Juodoji našlaitė

Mokslinė fantastika yra vienas keisčiausių, universaliausių ir įdomiausių populiariosios kultūros žanrų. Aš neslepiu, kad nesu tokio tipo kūrinių mėgėjas, bet tai yra labiau įpratimo reikalas – ne vienas šio žanro kūrinys man patiko, tačiau į juos įsitraukti man visuomet būna sunku. Veikiausiai tai yra todėl, kad prieš pradedant žiūrėti mokslinės fantastikos filmą ar serialą aš tiesiog nežinau, ko galima tikėtis. Man patinka bent bendrai žinoti ar kūrinys bus komedija, ar drama, ar didžiausią dėmesį skirs tik savo istorijai, o gal – geriausiu atveju – suderins paskutinius du aspektus. Su panašiu neaiškumu keliavau žiūrėti ir vienos iš labiausiai aptartų praėjusio sezono premjerų „Orphan Black“, ir ji tikrai padėjo man kiek labiau pamilti šį žanrą.

Pagrindinė to priežastis yra ta, kad šis serialas išpildė tai, ko aš labiausiai noriu iš mokslinės fantastikos. „Orphan Black“ turi puikią istoriją, kuri yra dažniau matyta filmuose, bet tokiu lygiu populiariojoje kultūroje ji niekad nebuvo įgyvendinta – klonavimas visada sugeba suintriguoti daugelį. Serialas sugebėjo nustebinti ir tuo, kad neapleido dramos ir jai skyrė nemažą dėmesį, tiesa, gerai tai ar blogai jau yra kitas klausimas. Bet apie viską nuo pradžių.

„Orphan Black“ istorijos paprasta tikrai nepavadinsi. Vieną dieną būdama metro, Sara pamato moterį, atrodančią lygiai taip pat kaip ji, kuri po sekundės šokdama po traukiniu nusižudo. Mergina išsiaiškina, kad tai buvo policijoje dirbusi Betė, ir Sara, visą gyvenimą pažeidinėjusi įstatymus, nusprendžia perimti Betės tapatybę ir pabėgti nuo buvusio savo gyvenimo.

Kurį laiką ji galvoja, kad Betė buvo jos dvynė sesuo, kadangi Sara buvo įvaikinta Britanijoje ir vėliau su įtėviais atvyko gyventi į Ameriką (serialas filmuojamas Kanadoje ir nei ši šalis, nei JAV nėra aiškiai minimos, todėl gyvenamąją vietą nuspėti sunku). Tačiau ilgainiui Sara supranta, kad į ją panašių merginų yra dar daugiau ir kad visos jos yra medžiojamos. Klonų tema visuomet buvo populiari, bet iš visų mano matytų kūrinių, šis projektas ją įgyvendina stipriausiai.

Tai nėra kažkoks filmas, kur dvyniai atranda vienas kitą ir supranta, kad jie arba turi absoliučiai vienodus, arba absoliučiai skirtingus pomėgius ir tik tai tėra akcentuojama. Ne, čia pagrinde figūruoja keturios Saros, kurios visos yra gana skirtingos, kadangi jos augo visiškai kitokiose aplinkose, bet tuo pačiu turinčios ir bendrų bruožų.

Sarą jau paminėjau – ji atvyko iš Britanijos ir čia gyvena nelabai padorų gyvenimą su savo broliu Feliksu, o jos dukrą Kirą tuo metu saugo Sarą įsivaikinusi moteris, kurios vardą man per daug sunku parašyti. Mergina turėjo tapti Bete – detektyve, įsivėlusia į paslaptingą susišaudymą, gyvenančią su vaikinu Paulu ir nuovadoje turinčia įtarų partnerį Artą.

Kosima yra keisčiausia klonė iš visų. Ji yra užkietėjusi moksliukė, viską bandanti pagrįsti faktais iš biologijos ir man primenanti tą keistąją laboratorijos darbuotoją iš NCIS. Elison yra tai, ką amerikiečiai vadina soccer mom. Ji yra tvarkinga mama, turinti vaikų, vyrą, gyvenanti gražioje kaimynystėje ir nenorinti veltis į visas paslaptis siekiant išsaugoti savo šeimą.

Tų klonų su laiku vis daugėja, todėl visų jų aprašyti negaliu. Tiesa, į sezono galą man tai pasirodė kaip klišė – serialas ne vieną kartą kaip didžiausią intrigą pateikė naują kloną, tarsi mes negalėtume patikėti, jog jų yra tiek daug. Bent jau aš tikrai galiu.

Kas nėra klišė yra tai, jog kiekvienas klonas yra labai skirtingas ir tai yra puikiai pateikiama. Kiekvienoje serijoje yra parodoma bent kiek nors jų gyvenimo detalių, kas priverčia dar labiau skirti visas šias veikėjas. Pagrindinių herojų prasme serialas dirba puikiai ir už tai pagirti tikrai galima, bet pagrindinę šio aspekto sėkmę aptarsiu kiek vėliau.

Mano pradžioje minėta istorija čia irgi yra sukurta padoriai. Klonų gyvenimo intrigos, net jei jos ir neatrodo reikšmingos bendram kontekste, tikrai padeda veikėjų plėtojimui. Kalbant apie pagrindinę serialo paslaptį – iš kur tie klonai atsirado – serialas irgi žaidžia protingai. Į sezono pabaigą tradiciškai yra atskleidžiama vis daugiau detalių apie jų ištakas, tačiau viskas nėra pasakoma tiesiogiai ir į ateitį intrigos dar tikrai paliekama.

Ir nepaisant to, kad pagrindinės istorijos yra puikios, su antru planu „Orphan Black“ daro tai, ką aš esu įpratęs vadinti „Deksterio“ kompleksu, kas reiškia absoliutų antraeilių istorijų ignoravimą. Šiam serialui tai nėra labai baisu, kadangi nėra daug scenų, kuriose nebūtų vienos iš pagrindinių veikėjų, bet kai taip būna, gero nelaukit.

Bent jau man čia yra per daug stereotipų. Galima pradėti nuo lengviausio – Saros brolis Feliksas yra gėjus kaip iš vadovėlio. Pastoviai komentuojantis kitų išvaizdą, visus apkalbantis, privalantis žiūrovus linksminti ir būti geriausias merginų draugas, ir kai jūs sudedat visas šias savybes į vieną žmogų, gaunat juo pasipiktinusius žiūrovus, lietuvių mitologijoje vadinamus gražuliais.

Klišės nėra pamirštamos nei vienoje antraeilėje istorijoje, ir būtent todėl Betės vaikinas Paulas iš ramaus vyro tampa neadekvačiu isteriku, pasiryžusiu dėl savo merginos padaryti viską. Policininkų darbas seriale ilgą laiką taipogi tarsi miniatiūrinis CSI variantas su vis besikartojančiomis istorijomis. Ilgą laiką tai tebuvo laiko užkimšimas, daugiausiai susidėjęs iš Arto pastebėjimų, kad Betė pasikeitė. Kai policininkai įgavo proto, jų istorija tikrai tapo įdomesnė ir turinti žymiai didesnę įtaką bendrai istorijai.

Bet bent jau man didžiausią rūpestį kėlė blogiečių linija. Jų čia buvo tikrai nemažai ir tai visai neišėjo į naudą. Kuo toliau, tuo labiau viskas buvo maišoma, vos ne kiekvienoje serijoje keisdavosi pagrindiniai vadai ir prasmės tam nebuvo jokios. Kietų blogiukų, visuomet esančių keliais žingsniais priekyje geriečių, čia buvo užtektinai, ir kokybė nuo kiekybės kentėjo.

Bet kad nesijaustumėt blogai, pabaigai palikau dalyką, dėl kurio šis serialas man yra vienas nuostabiausių praėjusio sezono atradimų: Tatiana Maslany. Jeigu norit, galit galvoti, kad einu paskui bandą, bet man vienodai rodo. Tokių aktorių televizijoje ar bet kur kitur rasti yra praktiškai neįmanoma. Tai yra neįtikėtinai talentinga mergina, kuri savo sugebėjimus išnaudoja tiesiog nuostabiai.

Ir tai geriausiai pasireiškia tame, kad jos vaidinamas veikėjas galima labai lengvai atskirti. Nemeluoju – aš visuomet pamirštu, jog klones vaidina ta pati aktorė, kadangi ji visoms joms suteikia tiek savitumo ir išskirtinumo, kiek aš dar nesu matęs. Tai ne vien grimas ar perukai, tai yra absoliučiai kitokia veikėjų elgsena ir tai matosi. Maslany kartais praleisdavo po 18 valandų filmuodamasi, kartais ji vienoje scenoje turėdavo suvaidinti kelias skirtingas savo veikėjas ir rezultatas yra tiesiog nuostabus. Man tai sakyti sunku, bet ji paskutiniajame sezone mano akyse pranoko net ir pačią Claire Danes ir tai, jog ji negavo netgi „Emmy“ nominacijos, man vis dar yra didžiausias šokas televizijoje šiemet.

Ir jeigu reikėtų šį serialą rekomenduoti, tai daryčiau jau vien dėl Maslany. „Orphan Black“ turi puikų potencialą ir labai įdomią idėją, bet stengtis čia dar yra kur ir tai yra gerai. Serialas yra vienas tų, kurie užkabins labai lengvai, todėl būkite pasiruošę vieną laisvą dieną jo peržiūrai. Bus verta.