„Mėnulis“ yra kaip iš vadovėlio ištrauktas pigaus mokslinės fantastikos filmo pavyzdys. Sukurtas vos už 5 mln. dolerių – kas mokslinės fantastikos standartais yra niekingas skaičius, už kurį lietuviai vis tiek sugebėtų sukurti kelias dešimtis iš rusų nusipirktų komedijų, – filmas didžiąją dalį laiko praleidžia uždaroje aplinkoje, turi vos keletą veikėjų ir žiūrovus bando pakerėti labiau savo idėjomis nei įspūdingomis scenomis. Kai pamatas yra toks įprastas, filmo kokybę galiausiai nusprendžia tik tų idėjų išpildymas, kuris ‚Mėnulyje“ yra išties įsimintinas.
Filmas pasakoja apie Mėnulyje jau tris metus dirbantį astronautą Semą (akt. Sam Rockwell), prižiūrintį didelę bazę, atsakingą už medžiagos, kurią žmonija ateityje naudoja kaip degalus, išgavimą. Semą į priekį stumia žinojimas, kad jam šioje bazėje liko tik kelios savaitės ir jis greitai grįš pas savo žmoną ir dukrą.
Apie filmą sunku kalbėti neatskleidus vieno svarbaus siužeto vingio, nors pabandyti galima. „Mėnulis“ nedaugelio nuostabai prasideda kaip filmas apie žmogiškumą ir tai, ką žmogui gali padaryti buvimas toje pačioje aplinkoje tris metus. Semą atrandame jau pripratusį prie griežtos rutinos, leidžiančios jam prastumti ilgas dienas, net jeigu jis nėra praradęs racionalaus mąstymo ir dažnai galvoja apie grįžimą namo bei tai, kaip neteisingai su juo elgiasi Semą į Mėnulį išsiuntusi kompanija.
Vienišumas yra toli gražu ne vienintelė „Mėnulio“ tema. Nors filmas daugiausia laiko praleidžia nagrinėdamas žmogiškumą, tai yra padaroma visa galybe būdų, kas, priklausomai nuo jūsų požiūrio, gali būti vienas iš stipriųjų ar silpnųjų juostos aspektų. Režisieriaus Duncano Joneso ir scenaristo Nathano Parkerio istorija apima nemažai temų, tokių kaip žmogaus prisitaikymas prie naujos aplinkos, sveiko proto išlaikymas, vilties palaikymas ar humoro svarba. Kiti filmai veikiausiai pasirinktų viską vienijančią temą ir su ja praleistų visas dvi valandas. Čia kiekvienai temai yra paskiriamos kelios scenos ir greitai pereinama prie naujų idėjų, sukuriant labiau minčių sąrašą nei loginę jų seką.
Geriausiai filmui sekasi nagrinėti tai, kas paverčia žmogų unikaliu ir ar jis išties toks yra. Tai scenarijus pateikia ne per vienišumą, bet sėkmingai išnaudodamas mokslinės fantastikos galimybes ir Samo Rockwello vaidybinius sugebėjimus. Žmogaus supratimas, kad jis gali būti kur kas mažiau autentiškas nei galvojo iš pradžių, yra stipriausia „Mėnulio“ užkabinama idėja, suteikianti pagrindiniam veikėjui pakankamai motyvacijos daryti netikėtus dalykus.
Tai, kad visą filmo rodymo laiką Semas „Mėnulyje“ siekia ištrūkti iš tolimo dangaus kūno, neišvengiamai primena praėjusių metų filmą „Marsietis“. Kartais net taip stipriai, kad pradedi galvoti, ar praėjus dviem metams po „Mėnulio“ pasirodymo Andy Weiro parašytas romanas nepasisėmė idėjų iš šio filmo.
Abu kūrinius vienijantis akcentas – viską vienijantis pagrindinis veikėjas. Semas, kuris buvo specialiai parašytas aktoriui Samui Rockwellui, yra vien sau juokingus dalykus sakantis, nuožmus, į bet kokią viltį įsikabinantis ir nenorintis mirti žmogus. „Mėnuliui“ pagrindinis veikėjas, tiesa, yra neabejotinai svarbesnis, kadangi neturint daug pinigų kūrėjams tenka remtis tik savo personažais, kas šiuo atveju išties veikia. Padeda ir tai, kad Rockwellas taip nuostabiai tinka šiam vaidmeniui. Patirties komedijose turintis aktorius pasipelnė iš to, kad vaidmuo buvo parašytas būtent jam, ir tą lengvabūdišką žmogų, ilgainiui pasiduodantį paranojai ir gaunantį kalną draminių scenų, pateikė išties įsimintinai.
Kaip nedidelį biudžetą turintis filmas „Mėnulis“ išsiskiria ir kiekvienos galimybės išnaudojimu. Nors kompiuteriniai kosmoso efektai nėra geriausi, dekoracijos nusipelno atskiro paminėjimo. Kai daugelis mokslinės fantastikos atstovų verčiasi per galvas pateikdami kuo baltesnes tyrimų bazes ir laboratorijas, „Mėnulis“ visą baltumą ir blizgesį nuslopina bei prideda šiek tiek purvinumo, tokiu būdu neromantizuodamas pavojingų misijų ir išryškindamas, kiek daug laiko Semas praleido toje pačioje vietoje.
Tarp techninių filmo elementų yra ir mokslinės fantastikos filmams būdingas kompiuteris GERTY, turintis dirbtinį intelektą ir įgarsinamas aktoriaus Kevino Spacey. GERTY yra vienas iš pavyzdžių, kaip „Mėnulyje“ yra derinami humoras ir rimtos temos. Kompiuteris bendraudamas su Semu savo ekrane pateikia liūdinčius ar besijuokiančius veidelius, taip tarsi bandydamas imituoti realias emocijas ir išryškindamas, kiek mažai Semą į Mėnulį nusiuntę žmonės galvojo apie jo psichinę sveikatą.
Tokios smulkios detalės yra smagiausias „Mėnulio“ aspektas. Mokslinės fantastikos filmai vis rečiau žvelgia į konkrečius žmones ir juos supančią aplinką, kur kas dažniau į priekį statydami bendrą viską vienijančią idėją ar vizualiąją pusę, ir „Mėnulis“ dėl to tampa įdomiu reginiu. Nors filmas neabejotinai būtų pasipelnęs iš labiau vientisos istorijos, tokį mažą biudžetą turinčiam projektui, pristatančiam tuziną įdomių idėjų ir veikėją, už kurį galima sirgti, to pilnai užtenka.
