAV pareigūnų darbo metodus, trumpai paliečiamas ir nusikaltėlių žiaurumas. Nors tie epizodai ir trumpi, bet efektyvūs. Nusikaltėlių žiaurumą galima vadinti nuogu ir primityviu, nes jų priemonės akivaizdžios, skirtos akimirksniu sėti baimę ir skausmą.

„Sicario“ per daug nekreipiama dėmesio į kartelių darbo metodus, jų struktūrą, tai detaliai neanalizuojama. Visos akys yra nukreipiamos į kitoje barikadų pusėje esančių pareigūnų darbą. Per filmą pamatome, kad jų metodai yra subtilesni, tačiau brutalūs ir, kartais, peržengiantys moralės normas. Nusikaltėlių žiaurumas matomas iškart, tuo tarpu pareigūnų nešvarią darbo metodiką pamatyti ne taip jau lengva. Taip galima sugretinti ir filmo metu tam skiriamą laiką: nusikaltėlių žiaurumui mažai laiko, efektingos scenos, pareigūnų žiaurumui – beveik visa filmo trukmė ir po truputį susidedančios detalės.

Ši pralelė tarp vienai ir kitai pusei skiriamo laiko galima pritaikyti ir nužmogėjimo temoje. Visiškai supaprastinant, nusikaltėlio perėjimas į nužmogintą pusę būna daug greitesnis nei teisėsaugos pareigūno. Dėl šios priežasties klasta, brutalumas ir moralinių normų pamynimas daug skaudžiau sutinkamas iš valdžios institucijų pusės nei iš kriminalinio pasaulio. Vis tik, ar žaidimas pagal taisykles ir ribų laikymasis gali duoti naudos tokioje kovoje? Galbūt tik pasiekus tokį žiaurumo lygį kaip tavo priešininkas ir gali jį nugalėti? O galbūt susilyginus su nusikaltėliu tampi tokiu pat padugne kaip jis?

Šie klausimai yra vertesni platesnės diskusijos ir analizės nei ši recenzija. Nes tokioje temoje yra per daug „gal“, „jei“, „o“, „bet“ ir „tačiau“. Visgi, jei siužetine prasme scenaristas Tayloras Sheridanas mums stebuklų ir neparodo, jis puikiai išgrynina veikėjus, kurie atstovauja vieną ar kitą šio moralinio konflikto pusę.

Daugiatautė meistrų komanda

Vis tik, net ir iki galo neišdailintą ar neišanalizuotą filmo istoriją trys skirtingų tautybių kino didžiavyriai pakelia į tokį lygmenį, jog „Sicario“ paverčia kokybiško kino atstovu.

Šis filmas buvo dar vienas laiptelis kanadiečiui Denisui Villeneuve‘ui į plačiosios auditorijos širdis. Kokybės aukštumas jis jau buvo pasiekęs su nekomerciniais ir festivaliniais darbais. Tačiau viso pasaulio kino auditorijos dėmesį jam dar reikėjo atkreipti, pasitelkiant didesnius biudžetus ir garsesnius vardus aktorių kategorijoje. Pradėdamas savo kelią 2013 metų kriminaline drama „Kaliniai“ (angl. „Prisoners“) jis tęsė jį iki šiol, kol šiais metais jo režisuotas „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ (angl. „Blade Runner 2049“) buvo sutiktas griausmingomis fanfaromis. „Sicario“ buvo vienas iš darbų, leidusių vis didesniam kino žiūrovų ratui išgirsti vardą  Denisas Villeneuve‘as.

Kanadietis iš istorijos išspaudė maksimumą. Jis sugebėjo monotonišką siužetą paversti įtampos pritvinkusia drama. Pavyzdžiui, scenos, kuriose, tiesiog, važiuoja visureigiai, sukelia didesnę puokštę emocijų nei kai kuriuose kituose trileriuose visas pluoštas siužetinių vingių.

Iš elementarių ir paprastų epizodų režisierius padaro dramą, pripildytą įtampos. Nekantrus laukimas ir nerimas lydi žiūrovą didelę filmo dalį ir toks pojūčių kinas, be abejonė, yra D. Villeneuve‘o nuopelnas. Tai vadovėlinis pavyzdys, kaip reikia kurti emociją kine.

Tačiau režisierius nebuvo vienas lauke karys. Filosofinio gylio, kurio trūko scenarijui, filmui suteikė ne tik puiki režisūra, bet ir kameros darbas bei muzika.

Jau anksčiau esu apdainavęs koks genialus ir negailestingai neįvertintas yra anglų operatorius Rogeris Deakinsas. Tad neišsiplėčiant, jo darbas puikus. Nuo plačių vienatvės ir bejėgiškumo jausmą sukeliančių plačių smėlingų panoraminių vaizdų iki puikaus naktinio veiksmo scenų pateikimo. „Sicario“ kinematografija yra puikus įrodymas, kaip prie filmo kokybės kilstelėjimo gali prisidėti geniali operatoriaus akis.

Apdainuojamą triluję užbaigia islandų kompozitorius Jóhannas Jóhannssonas. Muzika šiame filme ne tai, kad papildė kūrinį, o užaštrino emocijas, kurias išryškindavo režisierius su kinematografas. J. Jóhannssono muzikinės kompozicijos suteikdavo dar daugiau įtampos D. Villeneuve‘o veiksmo scenoms ar dar daugiau bejėgiškumo jausmo didingiems R. Deakinso kadrams. Nors garso takelis čia labiau veikė, kaip sustiprinimo, o ne kaip savarankiška meninės raiškos priemonė, nesijautė, jog būtų perspausta. Tad šių trijų vyrų darbo sinergija „Sicario“ iš eilinio paprasto trilerio pavertė menu.

Vardai ir veidai

Kokybe pasižymėjo ir aktoriniai pasirodymai. Išskirti galima būtų Emily Blunt ir Benicio Del Toro vaidybą.

E. Blunt, mano manymu, yra iki galo neįvertinta aktorė. Jos talento potencialas yra milžiniškas, tad keista, jog ji dažnai neįvardijama, kai kalbama apie geriausias šių laikų aktores. Ji tikra profesionalė-chameleonė, kuri puikiai jaučiasi ir dramoje, ir romantinėje komedijoje, ir veiksmo filme. „Sicario“ ji gali pademonstruoti savo sugebėjimus dramatiškose bei veiksmo pripildytose scenose, ir abiem atvejais ji jaučiasi it žuvis vandenyje.

B. Del Toro vaidinti filmuose, susijusiuose su narkotikų prekyba jau tampa eiline darbo diena biure. Tačiau aktorius demonstruoja profesionalumą ir jo veikėjai nėra vienodi ar nuobodūs. B. Del Toro neina tuo keliu, kuriuo nuėjo kai kurie žymūs jo kartos aktoriai, ir kiekviename filme nebūna tiesiog B. Del Toro. Jis vaidina ir įsikūnija. Tai jis puikiai daro ir šiame filme, kuriame jo atliekamas Alechandro vaidmuo tampa viena iš stipriausių filmo pusių. Veikėjas yra charizmatiškas bei ryškus, nors didžiąją dalį filmo yra tylus bei nepasižymintis išraiškingomis scenomis. Tad toks sugebėjimas būti matomam nebūnant triukšmingam yra puikios B. Del Toro vaidybos įrodymas.

Šis ryškus šių dviejų aktorių pasirodymas užgožia kitus, taip pat kokybiškus vaidybinius darbus, tarp kurių pasižymėjo Joshas Brolinas, Danielis Kaluuya ir Victoras Garberis.

… ir pabaigai

„Sicario: narkotikų karas“ – brutalus, bet meniškas filmas, kuris iš arti parodo JAV pareigūnų darbo metodiką kovoje su narkotikų karteliais bei priverčia susimąstyti apie žmogiškumą ir moralę tokioje negailestingoje kovoje.  Iki galo neišdirbtą kūrinio istoriją gelbsti puiki režisūra, meistriški operatoriaus bei kompozitoriaus darbai.

9.2
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
7.0
Režisūra
10
Kinematografija
10
Garso takelis
10
Techninė pusė
9.0
Aktoriai
9.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles