Režisierius ir scenaristas Adam Robitel pristato – jau tapusia viena etaloninių siaubo filmų frančizių „Tūnąs tamsoje “(orig. „Insidious “) – ketvirtąją dalį: „Paskutinysis raktas “. Tai filmų serija, kurią labai tvirtu ir paranormališkumą tiesiog atgaivinančiu tonu pradėjo režisierius James Wan, o po dviejų dalių estafetę perdavė režisieriui Leigh Whannell. Įdomus faktas tas, jog visų keturių dalių istorijas sukūrė minėtasis Leigh Whannell, kuris, be kita ko, šiame filme dar ir vaidina sausais juokeliais besižarstantį veikėją Speksą. Taigi… siaubo filmas, kurio jau sukuriama ketvirtoji dalis. Kaip tai atrodo iš šalies?
Trumpai grįžtant prie pirmų dviejų dalių, jos buvo grynai sukoncentruotos į Lambertų šeimą apėmusius demonų apsireiškimus. Abiejose dalyse buvo jaučiamas stiprus pagrindinės veikėjos Elizos dominavimas, todėl nenuostabu, jog trečioji ir šioji – ketvirtoji – dalys galiausiai buvo skirtos pagrinde Elizos pozicijai. Čia veiksmas nukeliamas dar į pirmųjų dviejų dalių priešistorę. Tad jeigu dar nematėte pirmųjų dalių – turite progą į viską pažvelgti visiškai unikaliai nauju kampu ir savo „Insidious“ kelionę pradėti būtent nuo šios dalies. Čia istorija retrospektyviai prasideda nuo Elizos vaikystės – esminio taško, kada įvyko pagrindinė jos konfrontacija su pirmaisiais demonų apsireiškimais. Po pusės amžiaus, galiausiai, jai tenka grįžti namo ir sudėti visus taškus i savo istorijoje.
There will be screams…
Taigi, kalbant apie siužetą – geriausia jos dalis yra… pradžia. Kodėl? Nes tai filmo teritorija, kurioje žiūrovas yra be galo sujaudintas ir susidomėjęs, kaip viskas prasidės ir vystysis toliau. Šioje – įžanginėje – projekto dalyje nėra jokio nusivylimo – visa istorija pradedama realizuoti ypatingai gyvai ir, kas be ko, šiurpulingai. Prisiekiu, jau po 15 minučių filmo galvojau, jog galiausiai prisišnekėjau ir jie sukūrė siaubo filmą, kurio aš nuoširdžiai neištversiu. Bet… Negirk dienos be vakaro. Neperšokęs per griovį – nesakyk op. Lenk jauną, kol medis ir panašiai.
Filmas prasidėjo taip fantastiškai gerai, kad tiesiog burnoje buvo galima jausti klampų nusivylimo skonį matant, kaip – pamažu, bet užtikrintai – labai sumautai jis ėmė slysti velniop tik tik įpusėjęs, o pabaigoje tiesiog pribaigė su mediniu kuolu per smegenį. Tikiuosi jaučiate kontrastą, kurį bandau Jums sukurti, nes man čia tiesiog stinga žodžių.
Buvo akivaizdu, jog režisierius puikiai suprato, kaip viskas turi vystytis pirmoje filmo dalyje, bet, kuo tolyn į mišką… Čia kuo labiau stengtasi išsilaikyti ant standartinio „Insidious“ siužetinio ritmo – tuo labiau viskas prastėjo: laikas ekrane tapo tiesiog švaistomas, kadangi visas siužetas tapo labai ištemptas ir siaubingai – SIAUBINGAI – nevaisingas. Čia buvo jaučiama, jog bandyta banguoti per emocijas – rodomos labai intensyvios scenos, tuomet pereinama prie įprastų dialogų/lėkštų pajuokavimų, tada vėl siaubo dozė. Mano subjektyviu manymu, tai – sveikintina intencija, tačiau šioje vietoje ji buvo realizuota be galo silpnai: siaubo filmas pusiaukelėje tiesiog kažkur pametė save ir nusprendė, kad dabar nori būti kažkokiu detektyvu…su siaubo prieskoniu. O pabaigoje, rodos, jog režisieriui galiausiai atsivėrė visos čakros ir, vaikyti, lai fantazija liejasi laisvai…
Na, kad tai neatrodytų, kaip dusinantis kalimas į vienerius vartus, nepaisant, jog siužetas galiausiai kažkur save ryškiai užspjovė, filmas vistik save vienu aspektu išlaikė intriguojančiu iki galo – tai…pats siaubo generavimas. Šiuo klausimu atlikta buvo viskas tikrai gerai ir netgi santykinai kompensavo galiausiai nučiuožusius siužeto pastolius. Klykiau aš. Klykė ir salė. Manau, jog buvo visai smagu.
Techninės detalės
Techniniu atžvilgiu jokių priekaištų nesugebėjau suvirinti: specialieji efektai buvo tiesiog puikūs, montažinis darbas labai skoningas, operatorius taipogi puikiai gaudėsi, ką daryti, ir kaip dinamiškai užgaudyti kiekvieną reikiamą kadrą. Ką jau ir bekalbėti apie garso takelį: ką jau ką, bet šį aspektą „Insidious“ frančizė turi tiesiog užpatentavusi – kurtinančią tylą perlaužiantys spontaniški pianino dūžiai ir panašaus kalibražo akustika…
Dėl scenarijaus – kaip jau minėjau – visiškai nieko ypatingo: funkciniai dialogai, lėkšti juokeliai… Aktoriai taipogi, rodėsi, jog jau taip puikiai pažįsta šią frančizę, kad, traktuodami ją kaip kokią komforto zoną, tiesiog per daug savęs į istoriją nebedėjo. Na, gal nuoširdžiai žavėjausi tik Lin Shaye vaidyba, kuri – įkūnijusi Elizą – yra ne tik tapusi esminiu „Insidious“ projekto faktoriumi, bet ir apskritai suteikia visiems siaubo filmams, kuriuos ji paliečia, savotišką aurą.
Summa summarum…
Kaip siaubo filmų fanatikas iš šio projekto išėjau kiek sutrikęs: vieną vertus, filmas tikrai nestokojo siaubingų vietų ir potyrių aštrumas buvo neginčijamas; žvelgiant iš kitos pusės, filmo siužetas netruko tapti nuo puikiai startavusio iki visiškai nesuvokiančio, kur jis einąs ir kas čia struktūriškai su juo turėtų vykti. Sakyčiau, jog filmo ambicija jau ketvirtą kartą iš naujo save sukurti kiek kitokiais padargais buvo kiek per… ambicinga ir procese save prarado. Tačiau, žiūrint grynai iš emocinės perspektyvos, kaip ten bebūtų, kaip siaubo žanro filmas – jis savo darbą atliko tikrai puikiai, ir turint omenyje, jog širdies permušimus sukeliančių filmų mes sulaukiame be galo mažai – šis projektas tikrai yra vienas tų, su kuriuo vertėtų pasitikti kinematografinius 2018 metus.
