Kung Fu triušis: Ugnies valdovas

Ko jau ko, bet animacinių filmų mūsų kino teatruose tikrai netrūksta. Konkrečiai į Lietuvos kinus dažniausiai atkeliauja Holivudiniai filmukai, retkarčiais pasirodo ir europietiška produkcija. Kas tikrai labai reta mūsų kino teatruose, tai iš rytų atklystantys animaciniai filmai. Ir būtent dabar kine pasirodo animacinis filmas, kuris atsirado kaip Pilypas iš kanapių. Kitaip tariant – labai netikėtai, labai nežinomas ir visiškai neaiškus filmukas, apie kurį nei kažkas per daug girdėjo, nei kažko ir tikėjos. Bet pasveikinkime didžiosios kino rinkos, Kinijos, animacinį filmą „Kung Fu Triušis. Ugnies Valdovas“.

Turinys

Populiarumo negalintis atsiginti kung fu meistras triušis Tujius nuolat treniruojasi mokykloje, bet kiekvieną dieną jaučia, lyg jo pašaukimas yra kur kas didesnis. Jis nori tapti pasauliniu didvyriu. Vieną dieną „atseit“ medituodamas triušis nugirsta neramumus miške, o ten išvysta dvikovą. Apsaugojęs senuką meistrą Žaną jis parsiveda jį į mokyklą. Tik tada jis dar nesupranta, į kokį nuotykį senasis meistrą jį paleis.

Tikrai akivaizdu, kad Kinijos animaciniai filmai Lietuvą pasiekia labai retai. Atvirai kalbant, nelabai pamenu, kada paskutinį kartą Lietuvos kino teatruose buvo galima išvysti ne tik animacinį filmą, bet ir apskritai kokį kinų darbą. Toks darbas savotiškai ir suviliojo pažiūrėti šį filmuką. Tik šis darbas turi savotišką problemą. Visą filmuko rodymo laiką buvo akcentuojama ir pabrėžiamos neaiškios priežastys, „kodėl meistras perdavė savo galias triušiui?“. Ir niekaip nesuvokiau, ar tą perdavimo dalį pramiegojau, ar ji paaiškės tik vėliau. Ir galiausiai, niekas nepaaiškėjo. Taip iki pat pabaigos niekas ir nepaaiškino, kas ten ką ir kam perdavė. Tai yra viena didžiausių filmo problemų. Ir, galiausiai, gerai pasiaiškinus, paaiškėjo, jog prieš ketverius metus buvo pirmoji šio filmuko dalis, kuri viską ir paaiškino. Na, dalinai viską.

Kita problema – bandymas suvesti sąlyginai senovinius vaizdus su šiuolaikinėmis tendencijomis. Kad ir su tokiu elementariu dalyku, kaip žaidimas „Fruit Ninja“. Sąsajų su dabartiniu pasauliu tikrai netrūksta viso filmo metu, bet jos ganėtinai silpnos ir sunkiai įsimenamos. Negana to, galima išvysti ir sąsajų su populiariuoju „Kung Fu Panda“. Galima net sakyti, kad tai yra pigesnė Pandos kopija. Ypač, jei žiūrint pirmąjį filmą.

Kalbant apie siužetinę liniją… Ji labai kvaila ir beprotiškai lengvai suvokiama. Nors kūrėjai ir stengėsi ją užmaskuoti, padaryti gudriau, viskas buvo aišku jau po kelių scenų. Galbūt verta paminėti, jog vienas siužeto vingis paaiškėjo tik kiek vėliau, bet taip pat gerokai anksčiau, nei buvo atskleistas pačiame filmuke. Veikėjų dialogai ne kartą ėmė erzinti, nes jie be galo skysti ir nelabai gerai apgalvoti. Prie neypatingai stiprios idėjos prisideda ir romantinė linija, kuri čia yra tokia pat reikalinga, kaip ir šuniui penkta koja.

Visgi, vienas labai geras dalykas čia tikrai yra. Filmukas gal ir nelabai akcentuojasi į istoriją, bet veiksmas čia tikrai dominuoja. O tas dominuojančiam dalykui suteikiamas ypatingai didelis dėmesys. Daugiau nei pusę rodymo laiko kažkas su kažkuo mušasi, daužosi, kapojasi ir panašiai. Visos šios kovos yra sukurtos labai stilingai ir tiesiog magiškai, pritraukiant prie elitinių Kinijos filmų „Sėlinantis tigras, tūnantis drakonas“ ar „Skraidančių durklų namai“. Kaip ir dar daugiau panašių darbų, kuriuose veikėjai pusiau skraido, pusiau bėgioja medžių viršūnėm ir panašiai. Taip pat, čia netrūksta liepsnų ir kitokių magiškų daiktų. Ši filmo dalis tikrai negali nežavėti, o ir dėmesį palaiko gana ilgai.

Techninė pusė

Ir vėl, filmuke dominuoja kinų muzikos motyvai. Galime išgirsti tiek tautinių instrumentų garsų (tų, kurie skamba lyg katės tampymas už uodegos) ir ramių dainų kinų kalba. Teoriškai, nelabai įsimenamas akcentas, bet kaip netradicinis filmas, šis dalykas visai užstringa. Muzika nelabai papildo turinio, bet ją klausyti visai malonu.

Animacija yra gana vidutiniška. Vėlgi, tai netipinė Holivudo animacija, todėl ir skiriasi, tačiau vietomis, ypatingai paprastose scenose, ji atrodo gana blankokai ir statiškai. Mes jau esame pripratę prie judančių šerių ar kailio, o čia jis labiau masyvus. Juda, bet visas kuokštas, o ne vienas plaukelis. Viskas pasikeičia kovų scenose, kuriose, atrodo, viskas sudėliota skiriant be galo daug dėmesio. Bet tiems, kurie matė pirmąją dalį, animacija atrodys šimtą kartų kokybiškesnė. Ir taip tikrai yra. Filmas taip pat yra ir 3D formatu. Ir tai yra stiprioji šios juostos pusė, kuri niekaip neužsimiršta. Akys nepripranta prie to efekto, todėl iki pat filmo pabaigos galima ir krūpčioti, ir tiesiog džiaugtis geru technologiniu sprendimu.

Filmo montaže, ypatingai vaizdo montaže, netrūksta klaidų. Į akis labai krinta grubus perėjimas iš vienos scenos į kitą, taip pat galima matyti daug kaitų vienos scenos metu. Kaip pavyzdys – pergamentų skaičius triušio rankose. Tai jų trys, tai du, tai vienas, tai vėl du. Ir tokių smulkmenų tikrai nemažai.

Aktoriai

Angliškosios ar originalo kalbos versijos, deja, neteko išvysti. Nebent tik tiek, kiek transliuoja anonsas. Ir ten balsai parinkti labai malonūs, tinkantys veikėjams ir gerai juos atskleidžiantys. Tuo tarpu lietuviškas įgarsinimas yra toks pusėtinas. Labiausiai erzino vieno nusususio triušio įgarsinimas, kuris tiesiog žlugdė. Tragiškas sprendimas įkišti tokį balsą veikėjui, kuris turėtų juokinti, o ne erzinti.

Verdiktas

„Kung Fu Triušis. Ugnies valdovas“ į Lietuvos kinus atgabena netikėtą Kinijos rinkos produktą, kuris pretenduoja į visų žiūrovų širdis. Gana vidutiniškas darbas, neišsiskiriantis stipriu scenarijumi, paprastais veikėjais, o taip pat siūlo neypatingai gerai apgalvota istorija. Nepaisant to, juosta sužavi įdomiais kinų muzikos motyvais ir beprotiškai geru veiksmu, kurio filme tikrai netrūksta. Galbūt tai ir ne Oskaro vertas darbas, bet turėtų patikti ir vaikams, ir tėveliams.