Recenzija

Madam

Madame

Madam
N-13Komedija, Romantinis

Metai:
2017 m.

Trukmė:
91 min.

Šalis:
Prancūzija

Režisierius:

Amanda Sthers

Vaidina:

Toni ColletteHarvey KeitelRossy de PalmaMichael SmileySue Cann

Platintojas:
Garsų Pasaulio Įrašai

8.2

Recenzijos autorius:
7
Redakcijos vertinimas:
7.5
Lankytojų vertinimas:
10

Recenzijos autorius:

Vilmantas Venckūnas

Paskelbta:

2017 09 06

Daugiau apie filmą: iMDBRotten tomatoesKinopoisk

„Madam“ (pranc. „Madame“) iš pradžių primena tą filmą, kurį tavo pagyvenusi teta žiūrėtų sekmadienio pavakarę. Tada atrodo, kad galim pamatyti šiek tiek rimtesnę „Kvailių vakarienės“ (pranc. „Le Diner De Cons“) versiją. Tada komišką dramą apie sutuoktinių santykius. Tada dar kažką, tada dar kitką, kol pasirodę titrai priverčia kilstelti antakį ir paklausti savęs „ką, jau baigėsi?“.

Trumpai apie filmą

Ana (akt. Toni Collette) ir Bobas (akt. Harvey‘is Keitelis) – pasiturinti amerikiečių pora, gyvenanti Paryžiuje. Ana kelia prabangią vakarienę, į kurią sugūžės aukštuomenės ir elito atstovai. Tačiau netikėtai pasirodęs  Bobo sūnus iš pirmosios santuokos (akt. Tomas Hughesas) tampa tryliktuoju svečiu prie stalo. Ana mano, kad velnio tuzinas gali atnešti nesėkmę, tad įtikina kambarinę Mariją (akt. Rossy de Palma) tapti vakarienės viešnia ir apsimesti kilminga ispanų ponia. Marija labai jaudinasi, tačiau vakarienės metu padauginusi vyno atsipalaiduoja ir sužavi savo kaimyną prie stalo, meno ekspertą iš Anglijos Deividą (akt. Michaelas Smiley‘is).

„Ooo! Pelene, tu sėdi su išsvajotu princu, bet nežinai, ar jis tave myli…“

Pirmiausia, „Madam“ nustebina būdama dar viena Pelenės istorijos interpretacija. Ir nustebina maloniai. Daugiausiai dėl to, kad iki skausmo žinomoje pasakos formulėje filmo režisierė ir istorijos autorė Amanda Sthers pakeičia kintamuosius.

Mes negauname gražios mielos mergaitės Pelenės vaidmenyje ar žavaus princo. Mes gauname vidutinio amžiaus kambarinę Mariją. Puikus sprendimas šiam vaidmeniui buvo pasirinkti ne kokią Monicą Bellucci (į kurią reikia dar gerai įsižiūrėti, kad pamatytum, jog ji vidutinio amžiaus moteris), o nestandartinio grožio ispanę, „Picasso paveikslą, nužengusį į realybę“ Rossy de Palmą. Princo, o šiuo atveju, Deivido vaidmens atlikėjas, komiškasis Michaelas Smiley‘is taip pat buvo puikus pasirinkimas. Šios ekrano poros „chemija“ veikė puikiai, jie buvo charizmatiški, šarmingi, į juos, paprasčiausiai, buvo smagu žiūrėti.

Kartais buvo bandoma kiek per įkyriai mums pademonstruoti, kad rodoma Pelenės istorija. Kameros susikoncentravimas į batelius, kelios veikėjų replikos ta tematika net labiausiai išsiblaškiusį žiūrovą turėjo priversti susiprotėti ką mato. Negalvokite taip blogai apie savo žiūrovus, jie daug ką gali pastebėti.

Problematiška vakarienė, problematiška pabaiga

„Madam“ šiek tiek mėtosi istorijos pasakojime ir siužeto vystyme. Taip šiek tiek pasimeta ir pats žiūrovas. Pirmojoje filmo pusėje daug laiko ir dėmesio skirta Anos suorganizuotai vakarienei. Iš pradžių net atrodė, kad visas filmo siužetas ir suksis aplink minėtąją vakarienę. Gerai, kad taip neįvyko, nes kitaip būtume nepamatę tos nestandartinės Pelenė istorijos, kuri yra vienas pagrindinių „Madam“ varikliukų.

Gaila, jog nestebėjau laikrodžio, nes tada galėčiau pasakyti priežastį, kodėl ta vakarienė man nepatiko. Ji buvo arba per ilga, arbe per daug nuobodi. Beveik visi įdomūs ar juokingi epizodai sukosi aplink jau aptartus Mariją ir Deividą. Tačiau juos matome ne visą laiką, nes mums parodomi ir kiti pobūvio svečiai, leidžiama pasiklausyti ką jie kalba. O gaila, nes klausytis nebuvo ko. Dalis, kuri yra pastatyta vien iš žmonių pokalbių, neturėjo gerų pokalbių. Jie buvo neįdomūs. Kai kurie epizodai išvis buvo nejaukūs ar nesuprantami.

Vakarienės metu per daug laiko buvo skiriama veikėjams, kurie, kaip vėliau paaiškėjo, buvo visiškai nesvarbūs. Mes investavome savo dėmesį į jų bereikšmius pokalbius tam, kad vėliau apie juos negirdėtume nė žodžio ir nepamatytume ekrane. Liūdna. O tą laiko gabaliuką buvo galima prillipinti prie pabaigos.

O pabaigoje mes taip pat turime problemų. Kai kuriuos veikėjus pamiršome jau po vakarienės, bet daugelis liko, jų istorijos buvo vystomos filmo metu ir… paliktos. Visiškai likimo valiai.

Amanda Sthers pasiėmė sau daug siūlų (siužeto linijų) ir nusprendė numegzti megztinį (filmo istoriją). Bet ar nenorėjo, ar nežinojo kaip elgtis, bet megztinis liko nepabaigtas. Be pusės apykaklės ir vienos rankovės.

Ir čia nebuvo vietos palikta interpretacijai. Čia buvo nemokėjimas išnarplioti savo pačios sukurptų siužeto intrigų. Gal A. Sthers mano, kad labai jau „kietai“ pasielgė, palikdama vietos interpretacijai. Deja, čia buvo bandymas savo nemokšiškumą paslėpti po meniškumu ir leidimu žiūrovui pačiam įsivaizduoti.

Jei matėte filmą, gal jau burnojate ant manęs. Skubu jus sustabdyti. Filmo kūrėją į šuns dienas išdėjau dėl visų kitų veikėjų atomazgos. Ką ji padarė su protagoniste Marija man patiko. Tai buvo įdomus pasirinkimas. Man tai pasirodė laiminga pabaiga, bet ne klišinis standartinis „happyendingas“, kuris jau pykint pradeda. Savitas žvilgsnis su reikiamai sudėtais akcentais.

Veidai ir vardai

Kalbant apie veikėjus ir jų vaidmenų atlikėjus aplanko dvejopi jausmai. Rossy de Palmą ir Michaelą Smiley‘į jau pagyrėm. Liaupsių nusipelnė ir Toni Collete. Aktorė puikiai atliko savo darbą, į ją buvo įdomu žiūrėti. Tačiau problema ta, kad jos veikėja nebuvo iki galo išnagrinėta. Čia vėl priminsiu siūlų metaforą.

Filmo pradžioje užsimenama, kad Toni Collete veikėja Ana buvo Bobo golfo mokytoja, tik vėliau tapo jo žmona. Tad Ana buvo neturtinga, paprasta moteris. Tačiau ištekėjusi už turtingo vyro tapo išpaikinta aukštuomenės dama.

Būtent tai, kad Marija yra kambarinė ir nepriklauso aukštuomenei ir buvo pagrindinis Anos dirgiklis ir šių moterų, ponios ir tarnaitės, konflikto priežastimi. Tačiau aspektas, kad pati Ana buvo neturtinga, paverčia šią veikėją daug įdomesne, o konfliktą šiek tiek absurdišku. Tačiau ši tema yra visiškai nepaliečiama. Tuomet kyla klausimas, kam reikėjo užsiminti?

Keistas Anos santykis ir požiūris į vyrą Bobą, kitus veikėjus. Keistas dėl to, kad jis nėra išgrynintas, mes iki galo nesuprantame kokia ši veikėja. Ir čia akmuo krenta ne į T. Collete daržą. Aktorė savo darbą atliko puikiai, tačiau filmo istorija nesugebėjo atskleisti vienos iš pagrindinių savo herojų.

Harvey‘is Keitelis dar turi parako, tačiau ką jis veikė šiame filme, aš nežinau. Jis pabuvo, pabumbėjo ir viskas. Turėti tokį vardą ir jo neišnaudoti… Gaila.

Klausimų kyla ir dėl Tomo Hugheso vaidinamo Bobo sūnaus.  Iš vienos pusės jis puikus ir būtinas veikėjas, vadinamasis „triksteris“, kuris supainioja personažus ir keičia siužeto tėkmę, kad ji būtų linksmesnė. Tačiau šis veikėjas taip pat turi problemų, apie kurias yra užsimenama. Ir jos, žinoma, yra numetamos likimo valiai. Jo egzistavimas yra reikalingas, tačiau taip pat buvo reikalinga ir platesnė analizė.

… ir pabaigai

„Madam“ yra vietomis juokingas, vietomis verčiantis susimąstyti. Tai tikrai neprastas filmas, tinkantis ramiai popietei. Jis turi tris įdomius veikėjus su fantastiškais aktoriniais pasirodymais. Tačiau, šiuo atveju, to neužteko. Filmo kūrėja užsimojo per plačiai ir nesugebėjo visų į ekraną paleistų istorijos gijų supinti į vieną filmą. Vis tik, jūsų vyresnio amžiaus tetai „Madam“ patikti turėtų.

7Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
6
Režisūra:
6
Kinematografija:
8
Garso takelis:
6
Techninė pusė*:
8
Aktoriai:
8
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D