Po stipraus debiuto 2009 m. su mistine mokslinės fantastikos drama „Mėnulis“ (angl. „Moon“), britių režisierius Duncanas Jones‘as su nauju filmu grįžo jau po dvejų metų. 2011 m. kino ekranus pasiekė kitas panašaus žanro projektas – mistinis mokslinės fantastikos trileris „Išeities kodas“ (angl. „Source Code“). Nors apdovanojimų aspektu „Išeities kodas“ nusileido savo pirmtakui, tačiau tiek kritikai, tiek žiūrovai juostą sutiko labai palankiai.
Kolteris Styvensas (akt. Jake Gyllenhaal) nubunda traukinyje. Priešais jį sėdinti jauna moteris (akt. Michelle Monaghan), kurią Kolteris mato pirmą kartą gyvenime, jį vadina Šonu ir elgiasi taip, tarsi jie būtų pažįstami. Kolteris bando viską sudėlioti į vietas ir atgauti šaltą galvą, tačiau jam nepavyksta. Jam bebandant išaiškinti situaciją savo bendrakeleivei, įvyksta sprogimas, nuo bėgių nunešantis du prasilenkiančius traukinius. Po sprogimo atsibudęs Kolteris suvokia esąs kažkokioje keistoje tamsioje patalpoje, kur su juo per televizoriaus ekraną susisiekia karine uniforma vilkinti moteris (akt. Vera Farmiga). Kolteris prisimena, kad jos pavardė yra Godvin, prisimena ir tai, kad jo dalinys buvo dislokuotas Afganistane, bei tai, kad norėjo paskambinti savo tėvui. Pareigūnė Godvin paaiškina Kolteriui, kad dabar šis vykdo kiek kitokią misiją – padedamas „Išeities kodo“ sistemos jis vis siunčiamas į tą pačią situaciją traukinyje, tam, kad išsiaiškintų, kas nori susprogdinti traukinį bei užkirstų tam kelią. Šiai užduočiai atlikti jis kaskart turi po 8 minutes. Nepasisekus Kolteris vėl siunčiamas atgal – tai numatyta kartoti tol, kol užduotis bus įvykdyta…
Žinoma, „Išeities kodas“ nėra vienintelis filmas, kuriame matome personažą, patenkantį į besikartojančią situaciją (pvz., „Švilpiko diena“ / „Groundhog Day“, 1993 m.) ar keliaujantį laiku į praeitį, tam, kad ją pakeistų (kad ir visai neseniai rodyta „Alisa Veidrodžio karalystėje“ / „Alice Through the Looking Glass“, 2015 m.). Vis tik „Išeities kodo“ mechanizmas, nors ir kartojantis tą pačią situaciją ir į ją vis grąžinantis ir grąžinantis pagrindinį personažą, yra sukurtas ne pakeisti praeitį, o pasirinkti vieną iš jos galimų alternatyvos. T. y. iš esmės „Išeities kodas“ atkartoja Nobelio literatūros premijos laureato Kenzeburo Oe romane „Asmeninė patirtis“ išdėstytą mintį, apie tai, kad egzistuoja gausybė realybės variacijų – kiekvieną kartą, jei yra tikimybė numirti, kažkur kitur, paralelinėje realybėje, ir mirštame, ir ta realybės versija toliau egzistuoja be mūsų. „Išeities kodo“ personažai, Kolteriui per aštuonias minutes vis bandant išsiaiškinti traukinio sprogdintoją ir jį nukenksminti, kiekvieną kartą alternatyviose realybėse žūsta, jei Kolteriui nepavyksta atlikti savo užduoties.
Be iki begalybės atsiveriančių realybės alternatyvų, „Išeities kodas“ lengvai prisiliečia prie šeimos temos, neįkyriai primindamas, kad reikia branginti santykius su artimaisiais ir neatidėlioti pokalbio, susitikimo ar skambučio iki tol, kol jau bus per vėlu. Gal kiek ir per daug tiesmukai, tačiau pakankamai įtaigiai ir nemoralizuojančiai.
Pagrindinį vaidmenį šiame filme atlieka atsidavimu savo vaidmenims garsėjantis Jake‘as Gyllenhaalas. Jo vaidinamas Kolteris yra sudėtingiausias filmo personažas – jis vienintelis blaškosi tarp realybės ir vienos iš galimų realybių alternatyvos, vienur bandydamas per trumpą laiką atlikti pavojingą užduotį, kitur – tiesiog elementariai suprasti tikrovę ir savo padėtį. Šalia jo (na, nebūtinai tiesiogiai) matome dvi moteris – filmo tikrovėje su juo televizoriaus ekrane bendrauja pareigūnė Godvin (akt. Vera Farmiga), tikrovės alternatyvoje, į kurią yra siunčiamas jam kompaniją palaiko Kristina – apie šį personažą ir jį suvaidinusią aktorę Michelle Monaghan nelabai ką yra pasakyti – na nebent tiek, kad atrodo pakankamai gražiai ir bendro vaizdo negadino. O štai Godvin personažas išgyvena pasikeitimą – gal ne tokį ryškų kaip J. Gyllenhaalo vaidinamas Kolteris, tačiau pamažu galime stebėti, kaip Godvin šaltumo kaukė tirpsta ir ji nebegali slėptis už oficialių formuluočių.
Techninė pusė, kaip ir galima tikėtis, atrodo pakankamai neblogai. Kamera iš toliau „pasiveja“ važiuojantį traukinį, išryškina besikartojančias detales. Analogiškai garso montažas pabrėžia juos lydinčius nereikšmingus, tačiau dar ir dar besikartojančius garsus. Prikibti galima nebent prie specialiųjų efektų – traukinio sprogimui panaudota kompiuterinė grafika pernelyg akivaizdi, o chaotišką perkėlimą iš filmo realybės į alternatyvią realybę buvo galima išspręsti ir kiek kitaip.
„Išeities kodas“ yra įtraukiantis ir tikrai gana neblogai sukurtas trileris. Tiesą sakant, filmo pradžioje paaiškėjus kas ir kaip iš tikrųjų vyksta, idėjos paprastumas netgi šiek tiek stebina. Tai atvejis, kai genialumas slypi paprastume – nepersistengiant, ramiai ir tvarkingai (o tuo pačiu metu – netgi dviem kryptimis) plėtojama intriga nejučiomis įtraukia taip, kad net tampa sunku paaiškinti, kas iš tikrųjų šiame filme „užkabina“. Tačiau, ko gero, šiuo atveju daug svarbiau ne įvardyti tą patraukiantį elementą, o tai, kad jis šiame filme yra.
