„Į rytus nuo rojaus“ – režisieriaus Elia Kazano kūrinys. Režisierių taip pat gerai žinome iš vienų geriausių klasikos filmų „Uoste“ (angl. „On the Waterfront“), „Geismų tramvajus“ (angl. „A Streetcar Named Desire“) ir „Puikybė žolėje“ (angl. „Splendor in the Grass“). Mažai kas gali pasigirti tokio masto ir šitaip plačiai pripažintais darbais. Stebina tik tai, kad „Į rytus nuo rojaus“ laimėjo tik vieną Oskarą, o ir tą už antraplanio vaidmens atlikimą. Tais metais beveik visose nominacijose šį filmą aplenkė Delberto Manno filmas „Martis“ (angl. „Marty“), tuo metu atkreipęs visų dėmesį. Kaip bebūtų, po tiek metų, žmonių galvose ryškiau įsimintas liko Jamessd Deanas su „Į rytus nuo rojaus“. O ir Oskarais juk ne visada apdovanojami tie, kurie labiausiai to verti.
Filmo siužetinė linija
Visa siužetinė linija koncentruojasi ties dviejų brolių Kalo (James Dean) ir Arono (Richard Davalos) gyvenimais ir jų santykiais su tėvu (Raymond Massey). Kalas – atsiskyręs, vienišas vaikinas, kurį visi aplink laiko niekam tikusiu keistuoliu. Tik tėvo gera širdis ir bažnyčios skatinamas nuolankumas padeda jam priimti savo sūnų toks, koks jis yra. Tačiau net tuo atveju neišvengiamas netolygus meilės ir rūpesčio paskirstymas abiems sūnums. Tuo tarpu Aronas yra visiška Kalo priešingybė. Drąsus, žavingas, karjeros siekiantis jaunuolis, turintis ilgametę draugę (Julie Harris), su kuria ketina susituokti ir dėl visko susilaukiantis besąlygiško palaikymo. Kad ir kaip stengtųsi jo vyresnysis brolis, jis niekur nesugeba pralenkti jaunėlio, kas tik dar labiau skatina maištavimą ir dar didesnį nepritapimą visuomenėje. Net atlikdamas darbus dorai, Kalas nuolat susilaukia kaltinimų dėl tariamai asocialaus elgesio. Matome, kaip sunku nusiimti neklaužados ir netikėlio etiketę. Viso filmo metu matome nesibaigiančią dramą tarp dviejų brolių – to, kuris, kad ir ką padaro, yra sutinkamas palankiai ir to, kuris net juodai dirbdamas niekaip neužsitarnauja bent trupinėlio tikro nuoširdumo. Filmo eigoje sprendžiamos šeimyninio gyvenimo metu atsiradusios nuoskaudos, išaiškinamos tikrosios Kalo maištavimo priežastys ir paslaptys, kurias šie, rodosi, patys artimiausi žmonės, ilgai slėpė vienas nuo kito ir kurios kardinaliai pakeitė visų veikėjų gyvenimus.
Vaidyba ir techninė filmo pusė
Pirmiausiai derėtų paminėti Jamesą Deaną, kuris atliko Kalo vaidmenį. Jau ne pirmame filme J. Deanas atlieka visuomenės atstumtojo vaidmenį ir, atrodo, jam tai puikiai sekasi. Vėlesniuose filmuose, pavyzdžiui, „Maištas be priežasties“ (angl. „Rebel Without a Cause“) ar „Milžinas“ (angl. „Giant“), jam taip pat buvo skirti panašūs vaidmenys. Tipinis J. Deano veikėjų portretas – tai menkavertiškumo jausmo ir nuoskaudų persekiojamas, užsidaręs vaikinas, kuris niekaip neranda supratimo ir palaikymo net tarp artimiausių žmonių. Iš tiesų, filmuose net atrodo, kad ir aktoriaus išvaizda skirta būtent tokiems vaidmenims – visada pakelti pečiai, kurie pirmiausiai sukuria nepasitikėjimo savimi įspūdį, klaidžiojantis ir baikštus žvilgsnis iš padilbų ir nuolat susirūpinusi išraiška. Taip pat aktoriui teko padirbėti ties dikcija, tačiau rezultatas stebinantis. Didesnės pauzės tarp žodžių, užsikirtimai labiau tinka tokiam personažui nei švari ir sklandi kalba. Žinoma, prie bendro įvaizdžio dar prisideda ir pokalbių metu nusuktos akys, akių kontakto vengimas. Na, apibendrinant, jokių priekaištų šiam aktoriui nėra, matosi, kad jis tikrai išmano savo darbą.
Richardui Davalosui šis vaidmuo tapo keliu į plačiuosius kino vandenis – tai jo pirmasis vaidmuo pilnametražiame filme (prieš tai vaidino tik serialuose). Aktorius įkūnijo jaunesnįjį brolį Aroną. Sakyčiau, tai net tapo gana stereotipiniu įvaizdžiu: tėvo numylėtinis lepūnėlis, kuris realiai nelabai sugeba pats kabintis į pasaulį ir pavydi, jei vyresnėlis bent trumpam atitraukia tėvo dėmesį nuo jo. Įpratęs, kad viskas jam paduota, sunkiai susitaiko, jei kažko negali pasiekti. Tokiam vaidmeniui parinktas pakankamai išvaizdus aktorius, iš pažiūros turintis būti visų merginų numylėtiniu.
Taikliausiai šį veikėją apibūdintų du žodžiai – garbėtroška ir egoizmas. Sakoma, kad ir J. Deanas padėjo vyresniajam aktoriui (realybėje R. Davalosas yra daugiau nei metais vyresnis už J. Deaną) įsijausti į savo vaidmenį: užkulisiuose provokuodavo jį ir erzindavo, kad sukeltų natūralų pyktį filmavimo metu.
Raymondas Massey, suvaidinęs jaunuolių tėvą, filme buvo visų nesutarimų ir nesantaikos tarp sūnų priežastis. Laikantis nuoskaudas dėl prarastos žmonos ir visa siela atsivertęs į tikėjimą, tėvas net nemato, kokias grubias klaidas daro bendraudamas su savo sūnumis. Žiūrint iš techninės pusės, tikrai buvo matyti palūžusio tėvo ir vyro įvaizdis. Svarbiausia filmo moteris, Julie Harris, vaidino Arono merginą, kuri filmo eigoje, stebėdama savo vaikino elgesį, pradeda vis labiau abejoti savo jausmais. Nuo pat pradžių kuriamas geros merginos įvaizdis po truputį trupa į dalis, kuomet pradedama plačiau atskleisti veikėjos asmenybę. Kaip bebūtų, jos vaidmuo nebuvo labai gerai išplėtotas, atmintyje liko tik tokia paslaptinga mergina, kuri subtiliai keičia veikėjų gyvenimus.
Kino tematika apima ne tik tėvo ir vaikų santykius, bet ir iškelia vienturčių vaikų auginimo problematiką ir to pasekmes. Be mamos augę vaikinai nežino, ką reiškia motiniškas rūpestis ir viso filmo metu labai vaizdžiai parodoma, kaip desperatiškai to rūpesčio jie ieško kitur, o jei nepavyksta rasti, tai maištu ir neprisitaikymu tramdo savo nuoskaudas. Žinoma, kaip ir visose dramose, į siužetą įpinta ir meilės istorija. Pagrindinis dalykas, kuris joje įsiminė, tai mintis, jog dažnai mylimuosius matome savo susikurtoje šviesoje, o ne tokius, kokie jie yra realybėje.
Filmo herojai gyvena mažame miestelyje, todėl žiūrovą nuolat lydi neaprėpiamų akiai laukų ir jaukių, mediniais baldais apstatytų namų vaizdai. Kaip ir daugelyje filmų, kuriame bent kiek vaizduojamas kaimo gyvenimas, čia dažniausiai matome gelsvus-rusvus atspalvius. Nors šios spalvos tikrai nėra dominuojančios, kas atrodo visai keista. Paprastai tokių metų filmuose pastebima mažai kintanti spalvų gama, todėl šitas šiuo atžvilgiu truputį išsiskiria iš kitų.
Kalbant apie filmo garso takelį, labiausiai įsiminė pagrindinė ir lyriškoji kompozitoriaus Leonard Rosenmano sukurta „Į rytus nuo rojaus“ tema. Nepaprastai jautri ir banguojanti muzika, suvirpinanti iki pat širdies gelmių. Žinoma, prie to prisideda komandinis darbas su operatoriumi renkant scenas, kuriose šis takelis labiausiai tiktų. Takelis tarsi įrėmina visą filmą – jį girdime pačioje pradžioje ir paskui filmo finale.
Aišku, kaip ir visuose filmuose, taip ir šiame neišvengta klaidų. Pavyzdžiui, scenoje, kur Keitė duoda Kalui laišką, matome, kaip prieš paduodant, ji stipriai užklijuoja voką, tačiau, kuomet Kalas paima jį į rankas, aiškiai matome, kad vokas atidarytas. Žinoma, tokios smulkios klaidos paprastai net nepastebimos žiūrovo akiai.
Apibendrinimas
„Į rytus nuo rojaus“ – tai istorija apie pavydą, neteisybę ir širdį tirpdančią meilę. Tai nėra banali ir tuščia meilės istorija, kurios galite tikėtis išgirdę tokį apibūdinimą. Filmo centras yra tėvo ir jo dviejų sūnų santykiai, vienturčių vaikų problemos ir jaunatviškas maištas, kylantis iš skausmo dėl neteisybės. Filmo siužetas, garso takelis ir įsimintina aktorių vaidyba, mano nuomone, tikrai padarė šį filmą viena įsimintiniausių klasikinių dramų istorijoje.
