Jauno amerikiečių režisieriaus Damieno Chazelle‘io svajonė kurti filmus tampa tikrove – 2009 m. debiutavęs su savo pirmuoju ilgametražiu filmu – muzikine drama „Gi ir Madeleina ant suolelio parke“ („Guy and Madeline on a Park Bench“), muzikos temą jis tęsė ir antrame savo darbe – trumpametražiame filme „Atkirtis“ („Whiplash“, 2013 m.). Nieko nuostabaus – po ankstyvo susidomėjimo filmų kūrimu, D. Chazelle‘io gyvenime atsirado ir aistra muzikai – būdamas moksleivis jis bandė savo jėgas vidurinės mokyklos grupėje, kur grojo būgnais. Tačiau gana greitai supratęs, kad vis tik netaps džiazo genijumi, D. Chazelle‘is nusprendė grįžti prie savo „pirmosios meilės“ – kino kūrimo. D. Chazelle‘io mokytojas tapo prototipu filmo personažui – taip 2013 m. dėl lėšų stokos buvo nufilmuotas trumpametražis filmas „Atkirtis“, o po metų, jau gavus pakankamą finansavimą, ši istorija kino ekranuose pasirodo jau kaip ilgametražė juosta.
Devyniolikmetis būgnininkas Endrius Neimanas (akt. Miles Teller) įstoja į prestižinę Šaferio konservatoriją, laikoma geriausia aukštąja muzikos mokykla JAV. Ambicingas vaikinas yra girdėjęs, kad šioje konservatorijoje dėsto Terensis Flečeris (akt. J. K. Simmons), į kurio vadovaujamą džiazo orkestrą patekti svajoja ne vienas studentas. Maža smulkmena – Terensis Flečeris praktikuoja nevisai tradicinius mokymo metodus. Jis tarsi muzikos daktaras Housas – savotiškas guru ir neabejotinas savo srities profesionalas, tačiau visiškai nemalonaus charakterio. Gavęs kvietimą ir progą parodyti, ko vertas, Endrius pats tuo įsitikina – perfekcionistas Flečeris verčia Endrių dar, ir dar, ir dar, ir dar groti Hanko Levy kūrinį „Whiplash“, kiekvieną netinkamu tempu atliktą atkarpą palydėdamas rinktiniais epitetais, iš kurių žodis „debilas“ būtų, ko gero, vienas švelniausių. Tačiau virtinė įžeidinėjimų, išlieta ant jaunos Endriaus galvos, jo nesustabdo – priešingai, vaikinas užsidega ryžtu įrodyti esąs vertas vietos Flečerio orkestre ir pasineria į varginančias repeticijas – visai netausodamas savęs, iki devinto prakaito, iki pūslių, pritrintų ant rankų, ir net iki kraujo.
Tiesa, jei susidarė įspūdis, kad „Atkirtis“ – vienas iš tų filmų, apie jauną vaikį, virpančiom lūpom ir degančiom akim, dėl savo svajonės galintį perplaukti jūrą, ir kuris visą filmą savo kruvinu darbu siekia užsibrėžto tikslo, klumpa, keliasi, vėl klumpa ir vėl keliasi, kol galiausiai pasiekia šlovę, pripažinimą ir nušvitimą, tai galiu patvirtinti, kad įspūdis klaidingas. „Atkirtis“ – tai nuolatinė emocinė ir psichologinė dviejų stiprių asmenybių konfrontacija, duodanti stimulą visam filmui ir įnešanti į siužetą netikėtų vingių.
Filmas „Atkirtis“ išsiskiria puikia ir įspūdinga vaidyba. Ypač stiprų įspūdį palieka emocijų manipuliatorių Flečerį vaidinantis labai produktyvus amerikiečių kino ir serialų aktorius J. K. Simmonsas (vien 2014 m. jis pasirodė aštuoniolikoje projektų!). Belieka tik žavėtis tokia profesionalia ir įtaigia emocine iškrova, kuri tiesiog prikausto visą dėmesį ir kuria filmo intrigą. Jaunąjį būgnininką Endrių vaidinantis Miles‘as Telleris irgi palieka neblogą įspūdį (jį ir jo vaidinamą personažą skiria aštuoneri metai(!), tačiau nežinant šio fakto, tą pastebėti labai sunku), nors charizma, žinoma, neabejotinai nusileidžia savo vyresniam kolegai J. K. Simmonsui. Besimokydamas vidurinėje mokykloje Miles‘as Telleris pats grojo saksofonu ir mušė būgnus bažnyčios jaunimo muzikos grupėje. Akivaizdu, kad pamokos nenuėjo veltui ir filme „Atkirtis“ M. Telleris pademonstruoja tikrai neblogus ne tik aktorinius, bet ir muzikinius įgūdžius. Vien ko vertos jo pastangos filmuojant Endriaus repeticijas ir koncertus – filme rodomas kraujas dažnai būdavo tikras.
Šalutinius personažus, kurių nėra daug, vaidinantys aktoriai taip pat palieka tik gerą įspūdį: Endriaus tėtį vaidinantis Paulas Reiseris, konkurentus Rajeną ir Karlą vaidinantys atitinkamai Austinas Stowellis ir Nate‘as Langas, ir ypač šiltai ir natūraliai atrodanti mieloji kino teatro kasininkė Nikolė, kurią vaidina Melissa Benoist.
Be puikios aktorių vaidybos ir stiprių dviejų pagrindinių personažų, kurie kuria filmo intrigą ir tampa jo varomąja jėga, atskiro paminėjimo vertas filmo muzikinis takelis. Ko gero, būtų keista, jeigu būtų kitaip – šiaip ar taip, juk tai muzikinis filmas. Tačiau šiuo atveju muzika tampa kovos lauku, džiazo ritmai – įnirtinga emocine kova, o intriga neatslūgsta tol, kol nesugrojamas paskutinis taktas.
Techninė pusė taip pat yra pakankamai aukšto lygio. Puikus operatoriaus darbas ir, žinoma, garso montažas. Vaizdo montažas galėtų būti kiek geresnis, bet iš esmės techninei pusei didesnių priekaištų rasti sunku.
Filmas „Atkirtis“ – stipri emocinė ir psichologinė drama, kurios varomąja jėga tampa dviejų pagrindinių personažų konfrontacija, stiprūs jų charakteriai, puiki aktorių vaidyba ir stilinga bei ekspresyvi džiazo muzika, prisidedanti prie visą filmą augančios įtampos kūrimo. Net jei kelios scenos ir pasirodys dirbtinokos ar pabaigoj vis tik galbūt norėsis dar vieno, stipresnio, viską labiau apibendrinančio akordo, arba jei net ir pasibaigus filmui taip ir netaps aišku, ar genijais gimstama ar tampama, „Atkirtis“ vis tik palieka stiprų įspūdį, o aktorių vaidyba ir įsimenantis garso takelis nusipelno tik pagyrų.
