Žiūrėti filmą, kuriame yra bandomas kopijuoti kitas filmas ar režisierius, dažniausiai būna nesmagu. Dešimtas dešimtmetis yra pripildytas filmų, kuriuose kūrėjai bandė nesėkmingai atkartoti Quentino Tarantino sėkmę galvodami, kad viskas, ko reikia jai pasiekti, tėra greiti dialogai apie populiariąją kultūrą ir šokinėjimas laike. Tas pats Woody Allenas yra kopijuotas begalę kartų; neurotiškų ir apie gyvenimą vapančių pusamžių vyrų kine jau niekada nepritrūks.
„Alisa“ yra filmas, kurį galėtų sukurti žmogus, bandantis kopijuoti W. Alleną, tik filmą sukūrė pats W. Allenas, dėl ko viskas yra dar keisčiau. Istorijoje yra pasakojama apie teoriškai tobulą gyvenimą turinčią Alisą (akt. Mia Farrow), kuriai netrūksta pinigų, ji turi gražią šeimą ir sukasi tarp Manheteno elito. Susižeidusi nugarą po to, kai susižavi saksofonistu Džo (akt. Joe Mantegna), ji kreipiasi į rytų medicinos specialistą. Pastarasis jai duoda neaiškios kilmės žolelių, pakeičiančių ne tik Alisos savijautą, tačiau ir tai, kaip ji patiria gyvenimą.
Daug kas čia yra būtent taip, kaip ir kituose W. Alleno filmuose. Paslaptingas vyras, kuriuo visi žavisi ir kuris pasirodo turintis daugiau problemų, nei daugelis galėjo pagalvoti. Neištikimas vyras, kuris skriaudžia gerumo kupiną žmoną. Ir pati žmona, kuri gyvena kiek per daug gerą gyvenimą, kad jos skundai žiūrovams būtų įdomūs ar suprantami, nes yra riba, kiek filmas gali aiškinti, kad pinigai laimės neatneša. Įprastai W. Allenas šią savo veikėjų problemą išsprendžia arba paversdamas juos kiek kvailesniais nei norma, arba tiesiog pastatydamas juos į komiškas situacijas. Taip jis parodo, kad va, žiūrėkit, šitas turtingas Manheteno elitas irgi yra paprasti žmonės, jie irgi paslysta ant bananų ir krenta nuo kėdžių kaip ir jūs.
Humoro (ar kažko panašaus į humorą, nes su W. Allenu niekad nežinai) šiame filme taip pat yra. Labiau egzistencinio ir abstraktaus (neaiški Alisos nugaros skaudėjimo priežastis yra viena iš jų), tačiau W. Allenas kitaip juk negali. Tik jis šįkart į pagalbą pasitelkia labiau ne komediją, o fantastiką. Alisos gautų vaistų padariniai jai yra visokeriopai keisti, jų veikimo principai nelabai paaiškinami, tačiau esmė ta, kad tiek Alisa kitaip žiūri į gyvenimą, tiek aplinkiniai (jeigu ją mato) ją suvokia visai kitaip. Čia yra W. Alleno versija, kaip ilgą laiką rutinoje gyvenęs žmogus gali į viską pradėti žiūrėti kitaip dėl narkotikų (net jeigu filmas juos ir vadina vaistais).
Turbūt dėl nelabai paaiškinamos ir vis tiek visad išryškinamos fantastinės filmo pusės (aišku, vien tai, kad pagrindinės veikėjos vardas yra Alisa, neleidžia toli ieškoti pagrindinių filmo minčių) nukenčia žmogiškosios istorijos. Pati Alisa kaip veikėja yra įdomi, nes jos įžvalgos apie gyvenimą ir pastangos susitaikyti su jo griūtimi yra gražios, o W. Allenas nuo jų nenusisuka. Tik scenose, kuriose yra nagrinėjami veikėjų santykiai, kažkas yra šiek tiek ne taip. Veikėjai čia susidraugauja ar susipyksta pernelyg greitai, nėra tampymosi tai į vieną, tai į kitą pusę, o istorija tarytum laukia, kada vėl galės pereiti prie fantastinių motyvų. Tarp W. Alleno stipriausių savybių visad yra nevienpusiški žmonių santykiai, o čia įtampos yra visai mažai; ji tarsi egzistuoja, tačiau ją pajausti yra sunku. Galiausiai W. Allenas išlošia tuomet, kai parodo, kad šitas filmas tėra Alisos istorija, ir kiti žmonės tiek jai pačiai, tiek šiam filmui nėra tokie įdomūs. M. Farrow apatija aplinkiniams tam taip pat padeda.
Atrodo, kad W. Allenas, iki „Alisos“ jau sukūręs daugybę filmų apie žmones ištinkančius ir gyvenimą priverčiančius keisti nušvitimus, pagaliau buvo sugalvojęs idėją, kaip tą pačią istoriją pateikti visai kitaip, ir jis daugiau dėmesio skyrė tam skirtingumui nei tam, kad tinkamai pateiktų stipriausias savo tradicijas. Čia yra pakankamai pažįstamų detalių, kurios nudžiugintų W. Alleno gerbėją, tiesiog jos yra pateiktos ganėtinai atmestinai, kad dažną ir atbaidytų.
