Nors yra vieni brangiausių finansine prasme, filmai apie Senovės Romą yra mėgstami Holivudo kino kūrėjų. Tačiau be didžiulių išlaidų, kurių reikalauja tokio tipo filmai (žinia, kino menas ir taip nėra pats pigiausias malonumas, o jei viską prireikia perkelti į antikos laikus, tai filmo biudžetas išauga mažiausiai dešimteriopai) šį žanrą pasirinkę kūrėjai susiduria su rizika nenuklysti į kičą – o paslysti kuriant Romos Imperijos didybę taip paverčiant ją tuščiu patosu visai lengva. Tačiau Ridley‘iui Scottui pavyko sukurti tokį filmą, po kurio visos kitos vėlesnės panašų laikotarpį vaizduojančios juostos atrodo kaip tušti ir pigūs blizgučiai. Po gana ilgos pertraukos jo „Gladiatorius“ tapo tinkamu savo žanro, dar kartais pavadinamo „kardo ir sandalo“ pavadinimu, atstovu. „Gladiatorius“ laimėjo penkis Oskarus (geriausias filmas, geriausias pagrindinis aktorius, geriausi kostiumai, geriausias garso montažas, geriausi vaizdo efektai), buvo nominuotas dar septyniems, o iš viso pelnė 52 įvairius apdovanojimus ir dar 100 nominacijų.
180 mūsų eros metai. Romos imperatorius ir filosofas Markas Aurelijus (akt. Richard Harris) kariauja su germanų gentimis imperijos šiaurėje. Imperatoriaus legionams vadovauja iš Ispanijos kilęs generolas Maksimas Decimas Meridijus (akt. Russel Crowe). Mūšis baigiasi romėnų pergale – tai tampa galutiniu tašku ilgoje ir varginančioje kovoje. Viskam pasibaigus Maksimas tikisi, kad bus išleistas į atsargą ir galės keliauti namo pas žmoną ir sūnų. Tačiau imperatorius turi kitokių planų. Nepasitikėdamas savo ambicingu, tačiau savanaudžiu, korumpuotu, tuščiagarbiu ir silpnu sūnumi Komodu (akt. Joaquin Pheonix), bei apgailestaudamas, kad dukra Liucija (akt. Connie Nielsen) negimė vyru, Markas Aurelijus paprašo Maksimą tapti Romos protektoriumi ir sugrąžinti valdžią senatui. Valdžios netrokštantis Maksimas paprašo laiko pagalvoti. Tačiau per naktį daug kas pasikeičia – Markas Aurelijus užsimena sūnui, kad šis netaps imperatoriumi – įsiūčio dėl užgautų ambicijų apakintas Komodas uždusina tėvą ir tokiu būdu perima jo titulą. Maksimas įtaria, kad senasis imperatorius mirė ne sava mirtimi ir atsisako prisiekti ištikimybę Komodui. Maksimas areštuojamas ir pasiunčiamas myriop. Tačiau jam pavyksta išsigelbėti ir jis skuba namo, į Ispaniją. Vis tik Komodo siųsti kareiviai jį aplenkia. Iš sielvarto beklajojantį po dykumą jį suranda vergų pirkliai nugabena į vergų turgų. Ten Maksimą ir afrikietį Džubą (akt. Djimon Hounsu) nuperka gladiatorių mokyklos savininkas Proksimas (akt. Oliver Reed). Tokiu būdu Maksimas iš generolo tampa gladiatoriumi ir pradeda naują gyvenimo etapą, kuriame kiekvieną kartą eidamas į areną nežino, ar iš jos išeis gyvas.
R. Scotto „Gladiatorius“ sugrąžina į auksinius Stanley Kubricko „Spartako“ („Spartcus“, 1960 m.) laikus. Po „Gladiatoriaus“ sėkmės net keli filmai bandė pataikyti ant šios bangos ir galbūt gauti naudos iš dar kartą atrastos aukso gyslos. Tačiau nei ryškiausių Holivudo žvaigždžių prifarširuota „Troja“ („Troy“, 2004 m.), nei „Aleksandras Makedonietis“ („Alexander“, 2004 m.), nei visiškas nesusipratimas „Gladiatoriai ir amazonės“ („Amazons and Gladiators“, 2001 m.) nei tokio populiarumo, nei tokio įvertinimo, kokį pelnė „Gladiatorius“, nesulaukė.
Kita vertus, nieko nuostabaus, kadangi R. Scottas šią Senovės Romos legionieriaus, tapusio gladiatoriumi istoriją sugebėjo perteikti taip, kad ji netaptų eiliniu filmu, kurio centre – keršto trokštantis ir ant jį nuskriaudusio niekšo dantį griežiantis protagonistas. R. Scottas Maksimo ir Komodo personažais perteikia idėjas – tokiu būdu šie veikėjai patys savaime tampa simboliais, o kartu ir parodo labai įvairias žmogiškas savybes.
Kurdamas šį filmą R. Scottas konsultavosi su istorikais ir kaip niekas kitas tiksliai atkūrė vaizduojamą laikotarpį. Tačiau anachronizmų ar net fakto klaidų neišvengė ir jis. Nors „Gladiatorius“ yra priskiriamas istorinio kino žanrui, didžioji filmo įvykių dalis yra išgalvota. Net pats pagrindinis personažas Maksimas yra sukurtas scenaristų. Tiesa, jo prototipais tapo keletas realių asmenų – manoma, kad Maksimo personažas yra sulipdytas iš Marko Nonijaus Makrino, Narcizo, Cincinato, Klaudijaus Pompejano, Spartako ir Maksimo iš Ispanijos. Markas Nonijus Makrinas buvo patikimas generolas, Romos konsulas ir geras imperatoriaus Marko Aurelijaus draugas, Narcizas – atletas (manoma – imtynininkas), imperatoriaus Komodo žudikas, Cincinatas – patricijus ir konsulas, tapęs diktatoriumi ir apsaugojęs Romą nuo antpuolio, Klaudijus Pompejanas – politikas ir karininkas, po Liucijaus Vero mirties vedęs Marko Aurelijaus dukrą Liuciją; Klaudijui Pompejanui Markas Aurelijus tris kartus siūlė tapti jo įpėdiniu ir perimti Romos imperatoriaus titulą, tačiau šis atsisakė, Spartakas – vergų sukilimo vadas, o Maksimas iš Ispanijos – Romos uzurpatorius. Pažymėtina, kad šie asmenys gyveno skirtingais laikotarpiais – kai kuriuos skiria net keli šimtai metų.
Taip pat žinoma, kad imperatorius Markas Aurelijus mirė sava mirtimi Vindobonoje įkurtoje romėnų karo stovykloje, bei tai, kad įpėdiniu paskyrė savo tuščiagarbį sūnų Komodą, taip nutraukdamas tradiciją cezario titulą perleisti ne šeimos nariui. Imperatorius Komodas valdė dvylika metų. Filme taip pat matyti pastatai, kurių tuo metu dar nebuvo – pvz. Konstantino ir Mascencijaus bazilika baigta statyti tik 312 m.
Nors ir įdėta daug pastangų, istorikų teigimu „Gladiatoriaus“ personažų kostiumai neatitinka istorinės realybės. Kai kurių karių dėvimi šalmai yra fantazijos vaisius: iš tikrųjų tokių niekas niekada nedėvėjo. Ir priešingai – kitų šalmų mados nuo vaizduojamo laikotarpio atsilieka geru šimtmečiu (būtų maždaug tas pats, jei kas nors, kurdamas filmą apie vieną iš dabartinių karinių konfliktų, sugalvotų filmo statistus papuošti Pirmojo pasaulinio karo laikų šalmais), arba priešingai, dizainas pasiskolintas iš keletu šimtmečių vėlesnių šalmų. Be to, to laikotarpio Romos legionieriai dėvėjo žvyninius šarvus (lot. Lorica Squamata – žvyninė lorika), o ne grandininius marškinius ar ištisinius šarvus. Antriešiai, kuriuos taip mėgsta istorinių filmų kūrėjai, iš tikrųjų buvo dėvimi retai, kaip ir kavalerija balnakilpėmis naudojosi tik dėl saugumo priežasčių (taigi, dažniausiai nesinaudodavo). Tuo tarpu germanai, su kuriais romėnams tenka susiremti filmo pradžioje aprengti iš viso akmens amžiaus laikų rūbais. Tokie ginklai kaip katapultos miške nebuvo naudojami – jie buvo skirti miestų apsiaustims.
Neskaitant šių klaidų, „Gladiatorius“ apskritai laikomas filmu, kuriame suklysta bene daugiausia kartų – tai į masinę sceną įsimaišė statistas su džinsais ir marškinėliais, tai kažkas dėvi modernius batus ar šiuolaikinius akinius nuo saulės, tai apvirtus kovos vežimui matyti vaizduojamam laikotarpiui per daug progresyvi dujinė įranga (neskaitant kitų fakto, scenarijaus, montažo klaidų). Savaime suprantama, tai – tik detalės, kurias nežinant net sunku pastebėti, o kuriant tokio užmojo filmą, ko gero, neįmanoma išvengti.
Šio epinio filmo centre – iš generolo gladiatoriumi – t. y. beteisiu vergu tapęs Maksimas, kurį vaidina australas Russelas Crowe. Maksimo vaidmuo iš pradžių buvo siūlomas Melui Gibsonui, tačiau šis atsisakė, motyvuodamas tuo, kad yra per senas (M. Gibsonas gimęs 1956 m., R. Crowe‘as – 1964 m.), po to – ispanui Antonio Banderasui. Galima tik spėlioti, kaip būtų pasikeitęs šis personažas, jei nors vienas iš šių dviejų aktorių būtų priėmęs pasiūlymą, tačiau R. Crowe‘ui Maksimo vaidmuo atnešė aukščiausią įvertinimą – Oskaro apdovanojimą už geriausią pagrindinį vaidmenį. Ekrane galime išvysti plačią amplitudę įvairių emocijų – santūrumą, kuklumą, ryžtą, niūrumą, kančią, panieką, įniršį, netgi pamatuotą cinizmą. R. Crowe‘o Maksimas – doro ir teisingo žmogaus, kuris nesiekia valdžios, pavyzdys – būtent todėl, imperatoriaus Marko Aurelijaus manymu, tik tokie kaip Maksimas turėtų valdyti valstybę. Jo oponentas – korumpuotasis garbėtroška Komodas, kurį taip pat puikiai ir emocingai vaidina Joaquinas Pheonixas. Jo vaidinamas Komodas yra tobulai išreikštas antagonistas, nenusipelnantis jokios simpatijos. Tačiau tuo pačiu tai ne mažiau nei Maksimas tragiškas personažas – tik su savo vidiniu tragizmu jis nesusitvarko ir nukreipia jį į išorę, skaudindamas kitus žmones – net ir pačius artimiausius, kurie nedrįsta jam prieštarauti ne todėl, kad jį myli, bet dėl to, kad bijo. Pagrindinį moterišką personažą – imperatoriaus Marko Aurelijaus dukterį Liuciją sukūrė danų aktorė Connie Nielsen – iš tiesų neblogas pasirinkimas, išsiskiriantis iš kitų, kino ekranuose dažniau pasirodančių aktorių. O pats personažas, be kita ko, parodo ir tuo pačiu kritikuoja nelygiavertę moterų ir vyrų padėtį Senovės Romoje – kad ir koks netikęs sūnus, valdžia perduodama jam, o ne dukrai, arba dairomasi protektoriaus. Kiti personažai daugiau antraeiliai. Iš jų išskirtinas gladiatorių mokyklos savininkas Proksimas, kurio emocingą ir tvirtą charakterį kūrė britų aktorius Oliveris Reedas. Tiesa, befilmuojant juostą O. Reedas, kuriam tuomet buvo šešiasdešimt vieneri, netikėtai mirė – dėl to teko koreguoti scenarijų, kadangi Proksimui iš pradžių buvo numatytas kitoks likimas.
Gerąja prasme stebina kameros darbas – puikiai perteikta Senovės Romos didybė, įspūdingai nufilmuotos mūšių scenos. Panaudoti keli techniniai triukai – keliose scenose matome vaizdo pagreitinimą. Kompiuterinę grafiką galima nujausti, tačiau ji per daug nekliūva – viskas gana natūraliai susilieja į senovinio miesto visumą. Gal tik nebent scena, kur Maksimas gabenamas dykuma – jo sklendimas virš oranžinio dykumos smėlio atrodo truputį nenatūraliai. Garso ir vaizdo montažas atlikti gerai. Garso takelis – įspūdingas ir jaudinantis. Mūšio scenoms panaudotos muzikos motyvus kiek greitesniu tempu atkartotus galime išgirsti ir kiek vėliau pasirodžiusiuose „Karibų piratuose“ (angl. „Pirates of the Carribean“).
„Gladiatorius“ – epinis, jaudinantis, greito tempo ir įspūdingų vaizdų bei kvapą gniaužiančių kautynių scenų kupinas filmas, vaizduojantis Senovės Romą ir ilgainiui pelnysiantis klasikos etiketę. Režisieriui R. Scottui ne tik pavyko perteikti galingosios imperijos didybę ir parodyti jos problemas, bet ir pasirinktais personažais subtiliai atskleisti paprastas žmogiškas vertybes ir jų priešpriešą. Tai filmas, kuriame personažai simbolizuoja idėjas, o idėjos pergyvena juos pačius. Tai tiek turiniu, tiek forma stiprus filmas, taikantis į jautriausią tašką, nepaleidžiantis ir verčiantis apmąstymais prie savęs sugrįžti tikrai ne vieną kartą.
