Kažkada vienoje knygos recenzijoje buvo išsakyta mintis apie slaptais „požeminiais“ kanalais susisiekiančias knygas – tai yra, tokius kūrinius, kurie tarsi susikalba tarpusavyje (minimu atveju turima omeny Frences Hodgson Burnett „Paslaptingą sodą“ ir Natalie Babitt „Amžinuosius Takius“). Kino pasaulyje galbūt yra kiek kitaip, bet pernai plačiajam pasauliui buvo pristatyti bent du vienas su kitu labai smarkiai susiję filmai. Tarsi režisieriams kažkas būtų pasiūlęs laisvą interpretaciją viena ir ta pačia tema. Kalbu apie Cristopherio Nolano karinę dramą „Diunkerkas“ (angl. „Dunkirk“) ir Joe Wrighto biografinę istorinę juostą „Tamsiausia valanda“ (angl. „Darkest Hour“) – tai tarsi du žvilgsniai į tą pačią situaciją, tik iš kiek skirtingų kampų. Galima prisiminti, kad iki šiol J. Wrightas yra sukūręs šešis ilgametražius filmus – debiutavo 2005 m. su savo tėvynainės Jane‘ės Austen klasikinio romano „Puikybė ir prietarai“ (angl. „Pride and Prejudice“) ekranizacija. Prie literatūros jis grįžo dar ne kartą – jo filmografijoje galima rasti tokias juostas kaip „Atpirkimas“ (angl. „Atonement“, 2007 m.) ar „Ana Karenina“ (angl. „Anna Karenina“, 2012 m.). Jo 2015 m. sukurtą fantastinį nuotykių filmą „PENAS: nuotykiai Niekados šalyje“ (angl. „Pan“) laikyti žinomos knygos vaikams ekranizacija būtų pernelyg įžūlu – gal dėl to ši juosta sulaukė nedaug palankų atsiliepimų ir patyrė milijoninius nuostolius. Tačiau J. Wrightas grįžta ir jau dabar aišku, kad jo naujausias darbas bus daug sėkmingesnis nei prieš tai buvęs nesusipratimas.

Trumpai apie filmo siužetą

1940-ųjų metų gegužės 9 diena, Europą jau daugiau kaip aštuonis mėnesius krečia Antrasis pasaulinis karas. Nors karas realiai dar nepasiekė Britų salyno, ši grėsmė kybo tarsi Damoklo kardas ir tik laiko klausimas, kada Hilteris atsigrįš anapus Lamanšo. Tokią valandą Didžiosios Britanijos parlamente opozicija išreiškia nepasitikėjimą neryžtingu ministru pirmininku Neville‘iu Chamberlaine‘u (akt. Ronald Pickup), kuris nesilaiko įsikirtęs savo kėdės, tačiau būtina surasti jo įpėdinį. Ir nors valdantieji konservatoriai premjero krėsle norėtų matyti serą Halifaxą (akt. Stepen Dillane), vis tik akivaizdu, kad vienintelis kandidatas, kurį paremtų ir opozicija, yra pirmasis admiraliteto lordas seras Winstonas Churchillis (akt. Gary Oldman), kuris į šias pareigas įžengia nelengvai. Naujasis ministras pirmininkas jaučia didžiulį spaudimą tiek iš atsargių partijos kolegų, tiek iš neryžtingo karaliaus Jurgio VI (akt. Ben Mendelsohn) leistis į derybas su nacistine Vokietija. Tačiau patį W. Churchillį nėra taip lengva tuo įtikinti…

Devyniolika lemtingų dienų

J. Wrightas įmeta žiūrovus į dinamišką politinių įvykių sūkurį ir leidžia visa tai stebėti iš vidaus. Kaip jau užsiminiau recenzijos pradžioje, „Tamsiausia valanda“ yra tarsi kita, iki šiol dar neparodyta „Diunkerko“ pusė – jei žiūrėdami C. Nolano juostą matėme, kaip vyksta britų karių evakuavimo operacija, tai „Tamsiausia valanda“ parodo, kaip buvo priimtas šis sprendimas. Tiesa, ugninga kalba „Mes kausimės paplūdimiuose“ (angl. „We shall fight on the beaches“) parlamente iš tikrųjų buvo pasakyta ne gegužės 28-ąją, kaip rodoma filme, o birželio 4-ą dieną. Ir tai nėra vienintelis tikrovės neatitinkantis dalykas šiame filme.

Tarp realybės ir fantazijos

Niekada nesupratau žmonių pasijos „tikrais faktais“ paremtiems filmams, kadangi tikrų faktų iš tiesų ten nebūtinai daugiau nei bet kuriame nuo pradžios iki pabaigos išgalvotame filme. „Tamsiausia valanda“ dedamas į istorinių ir biografinių filmų lentynėlę, tačiau net ir tai nesuteikia jokios garantijos – priešingai, tik dar kartą įrodo, kad jokiu būdu nereikia visko, kas rodoma kino ekrane, priimti už gryną pinigą.

Jau minėtas datos anachronizmas, ko gero, yra viena smulkiausių tokio tipo detalių. Daug didesnis (sąmoningas) apsirikimas padarytas W. Churcillio sekretorės Elizabeth Layton (akt. Lily James) atžvilgiu, nes iš tiesų, kai W. Churchillis Bendruomenių rūmuose griaudėjo, kad „aš jums žadu kraują, sunkų triūsą, ašaras ir prakaitą“ bei kad „Mes niekada nepasiduosime“, panelė Layton pas jį dar nedirbo. Ji W. Churchillio sekretore tapo 1941 metais.

Taip pat gerokai perspaustas W. Chrchillio, esą, kaip vienintelio kandidato į ministrus pirmininkus, su kurio kandidatūra sutiktų opozicija, faktas. Jis nebuvo vienintelis, ir opozicija nebuvo tokia kategoriška bei nelanksti.

Galiausiai vienas įsimintiniausių momentų – W. Churchillio kelionė metro yra 100 procentų išgalvotas. Anot istorinių liudijimų, W. Churcillis iš tiesų kartais mėgdavo „dingti“, o vėliau būdavo pastebėtas parkuose ar gatvėse besikalbantis su eiliniais žmonėmis. Taip, jam rūpėjo piliečių nuomonės, tačiau dėl savo sprendimų jis neabejojo – bent jau neabejojo tiek, kad būtų reikėję klausti patarimo gatvėje sutiktų praeivių. Galiausiai nėra užfiksuota jokių domenų, kad jis kada nors būtų važiavęs metro.

Na o bet tačiau visa tai palikim filmui, kurio tikslas – ne dokumentiškai tiksliai atkartoti buvusius įvykius, o sukurti ryškų ir įsimenantį šio Didžiosios Britanijos premjero portretą.

Churchillis „en tout intimité“

Jei galima kabinėtis dėl istorinio netikslumo, tai kalbant apie filme pateikiamą šio vis dar populiaraus politiko portretą belieka visas galimas pastabas slėpti kuo giliau. J. Wrightas pasistengė garbųjį politiką parodyti iš kelių skirtingų pozicijų, nesibodėdamas jo užklupti ir pakankamai (hm hm) intymiose situacijose.

Iš tikrųjų šiame filme W. Churchillį matome visokį – piktą, ryžtingai ginantį savo poziciją, stačiokišką, bet kartais abejojantį, nerimaujantį, besijaudinantį. Neabejotinai – aistringą ir užsidegusį oratorių, savo žodžiais galintį išjudinti visą tautą (turbūt ne dėl menkos priežasties 1953-iaisiais jis buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija). Kartais jam reikia tiesiog švelnios, bet tvirtos rankos, kuri „pastatytų jį vietą“, ir padrąsinančio žodžio, kuris jam subliuškusiam įpūstų naujos energijos.

Ir tokia ranka bei toks žodis atsiranda. Jo žmonos – išmintingos moters Clementine‘os (akt. Kristin Scott Thomas) pavidalu. Tai žmogus, itin diplomatiškai sugebantis valdyti Didžiosios Britanijos premjerą, jį pažįstantis kaip nuluptą ir dėl to nebijantis nudegti nuo jo žodžių papliūpų. Bei puikiai iliustruojanti aksiomą, kad už kiekvieno stipraus vyro visada yra stipri moteris.

Kitas asmuo, į kurį smarkiai remiasi W. Churcillis, yra jo sekretorė panelė Elizabeth Layton. Ji pirmoji sužino ir užrašo W. Churchillio kalbas, kurias jis diktuoja būdamas absoliučiai bet kokioje aplinkoje ar situacijoje – net vonios kambario durys tam nėra kliūtis.

„Mes NIEKADA nepasiduosime“

Šis filmas galėtų būti tiesiog vieno aktoriaus šou (apie įspūdingą G. Oldmano vaidybą dar pakalbėsime) ir nieko daugiau, tačiau vis tik tokiu netampa. Jis neša nemenką dozę britiško patriotizmo ir jį išsako garsiai ir aiškiai. To meto Britanijos piliečiai buvo pasirengę bet kokia kaina ginti savo namus, jiems šalies nepriklausomybė buvo didesnė vertybė nei sutartinė taika su tuo metu didžiausią karinę galią Europoje (ir, ko gero, visame pasaulyje) demonstravusia nacistine Vokietija.

Ne veltui profesorius Alfredas Bumblauskas, paklaustas, su kokia istorine asmenybe, jei tik būtų įmanoma, norėtų pavakarieniauti, pasirinko būtent W. Churchillį – kadangi jis vienintelis Europoje, kurią į rudą ir raudoną jau buvo suskaldę fašistai ir komunistai, sugebėjo išdrįsti ginti savo šalį ir ta drąsa užkrėsti ir savo tėvynainius .

Oskaro vertas vaidmuo

Šiemetiniai Oskarai dar kol kas neišdalyti, bet W. Churchillį šiame filme įkūnijęs Gary Oldmanas yra, ko gero, stipriausias pretendentas į šį įvertinimą. Jo pozicijas sustiprina ir jau gautas Auksinio gaublio apdovanojimas. Tam, kad galėtų suvaidinti šį politiką, aktorius užtruko gerus metus, kol išstudijavo W. Churchillio mimiką, manieras, gestus, artikuliaciją. Aktoriaus panašumas toks realistiškas, kad kartais net nejauku. Taip pat šiuo atveju reikėtų pagirti išskirtinį makiažo meistrų, kurie G. Oldmaną paversdavo W. Churchilliu, darbą.

Kiti personažai apie iškilią W. Churchillio figūrą sukasi tarsi planetos apie Saulę – tiesa, pakankamai ištęstomis orbitomis. Kiek daugiau dėmesio tenka jau minėtai W. Churchillio sutuoktinei Clementine‘ai, kurią su pagirtina elegancija įkūnija Kristin Scott Thomas, sekretorei Elizabeth Layton, kurią suvaidino Lily James ir trim vyriškiems personažams: Didžiosios Britanijos karaliui Jurgiui VI (akt. Ben Mendelshon) bei dviem W  Churchillio partijos kolegoms: Neville‘iui Chamberlaine‘ui (akt. Ronald Pickup) ir vikontui Halifaxui (akt. Stephen Dilane). Nors ir šmėkšteli pakankamai trumpai, kiekvienas personažas perteikia kokią nors asmeninę savybę: Clementine‘a yra išmintinga ir užgrūdinta gyvenimiškos patirties, E. Layton – jautri, tačiau tuo pačiu metu ir stipri, gebanti išlaikyti orumą; karalius Jurgis VI – neryžtingas ir dvejojantis, tačiau pakankamai lanksčiai prisitaikantis prie situacijos; Halifaxas ir Chamberlaine‘as – ambicingi, tačiau pamatuojantys, dėl to galbūt taipogi neryžtingi ir pernelyg atsargūs.

Aktoriams didesnių priekaištų nėra. O G. Oldmano pasirodymas, kaip jau sakyta, tikrai yra vien jau tai, dėl ko verta žiūrėti šį filmą.

Techniniai dalykai

Filmo techninė pusė visų pirma sužavi naudojamais kameros žaidimais. Filmuojama iš labai įvairių rakursų – iš viršaus, kylant, leidžiantis, judant paskui personažą, nevengiama stambių planų, tokiu būdu tarsi dar labiau priartėjant prie paties W. Churchillio.

Filmą lydi puikus garso takelis – dinamiškai besikeičiančius vaizdus palydi atitinkamo tempo instrumentinis (styginių ir/ ar klavišinių) refrenas.

Dar kartą galima pagirti išskirtinį makiažo meistrų indėlį – G. Oldmanas čia transformuotas neatpažįstamai.

Reziumė

„Tamsiausia valanda“ – tai filmas, žiūrovams pateikiantis, ko gero, patį įdomiausią ir visapusiškiausią Winstono Churchillio portretą, viską apipindamas su saiku pasvertu britišku patriotiškumu. Vis tik nors pats pasakojimas nėra labai įdomus, o mėgstantiems istorinį tikslumą teks nusivilti dėl gana stambių prasilenkimų su tikrove, įspūdinga G. Oldmano vaidyba šį filmą gerokai kilsteli ir sugeba ištempti į pakankamai aukštą lygį.

7.8
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
6.0
Režisūra
6.0
Kinematografija
9.0
Garso takelis
9.0
Techninė pusė
8.0
Aktoriai
9.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. Mokytojas / 2018 vasario 12

    Jei nemokate rašyti recenzijų, nerašykite.