Italų aktorius Andrea Di Stefano daugelį metų buvo susižavėjęs legendinio Pablo Eskobaro veikla, tad, galiausiai, parašęs scenarijų apie jo paskutinius gyvenimo metus imasi režisuoti savo pirmo filmo apie šią kriminalinio pasaulio ikoną. Kino debiutantas pristato plačiau auditorijai ne tik Pablo Eskobaro biografijos dalį, bet ir kviečia pasinerti į pasakišką Kolumbijos pasaulį ir meilės istoriją tarp dviejų visiškai skirtingų pasaulių žmonių.
Apie ką mes čia…
Iš Kanados kilęs banglentininkas Nikas kartu su savo broliu bando sukti mažą verslą Kolumbijoje. Darbų įkarštyje vaikinas susipažįsta su vietine mergina Marija. Iš pirmo žvilgsnio graži, miela ir gyvenimo kupina mergina įsimyli atvykėlį, kuris jai atsako tuo pačiu. Deja, bet kiekviena gražiai prasidėjusi meilės istorija visados turi tamsią pusę. Nikas nė nenutuokia, į kokį pragarą jis paklius susipažinęs su Marijos dėde – Pablu Eskobaru.
Kūrinio vidus
Viena ryškiausiu kriminalinio pasaulio asmenybių, legendinė Medeljino kartelio galva Pablo Eskobras tik dabar gavo galimybę visame gražume pasirodyti vaidybiniame filme. Taip, iki šiol šis garsus narkotikų baronas vos kelis kartus, vangiai pasirodydavo epizoduose kai kuriuose kriminalinėse dramose kaip pavyzdžiui 2001 „Kokainas“ su Johnny Deppu priešaky. Netgi keista, jog niekas iki šiol nesiėmė tokios legendinės asmenybės kaip Pablo Eskobaras gyvenimo biografijos perkėlimo į didžiuosius ekranus.
Režisierius Andrea Di Stefano parašęs scenarijų šiai juostai parodo mums kokaino karaliaus gyvenimą iš šiek tiek kitokios prizmės. Jis pasakoja šią istoriją iš kanadiečio Niko perspektyvos ir jo matomo Kolumbijos pasaulio. Iš vienos pusės tai nelaiminga meilės istorija, iš kitos pamokantis filmas atskleidžiantis visas tikro gyvenimo realijas apibūdinančias vietinių žmonių požiūrį į atvykėlius.
Pirmoji filmo dalis papasakota iš gana saldžios pusės, joje nemažai gražių ir akis džiuginančių romantinių epizodų, kuriuose pagrindinis herojus Nikas ir jo išrinktoji maria mėgaujasi gyvenimu. Tai nėra tas vaizdas, kurio aš tikėjausi eidamas į šį filmą. Visgi kaip biografinei juostai nors ir apie paskutinius Eskobaro karaliavimo metus, tai pernelyg skystas pasakojimas. Tačiau, kai Nikas gauna progą susipažinti su Pablu ir jo matomu pasauliu, viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Prasideda visas įdomumas, kuris sugražina mus į ano laikotarpio tikrovę, kai karaliavo negailestingas ir nieko nepasitikintis Pablo. Šnekant apie smurtą, filme jo pernelyg daug nėra, daugiau kalbų apie žudynės. Tai gal net ir geriau, nes žiūrovas pats turi įjungti savo vaizduotę, kad pamatytu visą siaubą, kurį darė Eskobaras ir jo vadovaujami sebrai.
Juostoje matos kelios itin svarbios gyvenimo pamokos, kurios simbolizuoja mums nepasitikėjimą niekuo. Taip pat itin vaizdžiai parodytas visame filme epizodas, o tiksliau mintis apie tai, jog įlysti į širšių lizdą labai paprasta nei iš jo ištrukti. Nikas puikus pavyzdys, kaip jaunas ir nepatyręs, naivus vaikinas įsimylintis vietinę gražuolę galvoja ne savo smegenimis, o kitu organu. Kalbu apie širdį, ištvirkėliai. Visa šio vaikino išgyvenimo drama ir noras pabėgti nuo kerštingo Marijos dėdės paverčia šią nekaltai prasidėjusią romantinę dramą į įtempto siužeto trilerį. Paskutinis filmo pusvalandis laiko įtampoje visą rodymo laiką. Sunku atitraukti akis nuo vaikinuko noro išnešti sveiką kailį nuo įsiutusių Eskobaro parankinių.
Šnekant apie juostos veikėjus, ypač apie patį Pablo Eskobarą, galima pasakyti, jog tai pakenčiamas ir netgi malonus akimis vaizdas. Nors ir filme Pablo pasirodo ne taip dažnai, tačiau jo aura jaučiama visos juostos metu. Personažas atskleistas gana gerai, nors ir neparodyta tą jo biografijos dalis, kai jis atėjo į valdžią. Tai įdomiausias Pablo biografijos epizodas. Filme deja siužetinė linija perkelia mus į paskutinius du jo gyvenimo metus. Nikas ir Maria kaip įsimylėjusi porelė, kuriai gresia didelis pavojus iki pusės filmo parodyti kaip naivus ir nekalti vaikai, tačiau einant link finišo tiesiosios, abu jie parodomi iš visiškai kitokios pusės. Net ir gėri žmonės gali atsidurti nusikaltimų kryžkelėje. Šiek tiek perdėtas dramatizmas rėžia akis, bet visumoje, jaučiamas jiems gailestis.
Apibendrinus, tai vykęs vaizdas į Madeinos kartelio galvos gyvenimo akimirkas, kurias mums parodo iš Niko perspektyvos. Rimtas ir ganėtinai tikroviškas pasakojimas, o taip pat ir įtampos nestokojantis trileris, kuris jeigu ir nenurungia geriausius žanro darbus, bet ir nenuvilia savo paprastumu bei nuoširdumu.
Techninė juostos pusė
Ne tik scenarijus ir pati istorija įdomiai dėsto mintis. Filme taip pat gražus vizualus potencialas. Viskas nufilmuota labai natūraliai, kruopščiai atrinktos detalės, todėl už kameros darbą galima pagirti juostos operatorių Luisą Davidą Sansasą, kuris mums parodė Kolumbija ir jos natūralų grožį visame gražume. Puikūs peizažai ir kraštovaizdžiai, efektingai nufilmuotos smurto scenos, o ką jau kalbėti apie finalinę susišaudymo sceną kavinėje.
Taip pat juostą pagražina stiprus garso takelis, kuris liūdnai akoirdais lydi mus nuo pradžios iki pat finalo. Muzika tinkanti tokiai nelaimingai istorijai, kurioje šviesių akimirkų yra tiek pat daug, kiek pas Houmerį Simpsoną plaukų ant galvos. Jaučiamas dramatizmas, jaučiama nelaimė, jaučiamas tikras blogis, kurį viso filmo filmu skleidžia visos jame grojančios muzkinės kompozicijos.
Filmo montažas netrikdo, o ypač kai kurie taip vadinami „flashbackai“, kuriais juostos režisierius norėjo pabrėžti filmo pavadinimą apie rojaus kampelį ir jo praradimą. Finalinė filmo scena ir grįžimas į praeiti parodo mums kaip svajonės sugeba sugriauti jaunų ir perspektyvių žmonių gyvenimus. Garso montažas geras. Ypač galima pagirti už šūvių natūralumą bei garso sustiprinimą susišaudymų scenose. Visą tai puikios įtampos dalis.
Aktorių kolektyvinis darbas
Visame filme labai daug ispaniakalbių aktorių ir veidų kilusių Pietų Amerikos, tačia visi jie tik fonas tai trijulei, kuri iš šio filmo padarė įdomų pasakojimą. Galima teigti, jog antraplaniai ar net trečiaplaniai aktoriai susidorojo su savo pasirodymais visai neblogai, todėl juos pamirškime ir susikoncentruokime ties pagrindiniais juostos personažų atlikėjais.
Pablą Eskobarą suvaidinęs iš Puerto Riko kilęs Oskaro laureatas Benicio Del Toro perkelė šį nusikaltėlį gana vaizdžiai. Matėsi, jog aktorius studijavo savo vaidinamo personažo elgesį ir skaitė nemažai literatūros apie jo veiklą. Visos Pablo manieros, kalbos būdas, žvilgsnis – geras aktoriaus pasiruošimas ir atsidavimas šiam vaidmeniui. Žinoma, tenka pripažinti, jog viso filmo metu Benicio pasirodydavo ganėtina epizodiškai, todėl pajausti malonumą iš jo vaidybos buvo galima gauti gana retai. Šiek tiek gaila, nes žiūrėti į aktoriaus profesionalumą yra vienas didelis malonumas.
Joshas Hutchersonas irgi neblogai pasirodė. Turi talento vaikinas, tačiau jis jį parodė tik filmo antroje pusėje, kai turėjo bėgti nuo Pablo suregztų pinklių. Dramatiškas veikėjo portretas atskleistas be priekaištų. Iš idealisto virtęs į realistą, vaikinas leido pajausti gailestį jo vaidinamai personažui. O tai visai gerai, nes kai žiūri į personažą ir bandai su juo susitapanti tai vienas iš maloniausių kino peržiūros gaunamų malonumų.
Marijos vaidmenį atlikusi Claudia Traisac pasirodė visai pakenčiamai, tačiau viso filmo metu labiausiai džiugina ne jos vaidybos sugebėjimai, o išorinis grožis. Pripažinkime – nuostabios figūros savininkė. O tos akys… Vienu žodžiu, piktintis dėl jos prasto pasirodymo pradžioje nėra jokio noro, nes ne jį šiame filme darė pamatą, o jos žymūs kolegos.
Verdiktas
„Eskobaras. Kruvinas rojus“ – tai neprastas bandymas perkelti į didžiuosius kino ekranus vieną iš žymiausių kriminalinio pasaulio figūrų, kuriame viskas papasakota iš gana natūralios ir neperspaustos Holivudiškumo perspektyvos. Juostoje netrūksta gražių Kolumbijos vaizdų, geros pagrindinių aktorių vaidybos, nelaimingai liūdnos meilės istorijos, neužtęsto ir įtampos kupinos siužetinės linijos, o taip pat ir protingai perteikto smurto, kuris nerėžia akių kraujo perpildytomis scenomis.
