SCANORAMA. Namų slauga

Home Care

Čekų režisierius Slávekas Horákas kinu susidomėjo jau seniai, tačiau taip jau susiklostė, kad savo debiutinį filmą jis sukūrė tik pernai. S. Horákas studijavo režisūrą ir scenaristiką garsiojoje Prahos FAMU kino akademijoje. Tiesa, studijų nebaigė, o po mokslų pasuko ne į kiną, bet į reklamą ir 15 metų dirbo šioje srityje. Tačiau jo pirmojo filmo „Namų slauga“ (ček. „Domácí péce“) vienas po kito renkami apdovanojimai ir nominacijos byloja, kad palaukti, subręsti, susikaupti buvo verta. „Namų slauga“ Fynikso kino festivalyje apdovanota Copper Wingo prizu kaip geriausias filmas pasaulinio kino kategorijoje, iš Palm Springso tarptautinio kino festivalio parsivežė „Directors to watch“ apdovanojimą S. Horákui ir FIPRESCI prizą pagrindinei aktorei Alenai Mihulovái – geriausia aktore ji taip pat pripažinta tiek Karlovy Varų kino festivalyje, tiek Čekijos kino apdovanojimuose, kuriuose ši juosta buvo nominuota iš viso septyniose kategorijose (įskaitant geriausio filmo,  geriausio režisieriaus ir geriausio scenarijaus nominacijas).

Vidutinio amžiaus namų slaugos medicinos sesuo Vlasta (akt. Alena Mihulová) nuoširdžiai rūpinasi savo pacientais – senukais ir vargšais, tais, kuriems iš tikrųjų reikia pagalbos, ir tais, kurie tik simuliuoja. Vlasta taip pat itin rūpinasi savo sutuoktiniu Lada (akt. Bolek Polívka), nevengiančiu alkoholio, ir jau suaugusia dukterimi Marcela (akt. Zara Venclovská), kuriai perdėtas mamos rūpestis kartais ima įkyrėti. Tačiau net ir tada, kai nesulaukia lygiaverčio atsako Vlasta visiems vienodai dalija savo dėmesį, rūpestį ir meilę, net jei finansine prasme tai jai visiškai neapsimoka. Vis tik vienas nelaimingas atsitikimas priverčia Vlastą akimirką sustoti ir kiek kitaip pažvelgti į savo gyvenimą: po netikėtos avarijos paaiškėja, kad Vlasta sunkiai serga. Tai momentas, kai ji turi suvokti, kad nebegali vien dalyti savęs kitiems – atėjo laikas pasirūpinti pačia savimi. Susibičiuliavusi su vieno iš pacientų dukra Hanackova (akt. Tatiana Vilhelmová) ir įtikėjusi netradicinės medicinos, kurią iki šiol vertino daugiau nei skeptiškai, galia, Vlasta stengiasi prasmingai išnaudoti jai likusį laiką.

Nors akistata su nepagydoma liga yra sunki tema, „Namų slauga“ vis tik yra filmas, paliekantis šviesų įspūdį. Gyvenimo realybė susimaišo su tokiu pačiu gyvenimišku humoru – kartais absurdišku, kartais graudžiu, kartais sarkastišku, o kartais – tiesiog pridedančiu spalvų kasdienei rutinai. Tokiu požiūriu ir tokia per visą filmą išlaikoma nuotaika A. Horáko filmas yra panašus į kitą 2015 m. Europos kino hitą – ispano Cesco Gay‘o režisuotą komišką dramą „Trumanas“ (isp. „Truman“). Tiesa, jų pagrindiniai personažai kai kuo skiriasi. Jei Chulianas tiesiog ruošiasi savo laidotuvėms ir tvarko visus būtinus reikalus, tai Vlastai diagnozė yra tarsi signalas nustumti pašalinius darbus į šoną ir nors šiek tiek pasimėgauti gyvenimu – net jei jo liko visai nedaug.

Kita vertus, Lietuvos žiūrovai turėtų pajusti gana artimą ryšį su „Namų slaugos“ personažais. Visų pirma – tai visiškai eiliniai, nenudailinti ir nenusaldinti žmonės – nedidelio provincijos miestelio, skirtingų amžiaus grupių, su savo bėdomis ir negalavimais. Antra – Čekija, kaip ir Lietuva, priskiriama Vidurio ir Rytų Europai – mūsų šalis palietęs istorinis likimas paliko gana ryškų pėdsaką ir mūsų kultūrose. Todėl „Namų slaugos“ personažų elgesys, bendravimo maniera, laidomos replikos ir juokeliai turėtų pasirodyti neblogai pažįstami – ypač vyresnės kartos žiūrovams.

„Namų slauga“ savita maniera, tačiau neįkyriai kalba apie tai, kaip svarbu rūpintis ne tik kitais, bet ir savimi. Atrasti laiko sau, sugebėti nors akimirką sustoti nesibaigiančių darbų ir rūpesčių sūkuryje – stabtelti ir pailsėti. Ir tai jokiu būdu nėra išlepimas ar egoizmas. Galų gale, jei kitokios motyvacijos tam nepakanka – rasti laiko sau reikėtų jei jau ne dėl savęs, tai bent dėl tų, kuriems esam mylimi ir reikalingi. Iš kitos pusės, paraleliai brėžiama subtili metafora apie tai, kad esame nesibaigiančio – gyvenimo – mirties – ir vėl gyvenimo – rato dalis.

Galima sakyti, kad visas filmas laikosi ant čekų aktorės Alinos Mihulovos pečių. Jos suvaidinta Vlasta atrodo natūraliai ir įtikinamai. Jos personažas per filmo eigą išgyvena ne vieną lūžį ir pasikeitimą. Jai visai neblogai talkina ir kiti aktoriai: kiek šiurkštoką Vlastos sutuoktinį Ladą suvaidinęs Bolekas Polívka ir šiek tiek principingą, niuansuotą, ne iš karto atsiveriančią Hanackovą įkūnijusi Tatiana Vilhelmová. Įspūdingai atrodo žiniuonę Miriam suvaidinusi Zuzana Krónerová.

Techninė pusė taipogi ganėtinai nebloga. Kameros darbas, nors ir nestebinantis ypatingais viražais ar kvapą gniaužiančiomis panoramomis, yra tvarkingas, kokybiškas ir neerzinantis. Garso ir vaizdo montažas taip pat atliktas neblogai. Fone skamba tiek švelnios pianino melodijos, tiek šiek tiek išbalansuotą personažų vidinę būseną išreiškiantys styginiai.

„Namų slauga“ kalba rimta, iš esmės – netgi skaudžia tema, tačiau tą daro giedrai ir su lengva šypsena ir po savęs nepalieka vietos liūdesiui. Filmas kviečia pagalvoti, ar, kaip voverės rate įsisukę į kasdienių rūpesčių chaosą, teisingai sudėliojame prioritetus, ir apie tai, kaip vis tik svarbu mylėti ne tik kitus, bet ir save. Rodomų personažų, jų gyvenimo būdo, jų problemų ir kultūrinio mentaliteto artimumas turėtų sudominti Lietuvos žiūrovus ir leisti visiškai įsijausti į filmą. Viską susumavus, galima daryti išvadą, kad „Namų slauga“ yra ne tik tikrai vykęs S. Horáko kino debiutas, bet ir nors ir nepretenzingas, tačiau kokybiško Vidurio ir Rytų Europos kino pavyzdys.

Patiks, jei patiko „Trumanas“ (isp. „Truman“, 2015 m.)

7.3
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
7.0
Režisūra
8.0
Kinematografija
7.0
Garso takelis
7.0
Techninė pusė
7.0
Aktoriai
8.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles