Hobitas: Penkių armijų mūšis

„Žiedų valdovo“ trilogijos ir pirmųjų dviejų „Hobito“ filmų režisierius, scenaristas ir prodiuseris, trijų Oskarų laureatas Peteris Jacksonas kartu su mūsų laikų vizijonieriumi ir juostos prodiuseriu Guillermo Del Toro pagaliau pristato finalinę kelionę po legendinį J. R. R. Tolkieno sukurtą Viduržemio pasaulį. Ji apibendrina visai nelengvą ir tris metus trukusį hobito ir nykštukų nuotykį.

Apie ką mes čia…

Hobitui Bilbui Baginsui ir jo bendražygiams iškyla tikra grėsmė. Siaubingas ir keršto valdomas slibinas Smogas ištrūksta iš Vienišojo kalno tvirtovės. Įniršio vedamas jis skrieja tiesiai į Ežero miestą. Iš kitos pusės artėja nenugalima blogio armija, vedama negailestingo orko Azogo, kurio užduotis – sunaikinti visus, kas tik pasitaikys jų kelyje. Taip prasideda kova dėl viso Viduržemio ateities, kuri yra elfų, nykštukų, žmonių ir vieno hobito rankose.

Kūrinio vidus

Brangiausios visų laikų trilogijos, kainavusios net 765 milijonus dolerių, režisierius Peteris Jacksonas paskutinį kartą leidžia mėgautis nepriekaištingu, paslaptingu ir kerinčiu J. R. R. Tolkieno fantazijos vaisiumi. Nors ir kaip būtų gaila atsisveikinti su Viduržemiu, reikia pasakyti, jog tai visai galingas atsisveikinimas.

Žinoma, didžiausia visos trilogijos bėda yra tame, jog vaikiška ir ne ypatingai daug puslapių turinti knyga buvo perskelta net i tris dalis. Pirmoji idėja parodyt istoriją, susidedančią iš dvejų dalių, buvo žymiai geresnis sumanymas, tačiau studija, norėdama papildomai pasipelnyti, nusprendė, jog ir trys dalys taps gana geru reginiu. Deja, nors ir kaip patiko pirmtakai, tačiau jie buvo pernelyg užtęsti. Žiūrovams tai labai kliuvo, todėl antras filmas pasaulyje parodė kuklesni rezultatą. Studijos bosai tą suprato, ir, likus pusmečiui iki finalinės dalies, pakeitė juostos pavadinimą iš „Ten ir atgal“ į „Penkių armijų mūšį“, kuris reklaminiais sumetimais paveiks žiūrovus labiau už pirmąjį variantą. Dar pažiūrėsime, ar šis ėjimas pasiteisins, tačiau tikėtina, jog juostai pavyks perkopti milijardo dolerių pajamas visame pasaulyje.

Na ką gi, sulaukėme finalo, į kurį buvo įdėta daugiausiai vilčių. Atvirai, tai buvau šiek tiek skeptiškai nusiteikęs, nes tai, ką matėme 2003 metais „Karaliaus sugrįžime“, būtų sunku perspjauti. Peteris Jacksonas šiuo atveju nenuvilia. Gauname dinamišką, neužtęstą, nenuobodžią, tačiau pačią trumpiausią epopėjos dalį. Šiek tiek nuvilia tas faktas, jog ganėtina trumpai sugebama persikelti į Viduržemį.

Viskas prasideda nuo tos vietos, kur pasibaigia „Smogo dykynė“. Iš karto gauname adrenalino dozę nuo veiksmo kupinų vaizdų. Visgi, juostos reklaminiai klipai nemelavo – finalinis Peterio Jacksono trilogijos akcentas buvo sutelktas vien tik į veiksmą. Taip, labiausiai laukiau didingo mūšio ir juostos finalo, kuris, pasak režisieriaus, turėjo sujungti „Hobito“ ir „Žiedų valdovo“ trilogijas į vientisą filmą. Šis pažadas buvo įvykdytas, todėl dedu didelį pliusą už tokį sumanymą. Pats penkių armijų mūšis bendrai trunka apie keturiasdešimt minučių. Didingai atrodantis kovos laukas, kuriame kovoja orkų armija su elfais ir nykštukais, nenusileidžia pačiam „Žiedų valdovui“, tačiau šalutinės pagrindinių veikėjų dvikovos trikdo. Trikdo, nes jos tiesiog nereikalingos, o ir knygoje jų visiškai nebuvo. Kai kur chaotiškai, kai kur užtęstai, tačiau, galiausiai, didingai ir kerinčiai rutuliojamos masinės kovų scenos sugeba įtraukti į veiksmą ir sunkiai kvėpuojant stebėti nenumaldomą gėrio ir blogio kovą. Taip pat labai vaizdingai parodytas Galadrielės ir Sarumano susidūrimas su Sauronu ir jo pakalikais. Puiki scena, kuri, bent jau man, ir yra pati išvaizdžiausia visame filme. Smogo ir lankininko Bardo dvikova taip pat atrodo grakščiai. Nors ir gana greitai viskas vyksta, tačiau to užtenka, kad peržiūros metu būtų galima patirti malonumą.

Kalbant apie pati scenarijų, dialogus, veikėjų atvaizdavimą bendrame plane, tai reikia pasakyti, jog čia režisierius šiek tiek nuvilia. Iki negalėjimo banalūs kai kurių veikėjų posakiai ir klišėmis apipintos meilės scenos. Sielvartas ir kai kurių filmo personažų meilės kupini žvilgsniai atrodo tiesiog juokingai, atsižvelgus į tai, kas vyksta kovos lauke. Kam to reikėjo šiam filmui? Nejau kūrėjai norėjo sekti „Saulėlydžio“ keliu ir pasipelnymo troškulį užpildyti mažoms mergaitėms skirtomis scenomis? Viso filmo metu įtikinami buvo tik du veikėjai – Torinas ir Bilbas. Ne tik puikiai suvaidinti veikėjai, tačiau jie ir turėjo ką pasakyti bei sugebėjo perteikti visą susiklosčiusią situaciją. Dar galima paminėti Bardą, nes jis filmo metu gana dažnai pasirodydavo svarbiose scenose ir mūšio laukuose. Legolasas, Taurielė, Tranduilas, Gendalfas lyg antrame plane atsidūrę veikėjai, kuriems tereikėjo būti kadre, nes iš jų nebuvo jokios naudos.

Užbaigiant norėčiau pasakyti, kad nepaisant visko, tai gerai pastatytas finalas, kuris leido paskutinį kartą atsidurti Viduržemyje, vėl susitikti su senais, gerai pažįstamais herojais ir vėl patirti puikius, kvapą gniaužančius nuotykius, kuriuose Bilbas ir 13 nykštukų petys petin kovojo prieš blogį skleidžiančias orkų ordas.

Techninė juostos pusė

Specialieji efektai, kaip ir ankstesnėse dalyse, buvo pritaikyti HFR technologijai ,tačiau šį kartą vaizdas atrodo žymiai geresnis nei praeitose dalyse. Kalbant apie atskiras scenas, tai tik penkių armijų mūšyje buvo matomos tam tikros klaidos. Rodant vaizdą iš viršaus akivaizdžiai matosi, kad elfų ir nykštukų armijos yra nupieštos. Nors tai ir nesuteikia mūšiui natūralumo, bet ir netrikdo. Iš arti parodyti veikėjų susidūrimai pamalonina akis, o ir personažai atrodo gana natūraliai, ne taip, kaip pirmoje dalyje troliai. Trimatė erdvė išliko tokia pat, kaip ir pirmtakuose, o HFR dar labiau pagerėjo. Pagaliau neliko to nelemto vaizdo pagreitinimo.

Kameros darbas geras, net sakyčiau, geriausias visoje trilogijoje. Žaibiškai, išvaizdžiai ir dinamiškai pateikimi kvapą gniaužantys kadrai, o panoraminis vaizdas, kuris dominuoja beveik viso mūšio metu, atrodo stulbinančiai. Toks poveikis, lyg pats būčiau visų įvykių centre, o iš už kampo tuoj išbėgs koks nors orkas, norintis mano mirties.

Garso takelis, kaip ir visose kitose filmo dalyse, vertas pagyrimo. Didingi skambesiai, gerai suderinti su vaizdiniu filmo pamatu, skamba ne ką blogiau, nei kokio nors Ch. Nolano filmo peržiūroje. Muzika irgi suteikė juostai epiškumo, kuris taip ir liejasi iš visų ekrano pusių rodant efektingą mūšį. Kompozitorius Howardas Shore‘as puikiai atlieka savo darbą, kaip ir visose kitose Viduržemio ekranizacijose.

Garso montažas be priekaištų. Galingas ir labai efektingai suderintas su vaizdu filmo garsas leidžia pajusti per visą kūną lakstančius šiurpuliukus finalinėje „Hobito“ dalyje. Vaizdo montažas kai kur šlubuoja, bet čia jau akivaizdžiai matomos režisieriaus klaidos trumpinant juostos trukmę. Kiek žinoma, yra likę dar 30 minučių, kurios bus išleistos tiesiai į DVD ir Blu-Ray ir pasirodys praplėstoje versijoje.

Aktorių kolektyvinis darbas

Didžiausiomis šio filmo žvaigždėmis tampa Bilbą Baginsą vaidinantis Martinas Freemanas ir Toriną įkūnijęs Richardas Armitage‘as. Būtent jie ir tempia savo nesutarimais visą juostos veiksmą. Martinas, kaip ir ankstesnėse dalyse, puikiai valdo mimiką, kuri suteikia juostai tam tikro komiškumo. Tuo tarpu Richardas leidžia žiūrovams patirti daug emocialumo būsenų. Nuo neapykantos iki gailesčio. Pats dramatiškiausias trečios dalies personažas, nuo kurio tiesiog negalima atitraukti akių. O vien ta scena, kai jis su savo bendražygiais bėga į kovos lauką, verta plojimų.

Gendalfą šeštą kartą vaidinantis seras Ianas McKellenas viso filmo metu pasirodo gal 15 minučių. Jokių iškirtinių personažo pasirodymų nebuvo užmatyta. Pilkas ir kadruose tiesiog pasimetantis veikėjas. Kilį suvaidinęs Aidanas Turneris, kaip ir jo meilės objektą Taurielę įkūnijanti Evangeline Lilly, taip pat pateikiami šaltai. Tik finale ir tai nereikalingoje, pernelyg saldžioje ir gana dramatinėje scenoje, jie pasirodo visame gražume.

Pliusais tampa Bardo atlikėjas Luke‘as Evansas ir senoji gvardija – Legolaso atlikėjas Orlando Bloomas, Sarumaną suvaidinęs Christopheris Lee, trumpam pasirodęs Hugo Weavingas, kerinti Cate Blanchett Galadrielės vaidmenyje, Ianas Holmas senojo Bilbo perteikime ir unikalus Benedicto Cumberbatcho balsas, paskolintas grėsmingajam slibinui Smogui.

Ačiū visiems „Žiedų valdovo“ aktoriams, kurie ir vėl sugebėjo susiburti į vieną komanda ir trumpam pasirodyti ekrane, suteikiant daug puikių prisiminimų bei nostalgijos kiekvienam Tolkieno kūrybos gerbėjui.

Verdiktas

„Hobitas: Penkių armijų mūšis“ – tai didingas ir ilgai lauktas tris metus trunkančios kelionės po Viduržemį finalas, kuriame netrūksta nei kvapą gniaužančių ir labai moderniai atrodančių vizualių efektų, įvyniotų į unikalią HFR technologiją, nei įstabių ir žadą atimančių kovų scenų, o nostalgiją sukeliantys trumpi „Žiedų valdovo“ herojų pasirodymai leidžia padėti riebų ir nenuviliantį tašką šioje kultinėje epopėjoje.