„Misija neįmanom“ yra jau N metų besitęsianti franšizė, kuri, išskirtinai, nėra kepama dėl pinigų. Galit ginčytis, galit prieštaraut, bet tai yra akivaizdi tiesa. Tokiais intervalais kuriamos filmų dalis negali atnešti masiško pelno, nes galiausiai žmonės savotiškai užsimiršta, kokie nerealūs veiksmo filmai tai yra. Ši franšizė yra kuriama dėl gerbėjų, kurie šią istoriją mėgsta ir džiaugiasi kiekvienu jos veikėjų. Ypatingai, nuo franšizės neatskiriamu Tomo Cruise‘o vaidinamu Etanu Hantu. Na, o jau šią vasarą pasirodys naujausia, penktoji dalis, tad verta prisiminti ir ketvirtąją dalį – „Misija neįmanoma. Šmėklos protokolas“.
Turinys
Po teroristinio išpuolio Kremliuje, kurio pasekmės – dalis sugriuvusio Kremliaus pastato, slapta šnipų agentūra IMF yra uždarom paties JAV Prezidento įsakymu. Vieninteliai funkcionalūs agentai – Etanas Hantas ir jo dar trijų žmonių komanda, kurie naudodamiesi savo resursais apkeliauja pusę pasaulio, kad tik atstatytų gerą savo agentūros vardą ir grąžintų ją į veikiančių agentūrų žemėlapį.
Pirmiausia galima pasidžiaugti vienu dalyku – šis filmas pasirodė dar prieš nesąmoningus Rusijos veiksmus aplinkinėse teritorijose. Dabar nė per kur neišvystum griūvančio Kremliaus bokšto. Bet kaip ir tada, taip ir dabar stebėti griūvančius Raudonosios aikštės pastatus yra savotiškas malonumas.
Reikia būti dėkingiems ir režisieriui Bradui Birdui, kuris debiutavęs normaliame vaidybiniame kine parodė kažką sunkiai įtikinamo ir jau beišsikvepiančiai „Misijos neįmanomos“ franšizei įkvėpė naują gyvenimą. Paprastai, kiti režisieriai dažniausiai turi savą braižą, kuris matomas jų filmuose, tačiau B. Birdo įdirbį sunku atpažinti vien todėl, kad anksčiau jis kūrė animacinius filmus. Nuostabius animacinius filmus. Ir labai smagu, kad perėjęs į vaidybinį kiną jis ėmėsi tokio projekto, kuriame reikia daug specialiųjų efektų ir veiksmo.
Scenarijus taip pat labai geras. Ne puikus, keistų ir sunkiai suprantamų scenų tikrai pasitaiko, tačiau žinant, koks tai filmas, galima sąlyginai žiūrėti pro pirštus. Svarbiausia tai, kad siužetinė linija plėtojama sklandžiai, vis įnešant kokių nors įdomių komponentų, kurie neleidžia nuobodžiauti. Tarkim, kad ir smėlio audra.
Bene didžiausias scenarijaus privalumas – nepriekaištingas humoras, kuris tiesiog tobulai priderintas prie vykstančio veiksmo ar pačių veiksmo scenų. Nors nuo didelio veiksmo kiekio tikrai sunku atsikvėpti, sumažinti kylančią įtampa padeda vienur ar kitur numetamas juokelis, išlaikantis pusiausvyrą. Na, o paties humoro čia tikrai netrūksta ir jis įkišamas visur, kur įmanoma, bet ne per daug. Kitaip tariant, visi juokeliai yra savose vietose ir pasakomi iš gerai išplėtotų veikėjų lūpų.
Na, o kalbant apie veikėjus, tai jie tikrai puikūs. Jau ketvirtą filmą veiksmui besisukant apie Etaną, jis darosi vis rimtesnis, tačiau humoro jausmo nepraranda. O jei tiksliau, daugiau matoma ironija ir sarkazmas. Ir nors jau senstelėjęs, jis vis dar patrauklus ir įdomus veikėjas. Lygiai taip pat ir kiti jo komandos nariai. Jie karts nuo karto keičiasi, bet parenkami ne ką prastesni.
Veiksmo scenos čia tikrai aukščiausio lygio. Galima būtų vardinti ir vardinti, kuri scena buvo gera, o kuri dar geresnė. Nepaisant to, smėlio audrą Dubajuje sunku praspjaut bet kam. Žinoma, gražūs sprogimai Rusijoje ar tolesni veiksmai kituose miestuose taip pat nedaro gėdos. Prie gero veiksmo taip pat prisideda ir gražus vizualas, leidžiantis žiūrovams lengviau įsijausti į aplinką ir veiksmo centrą, pajusti visą aplinkų grožį (ar purvą).
Techninė pusė
Garso takelis juostoje išties geras ir labai tinkamas tokio tipo filmams. Judrus, greitas, keliantis įtampą ar šiek tiek prisidedantis prie visos aplinkos, kai per garsus galima atskleisti ir humoristinę filmo pusę. Nepaisant to, galima kažkiek ir nusivilti, nes nieko tokio super ypatingo, labai užkabinančio nėra. Šiame filme garso takelis atlieka savo funkciją, tačiau išskirtinumo nėra.
Kinematografija tikrai nešlubuoja ir galima pasakyti kodėl. 2011 metais tokios veiksmo scenos tikrai gniaužė kvapą. Su kiekvienu filmu „Misija neįmanoma“ parodo kažką tokio, ko dar nesame matę, kas tikrai labai stebina. Ir visos tos naujovės perkeliamos į kitus filmus. Taip yra ir čia. Tikrai sunkiai suvokiami triukai parodomi taip gerai, kad kartais nuo įtampos net sulaikai kvėpavimą ar tvirčiau įsikabini į krėslą. Na, o už šio filmo kinematografiją galima padėkoti tikram meistrui Robertui Elswitui, kuris prisidėjo ir prie vieno geriausių praėjusių metų filmų „Nakties klajūnas“ vizualinio išreiškimo.
Trumpai apie specialiuosius efektus – jie puikūs. Garantuotai efektų buvo daugiau nei galima įžiūrėti plika akimi, bet norisi paminėti du dalykus. Pirmasis – puiki smėlio audra, kuri atrodo lyg būtų tikrai ir nė kiek netrikdo. Antras – Kremliaus sprogdinimas. Šiek tiek dirbtinumas matėsi, tačiau atsipalaidavus ir per daug nesigilinant, galima įsivaizduoti, kad tai tikrai vyksta. Pagirtinas darbas.
Vaizdo ir garso montažas taip pat geri. Čia gal kiek silpnesnė pusė, mat vaizdo montažas šiek tiek kliuvo. Keliose scenose matėsi vietose pakeisti daiktai, taip pat ir perėjimai iš vienos scenos į kitą atrodė keistoki, bet bendrame plane viskas buvo daugiau ar mažiau gerai. Su garsu viskas tvarkoje – jokio techninio triukšmo, garso lygiai filme sudėlioti taip, kad skambėtų kaip įmanoma natūraliau – ar kas nors sprogtų, ar riedėtų super elektromobilis.
Aktoriai
Tomas Cruise‘as tikrai nepraranda savo įgūdžių ir toliau rodo sugebėjimus nepriekaištingai atlikti veiksmo kupinus vaidmenis net ir įpusėjęs amžių. Žinant, kad jis dar ir didžiąją dalį savo triukų daro pats, žiūrėti filmą pasidaro tikras malonumas. Lygiai taip pat džiugina ir daug pasakančios jo veido išraiškos, kurios pokalbiuose su Simonu Peggu buvo itin reikšmingos.
Jei jau kalbant apie Simoną Peggą, tai be jo filmas prarastų pusę savo žavesio. Tai komiškas veikėjas, kuris nuolat džiugina žiūrovus kvailais juokeliais ir karts nuo karto pasidaro herojumi. Aktorius išties gerai pasirodė, todėl jo veikėją stebėti yra tikras malonumas ir atgaiva nuo kitų, rimtesnių veidų.
Vis giliau į veiksmo žanrą beklimpstantis Jeremy‘is Renneris taip pat pasirodė gerai, o jo judesiai iškart įtikino. Judesiai, turiu galvoje, smūgiai kam nors į veidą ar rankų laužymas. Iš aktorinės pusės jis taip pat gerokai pasistūmėjęs, o su kiekvienu jo vaidmeniu matosi progresas. Ir nors J. Renneris jau nėra iš pačių jauniausių aktorių, akivaizdu, kad jis nori tobulėti ir naujausiuose filmuose matome jo įdirbio vaisius.
Moteriškos veikėjos nebuvo kažkuo ypatingos. Savo šarmo į juostą įnešė ir džiugino, tačiau nei Paula Patton, nei Lea Seydoux nebuvo kažkas tokio, dėl ko būtų galima aikčioti ar labai ilgai diskutuoti. Panašiai galima atsiliepti ir apie juostos antagonistą Michaelį Nyqvistą, kuris lyg ir turėjo sužibėti, bet atliko gana vidutinišką vaidmenį.
Verdiktas
„Misija neįmanoma. Šmėklos protokolas“ yra visą franšizę atgaivinęs filmas, su puikiu scenarijumi, gana neblogu aktorių pasirodymu ir amą atimančiu veiksmu. Norintiems kažko greito, kupino judesio ir gero humoro jausmo, šis filmas yra tikrai rekomenduotinas. Tai tikrai puikus istorijos tęsinys, padėjęs pagrindus ir penktam, greičiausiai ne ką prastesniam, veiksmo filmui.
