MĖNESIO REŽISIERIUS. Dirbtinis intelektas

Per pastaruosius penkerius metus filmų, kuriuose vienokia ar kitokia forma buvo gvildenama dirbtinio intelekto tema, pasirodė daugiau nei dešimt, o vien pernai – apie pusė visų per penkmetį sukurtų tokios problematikos kino juostų. Filmų daug, o juose originaliai nagrinėjamų idėjų – vos kelios.

Beveik prieš pusę amžiaus pasirodžiusi S. Kubricko „2001: Kosminė odisėja“ („2001: A Space Odyssey“, 1968 m.) uždavė aukštą toną mokslinės fantastikos žanrui bei dirbtinio intelekto tematikai. Negana to, tokie pastarųjų metų kūriniai kaip „Ex Machina“ („Ex Machina“, 2015 m.) ar „Ji“ („Her“, 2013 m.) pateikė dar daugiau originalių įžvalgų, susijusių su dirbtiniu intelektu, todėl prisiversti prisėsti ir pažiūrėti beveik 15 metų senumo Steveno Spielbergo juostą buvo pakankamai sunku. Juk tikimybė, kad filme nebus to, ko nemačiau „2001: Kosminėje odisėjoje“ ar anksčiau minėtose dvejose juostose, praktiškai buvo lygi nuliui. Ir vis dėlto. Nesitikėjau, kad beveik dvi su puse valandos prabėgs taip greitai, o po peržiūros dvigubai tiek, kiek truko filmas, mąstysiu apie žmogaus ir dirbtinio intelekto ryšį.

O juk juostoje pasakojama istorija ganėtinai paprasta: Davidas (akt. Haley’is Joelis Osmentas) nėra normalus vienuolikmetis, išties jis net nėra žmogus. Davidas – pirmasis dirbtinis intelektas, sugebantis mylėti. Kai vienturtis Svintonų šeimos sūnus Martinas (akt. Jake’as Thomasas) sunkiai suserga ir yra kriogeniškai užšaldomas, kol atsiras tinkamų vaistų, programavimo kompanijos „Cybertronics“ darbuotojas, Martino tėtis Henris (akt. Samas Robardsas) įsivaikina robotą Davidą. Jo žmona Monica (akt. Frances O’Connor) iš pradžių negali susitaikyti su tuo, kad dirbtinis intelektas ją vadina mama, bet vis labiau pradeda rūpintis naujuoju sūnumi. Kai ryšys tarp mamos ir Davido tampa pakankamai stiprus, netikėtai pasveiksta Martinas. Berniukai mėgina draugauti ir būti broliais, tačiau nesėkmingai. Todėl Monica ryžtasi labai nežmoniškam žingsniui – nuveža Davidą į mišką ir palieka likimo valiai.

Filmo istorija tarsi padalinta į tris segmentus (prologą, kelionę bei epilogą), kuriuose stengiamasi atskleisti žmogaus ir dirbtinio intelekto panašumus, skirtumus ir tarpusavio sąveiką. Sakau stengiamasi, kadangi iki galo S. Spielbergui to padaryti nepavyksta. Pirmojoje dalyje, kuri, mano manymu, sukonstruota stipriausiai, nagrinėjamos ne tik instinktyvių jausmų apraiškos, kurios žmogui yra natūralios, o dirbtiniam intelektui išmokstamos, bet ir brolių konkurencija dėl mamos meilės ir dėmesio. Šioje dalyje pristatomas leitmotyvas, kuris lydės visą filmą – Pinokio virtimas tikru berniuku. Davidas save gretina su pasakos herojumi ir net tada, kai mama jį palieka miške, jis tikisi, kad virtęs tikru žmogumi galės grįžti atgal. Ir būtent šie pasakiški elementai pakeičia filmo toną: jei pradžioje mums buvo pažadėtas probleminis pasakojimas apie dirbtinį intelektą, tai po pirmos dalies juosta tampa pasakų motyvais paremta futuristine kelione. Ir tai yra didžiausias šio filmo trūkumas – juostos pradžioje sukurta mokslinės filosofijos atmosfera visiškai nedera su toliau rutuliojamu naratyvu.

Praėjusio tūkstantmečio kino kūrėjai ateitį įsivaizdavo kaip neoninių lempučių nutviekstą Niujorko tipo miestą, kuriame tarp dangoraižių nardė skraidantys automobiliai. Šiandien ateitis piešiama kaip pilka, niūri ir gąsdinanti vieta, kurioje kiekvienas kovoja dėl išlikimo. „Dirbtinis intelektas“ buvo sukurtas pirmaisiais naujo tūkstantmečio metais, todėl jame nė viena iš pateiktų vizijų nėra dominuojanti, jos organiškai sąveikauja tarpusavyje sukurdamos tobulą ateities atmosferą. Tai tarsi savotiškas monumentas tūkstantmečių idėjų sandūrai.

Kaip ir daugelyje S. Spielbergo filmų, taip ir šioje juostoje pastebimas preciziškumas ir smulkmeniškumas specialiesiems efektams. Meistriškai derinami praktiniai ir kompiuteriniai efektai nepastebimai įkomponuojami į kino juostos siužetą.

Kūrinio vizualinį grožį, kurį sukūrė kinematografas Januszas Kaminskis, sustiprina ilgamečio S. Spielbergo kolegos Johno Williamso muzika. Futuristinės garso ir melodijos variacijos buvo įvertintos ir nominuotos „Oskaru“.

Pagrindinį vaidmenį šiame filme atliko Haley’is Joelis Osmentas, kuris būdamas vos 11 metų buvo nominuotas „Oskaru“ už vaidmenį filme „Šeštasis pojūtis“ („The Sixth Sense“, 1999 m.). Tačiau šioje juostoje vaiko vaidyba taip pat palieka gerą įspūdį. H. J. Osmentas meistriškai įsijaučia į berniuko roboto vaidmenį ir iki pat paskutinės akimirkos priverčia žiūrovą patikėti, jog jis nėra tikras. Taip pat šiame filme savo personažą tobulai atskleidė ir Jude’as Law. Vienu seksualiausiu aktoriumi tituluojamas britas įkūnijo Žigolo Joe. Atrodo, kad J. Law šiame filme vaidinti reikėjo tik tiek, kiek reikalavo robotiškas personažas, o lovelaso energija tarsi pati spinduliavo iš aktoriaus akių.

„Dirbtinis intelektas“ – graži ir vizualiai patraukli pasaka apie emocijas jausti gebančio roboto siekį pavirsti žmogumi. Joje dominuoja kontrastinga muzika bei meistriškai įkomponuoti specialieji efektai, tačiau pačiam filmui trūksta gelmės ir turinio. Juostos pradžioje užduotas probleminis tonas tarsi praplaukia paviršiumi ir nenagrinėja tų klausimų, kuriuos pats iškėlė.