Fredericko Forsytho knyga „Karo šunys“ (angl. „Dogs of War“) yra turbūt žinomiausias romanas apie samdinius Afrikoje. Nieko nuostabaus, kolonializmo griūtis pavertė ją tikru pyragu visokiausiems sėkmės kareiviams ir avantiūristams. Aišku, Forsythas tikrai nebuvo vienintelis ta tema rašęs žmogus, tad dabar sulaukėme prancūziškosios Prone Gunman adaptacijos. 25 metai po išleidimo, gal dar ir neblogai.
Kadangi niekam neįdomūs Afrikos konfliktai vykę 1981-siais, filmo adaptacija prasideda 2006-ųjų Konge. Seano Penno vaidinamas Terje yra samdinys (tiksliau, pasaulyje po karų Afganistane ir Irake, private military contractor), tariamai saugantis NVO oro uostą, bet praktiškai kirkinantis humanitarę chirurgę Enę (Jasmine Trinca) ir kartais užsiimantis kiek nešvariais reikalais. Ir štai po vienos operacijos jis priverčiamas palikti Kongą… į kurį sugrįžta po 8 metų gręžti šulinių. Deja, čia kažkas jį ima taikytis nužudyti ir tam negaili pinigų. Tad Terje pasileidžia į tokių blogdarių paieškas.
O mes sėdim salėje ir nuobodžiaujame. Pierre’as Morelis savo dantis pravalgė tokių filmų kaip „Taksi 2“ ar „Transporteris 2” aikštelėje, o taip pat režisavo tokias menkai žinomas juostas, kaip „13 rajonas“ ir „Pagrobimas“ (angl. „Taken“). Manytum, žmogus žino, kaip padaryti gerą veiksmo filmą. Nors… nevisai. Įžanga čia ilga lyg tūkstantmečiai. Galvoji, Kongas, samdiniai, bus veiksmo, šaudymo, kietų vyrų ir tiek karinio žargono, kad eilinis pilietis dialoge suprastų tik jungtukus ir ištiktukus. Bet ne, turime prasitąsyti su meilės dramomis, vaikščiojimais pas draugus (pavyzdžiui, visai agresyviai vaidinti atsisakantį Marką Rylance). Pabaiga irgi velkasi panašiai be dvasios – kai jau žinai kur ir kokia bus paskutinė kova, visiškai nelieka noro žiūrėti. Ypač turint minty, kad jau priešpaskutinė ištampė nervus ir nustekeno beveik negyvai.
Kas filmui belieka? Veiksmo scenos. Daugiau mažiau išimtos iš dumble iki kelių įklimpusio konteksto, jos yra greitos, žiaurios (tokios tokios žiauros) ir, svarbiausia, gerai nufilmuotos. Visada žinai kas ir į ką šaudo, nėra epilepsijos apimtų operatorių, filmuojančių žemės drebėjimo metu, o ir priešai vizualiai skiriasi vienas nuo kito. Tad kitaip nei nori dažnas režisierius, mes matome kas ir kam kertą snukin, ir tai yra tikrai malonu. Gal ir nėra tos kraują kaitinančios ir akies obuolį švelniom rankom glamonėjančios kovų choreografijos kaip „John Wick”, bet žiūrėti galima.
Derėtų dar trumpai paminėti ir tai, kad filme gerai išnaudojams Čechovo principas, ne šiaip kaip tariamo MacGuffin generatorius. O kai Terje susiima už galvos ir vaizdas pradeda lietis, labai malonu iš pradžių nusivylus ir išpranašavus smegenų vėžį… išsiaiškinti, kad klydau. Džiaugsmas neapsakomas!
To tikrai negalėčiau pasakyti apie aktorių ar net veikėjų charakterizavimą. Seano Penno kritikuot nesiimsi, bet Terje… Terje neturi jokio žavesio nei kaip herojus, nei, kaip tikėtumeis iš samdinio, anti-herojus. Tiesa, jis atsipirko dar lengvai – Javiero Bardemo vaidinamas Feliksas neturi nė krislo žavesio. Ir apskritai, jų dviejų ir Enės meilės trikampis yra turbūt prasčiausia ir nereikalingiausia filmo dalis, už kurią žalos daugiau padaro tik įžanga, kuri nesiruošia niekad baigtis. Specialiai paminėti reikia ir Idris Elba, ekrane besirodžiusį gal tik dešimtį minučių.
„Šaulys” nėra labai geras filmas apie samdinius ir kitus kietus žmones. Jei kažkas sukarpytų veiksmo scenas ar padarytų filmo versiją be Annie ar Felix, tai būtų daug geresnis, ir žymiai trumpesnis produktas. O dabar daug geriau būtų antrą kartą perskaityti „Karo šunis”.
