„Sunokusios pamergės“ yra vienas tų pastarojo meto filmų, į kuriuos daugelis žmonių žiūri per itin siaurą prizmę. Šiuo atveju filmas neretai yra sumenkinamas iki to, kad jis yra tarsi feminizmo simbolis, pademonstruojantis kitokį ir didžiuosiuose filmuose dar nematytą moterų elgesį. Ir net jeigu neigti, kad tai yra viena iš „Sunokusių pamergių“ savybių, būtų neprotinga, tai itin dažnai nukreipia dėmesį nuo pagrindinio šio filmo privalumo – jis nėra didaktiškas ir yra sukurtas kaip pavyzdinė komedija.

Visą Holivudo komedijos pusę jau užkariavusio Juddo Apatow prodiusuotas filmas turi ganėtinai paprastą ir šiame žanre jau ne vieną kartą matytą siužetą. Kaip sufleruoja pavadinimas, „Sunokusių pamergių“ istorija sukasi apie vestuves, kuomet padėti ruoštis savo vestuvėms Lilian (Maya Rudolph) pasikviečia savo drauges. Tiesa, pagrindinė veikėja yra ne ji, o geriausia jos draugė Anė (Kristen Wiig), kuri neslepia pavydo dėl itin gerai susiklosčiusio draugės gyvenimo.

Jeigu suskaldytume šį filmą į dalis, tradiciškai analizuojamas nagrinėjant kino kūrinį, jis neišsiskirtų iš daugumos. „Sunokusių pamergių“ scenarijus yra sukurtas tarsi iš vadovėlio, o patį filmą rašiusios K. Wiig ir Annie Mumolo iki tol nebuvo turėjusios filmų rašymo patirties, todėl tokia tradicinė struktūra nėra didelis siurprizas. Filmo pradžioje itin daug laiko yra praleidžiama su Ane. Jos gyvenimas su kiekviena minute tampa vis graudesnis – vos judančią mašiną vairuojanti moteris dirba brangių papuošalų parduotuvėje ir nemoka bendrauti su klientais, motinos keistas ir atsipalaidavęs gyvenimo stilius neatrodo kaip geras pavyzdys, o pati Anė, sunkiai atrandanti džiaugsmą savame gyvenime karts nuo karto parmiega su turtuoliu, kuris ją išnaudoja tik savo malonumams. Nors emociškai jų nesieja absoliučiai niekas, Anei patinka jaustis reikalinga.

Ir tai yra vienas svarbiausių viso filmo elementų. Apie tai, jog šis filmas suksis apie vestuves, sužinome gal praėjus ketvirtadaliui filmo, kas iškart parodo, jog kūrėjams kur kas įdomesnis yra Anės gyvenimas ir jos istorija, o „Sunokusios pamergės“ nebus eilinė romantinė komedija apie vestuves. Tačiau tai bet kokiu atveju išlieka komedija, kuri yra neįtikėtinai sumani ir nesunkiai sugebanti nusigręžti nuo tradicinių ėjimų. „Sunokusios pamergės“ turi komedijos filmams ne itin įprastą antagonistę Helen (Rose Byrne), kuri tampa naująja Lilian drauge ir sukelia neįtikėtiną pavydą Anei. Vėlgi, viskas vyksta pagal tobulas kino kūrimo taisykles – kiekvienas keistas Anės sprendimas yra motyvuojamas kaip jos neeilinis pavydas dėl draugės sėkmės ar tiesiog paprasto jos praradimo visiškai naujai draugei.

Vienas keistesnių „Sunokusių pamergių“ elementų yra daugiau ar mažiau klišiniai filmo veikėjai. Be Anės, kuri yra išplėtota itin sėkmingai, kitos filme matomos veikėjos iš pirmo žvilgsnio yra visiškai stereotipinės. Rita (Wendi McLendon-Covey) yra gyvenimu jau spėjusi nusivilti moteris, siekianti pabėgti nuo savo vaikų; Beka (Ellie Kemper) yra itin nuotaikinga ir ką tik susituokusi mergina, bandanti praskaidrinti visų nuotaiką; Megan (Mellisa McCarthy) atrodo ir elgiasi kaip netvarkingas vyras, nieko neslepia ir su kitomis intelektualėmis draugauja tik dėl giminystės ryšių. Tačiau visas šias klišes filmas priima. Genialus scenarijus tinkamai išnaudoja visas aktores iki tokio lygio, kad jos neatrodo kaip vaikščiojančios klišės, o tiesiog kaip moterys, kurios yra aiškiai suformuotos savo aplinkos, ir tai, jog filmas sugeba mus tuo įtikinti, yra itin didelis pasiekimas.

Filme yra užtektinai nukrypimų nuo tradicijų, kad „Sunokusias pamerges“ būtų galima pavadinti ne vien gerai įgyvendintų klišių rinkiniu. Helen, pavagianti iš Anės geriausią jos draugę, taip pat yra sukuriama kaip atskiras žmogus. Paprastai tokio tipo filmuose antagonistai egzistuoja tik dėl to, kad sukeltų kuo daugiau problemų pagrindiniams veikėjams ir jų pačių gyvenimas mažai kam rūpi. Ir net jeigu paviršiuje Helen yra tradicinė turtuolio žmona, po truputį atskleidžiamos jos gyvenimo problemos bei Anės supratimas, kad jos naujoji priešė yra lygiai tokia pat kompleksuota kaip ir ji pati, prideda netikėtą, bet visiškai logišką ir smagų posūkį vestuvių istorijoje.

Galiausiai, tiesa, „Sunokusios pamergės“ geriausiai atrodo dėl pačios Anės. Tai yra filmas apie ją iš visų pusių, pradedant sugriuvusiu gyvenimu ir baigiant supratimu, kad ji net negali pasidžiaugti už geriausią savo draugę. Komedijos, kurių veikėjai turi itin daug draminių elementų, visuomet būna tarp geriausiųjų, todėl vėlgi, „Sunokusios pamergės“ šiame fronte tikrai žavi. Juo labiau kad čia nebuvo eita paprastu keliu, kuomet nevykėlė pagrindinė veikėja per filmą išmoksta vieną paprastą pamoką ir to visiems užtenka.

Mane žavi tai, jog filme yra pasistengiama sudaryti visapusišką Anės paveikslą. Be tragiško jos finansinio gyvenimo ilgainiui atskleidžiama, kad ji turi neeilinį užsiėmimą, susijusį su jos gyvenimo svajone, ir tas užsiėmimas – kuriame moteriai sekasi itin gerai – paprasčiausiu būdu parodo, kad ji turi sugebėjimų ir kažką, kas jai nuoširdžiai patinka. Į Anės gyvenimą neįprastai įsibraunantis policininkas Roudsas (Chris O‘Dowd) taip pat išryškina kitokią Anės pusę, kuomet ji pagaliau sutinka žmogų, kuris priverčia ją jaustis reikalinga, ko ji taip troško nuo pat filmo pradžios.

„Sunokusios pamergės“ visų Anės savybių neatskleidžia per kelias minutes ir jos portretą galima susidaryti tik peržiūrėjus visą filmą, kas ją įkūnijančios K. Wiig darbą padarė dar sunkesniu, tačiau ji su viskuo susitvarkė sėkmingai. Laipsniškas perėjimas nuo gyvenimą stebinčios iki jame galiausiai pradedančios dalyvauti, kartu su išprotėjusios ir tuo pačiu verkti sugebančios moters elementais, man paliko itin didelį įspūdį, kadangi tokiame filme savo pasirodymą galima perspausti itin lengvai ir ryžtis jį pateikti subtiliai yra itin drąsus sprendimas.

Tikėtina, kad prie jo prisidėjo ir genialusis komedijų režisierius Paulas Feigas, kuriam teko garbė dirbti su neeiline komanda. Jeigu peržiūrėsite visus šiame filme vaidinančius aktorius, suprasite, kad visi jie turi gilias komedijos šaknis ir yra neįtikėtini improvizatoriai (K. Wiig ir M. Rudolph yra vienos garsiausių laidos „Saturday Night Live“ narių), dėl ko pats filmo tonas ir dialogo ritmas atrodo taip natūraliai. Dėl „Sunokusių pamergių“ išgarsėjusi M. McCarthy neabejotinai yra šio filmo žvaigždė, savo pasirodyme sugebėjusi suderinti absurdą ir jos veikėjos atvirai reiškiamas emocijas. Tačiau C. O‘Dowdas, J. Hammas, E. Kemper ir net dramose dažniau pasireiškianti R. Byrne buvo tikras komedijos auksas vienoje vietoje, o tai, jog jie buvo apdovanoti galingais dialogais, filmą pakelia į aukštumas. Su „Sunokusiomis pamergėmis“ retai siejama Rebel Wilson, įkūnijusi Anės kambariokę, neabejotinai improvizavo visose savo scenose, tačiau tai darė su tokiu pasitikėjimu savimi, kad tos kelios minutės su jos veikėja gali būti linksmiausios visame filme.

Bendras „Sunokusių pamergių“ tonas yra drąsus ir neįprastas Holivudui, kuriame vis dar yra užduodamas klausimas „Ar moterys gali būti komikėmis?“, dėl ko prieš kelis metus šis filmas buvo neeilinis atradimas. Dabar jo pavyzdžiu yra pasekę daugelis kūrėjų ir „Sunokusios pamergės“ jau gali neatrodyti taip šviežiai kaip anuomet, tačiau filmo kūrėjų pasitikėjimas savimi, itin galinga aktorių komanda ir sugebėjimas įterpti dramą į pačias absurdiškiausias scenas yra vis dar sugebanti nustebinti kombinacija. Ir tai, jog filmas nekiša jokių ideologijų net jei galėjo tai padaryti itin lengvai, mane verčia gerbti „Sunokusias pamerges“ dar labiau.

8.5
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
8.0
Režisūra
9.0
Kinematografija
8.0
Garso takelis
8.0
Techninė pusė
8.0
Aktoriai
10
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles