„Kino pavasario“ dienoraštis. Trečia diena

„Kino pavasario“ dienoraštis. Trečia diena

Savaitgalis – pats tinkamiausias laikas kinui. Daugumai nereikia eiti į darbą ar į paskaitas, tad galima nuo ryto iki vakaro sėdėti kino teatre ir bandyti pakartoti (ar net pagerinti) „Kino pavasario“ vyriausiojo programos sudarytojo Edvino Pukštos rekordą – legendos byloja, kad minėtas rekordas buvo aštuoni filmai per dieną (neslėpsime – kol kas geriausias mūsų rezultatas yra penki filmai, pirmą kartą taip pat pasiektas ne kur kitur, o būtent „Kino pavasaryje“ 2015 m.). Nežinome, ar fiziškai tai įmanoma padaryti, bet juk pabandyti verta, ar ne?

Tad siūlome paskaityti mūsų įspūdžius apie tai, kad buvo rodoma trečiąją „Kino pavasario dieną“ – kovo 17-ąją, šeštadienį.

Andrius:

„Vadink mane savo vardu“ (angl. „Call Me by Your Name“, 2017 m., Italija) – 9,5/10

Oskarą už geriausią adaptuotą scenarijų laimėjęs kino darbas pasižymi įdomia ir įtraukiančia istorija, kurios epicentre atsiduria Elijas ir Oliveris (arba Oliveris ir Elijas). Veiksmas vyksta 1983-iųjų metų Šiaurės Italijoje. Filmas apie aistrą, meilę, meilę, meilę, meilę… Nuoširdu, atvira, tikra. Stiprūs dialogai bei monologai suteikia peno apmąstymams. Puiki režisūra, įtikinanti vaidyba, gražus kameros darbas, malonus garso takelis paverčia šią juostą puikia patirtimi kine. Netrūksta ir šypseną keliančių akimirkų. Labai rekomenduoju!

Viktė:

„Ankštumas“ (rus. „Tesnota“, 2017 m., Rusija) – 8/10

Jauno rusų režisieriaus Kanterimo Balagovo debiutas išsklaido bet kokias išankstines dvejones ir palieka stiprų įspūdį. Filmo veiksmas nukelia į 1998-uosius. Rusijos mieste, ne per toliausiai nuo sienos su Gruzija gyvena glaudžiais santykiais susijusi žydų šeima. Jų dvidešimtmetė dukra Ilana bando laužyti stereotipus – kartu su tėvu ji sėkmingai darbuojasi garaže ir taiso automobilius. Tačiau šeimą ir visą vietinę žydų bendruomenę sukrečia netikėtas jaunesnio Ilanos brolio ir jo sužadėtinės dingimas. Tačiau net ir nelaimės akivaizdoje Ilana išlieka ištikima sau ir tiesiog negali savo laisvės iškeisti į tradicijų reikalaujamą elgesį.

Filmas nėra pažodžiui paremtas „tikrais faktais“, tačiau režisierius rėmėsi labai panašia istorija, nutikusia jo gimtajame mieste. Vis tik drįsčiau sakyti, kad „Ankštumas“, kurio centre atsiduria stipri jauna moteris, turi tą universalumo elementą, dėl kurio visai nesvarbu, kur viskas vyksta ir kokia kalba yra kalbama.

„Zombiliškės“ (pranc. „Zombillenium“, 2017 m. Prancūzija) – 6/10

Iš tiesų –  tai į ekranus perkelta grafinė novelė, žavinti išskirtiniu animacijos stiliumi. Filmo centre atsiduria Hugo – mylintis, tačiau labai užimtas nedidelės mergaitės Liusės tėvelis ir darbo saugos prižiūrėtojas. Labai labai užsiėmęs tėvelis, kuris dukrą iš internatinės mokyklos pasiima tik savaitgaliais. Tačiau vienas įvykis pakeičia jų abiejų gyvenimą – nuvažiavęs patikrinti Zombiliškių – ypatingo atrakcionų parko, kuriame, kaip paaiškėja, dirba tik fantastinės būtybės, – Hugo pats tampa jo darbuotoju ir tik tada supranta, ką iš tikrųjų prarado. Maža to, čia įsipina skirtingų kastų darbuotojų konkurencija ir jų rezgamos intrigos (nemanykite, kad tarp monstrų visi lygūs – yra ir lygesnių!). Nors filmo siužetas ypatingu originalumu nenustebina, vis tik visai smagu stebėti išradingai sukurtus monstriukus ir kartu praryti aiškų moralą apie šeimos svarbumą ir branginimą.

„Aritmija“ (rus. „Aritmya“, 2017 m., Rusija) – 7/10

Pacientų širdies permušimai aidu atsiliepia dviejų jaunų medikų – seselės Katios ir paramediko Olego – poros gyvenime. Viskas ištinka vienu metu – ir Katios noras skirtis, ir namuose dėl to tvyranti įtampa, ir pasikeitusios darbo tvarkos taisyklės, kurios, atrodo, yra sukurtos ne palengvinti greitosios pagalbos darbą gelbstint pacientų gyvybes, o jį apsunkinti. Filmas paperka savo paprastumu ir realistiškai rodoma tikrove, paraleliai augindamas dramą ir dėliodamas personažų jausenos mozaiką.

„Vadink mane savo vardu“ (angl. „Call Me By Your Name“) – 8/10

Nors Lietuvoje už lango – minusinė temperatūra, šis italo Lucos Guadagnino filmas nukels į vasarą, į Italiją, į devinto dešimtmečio pradžią. Filmas pasakoja apie septyniolikmetį Eliją. 1983-ųjų vasara tampa jo užaugimo vasara, kai šalia įprastų užsiėmimų – tokių kaip važinėjimas dviračiu, mirkimas baseine, muzikos kūrimas –Elijas pradeda išbandyti skirtingas seksualines patirtis, iš kurių viena išauga į aistringą romaną, paliekantį gilų pėdsaką šio jauno vaikinuko širdyje. Filmas žavi saulėtais Italijos vaizdais, puikiu garso takeliu, natūralia aktorių vaidyba ir šiokia tokia gyvenimiška filosofija, kuri gražiai išsakoma pačioje pabaigoje. Nerekomenduojama nebent tiems, kurie iki šiol mano, kad meilė gali būti tik tarp skirtingos lyties asmenų.

Vilmantas:

„Šventa vieta“ (angl. „The Place“) – 7/10

Naujausias praėjusių metų festivalio žiūroviškiausio filmo „Tobuli melagiai“ (it. „ Perfetti sconosciuti“) režisieriaus Paolo Genovese darbas. Praeito„Kino pavasario“ lankytojų numylėtą juostą primins ne tik tas pats režisierius, ar vėl su P. Genovese sugrįžę dirbti aktoriai, bet ir kūrinio fabula. Italų kino kūrėjas vėl grįžta prie žmogaus prigimties ir esmės nagrinėjimo ir šį kartą tam pasitelkia švelnų mistiškumą ir aliuziją į religiją. Paslaptingas vyras visą laiką sėdi kavinėje prie to pačio staliuko. Žmonės pas jį ateina su savo didžiausiais norais ir troškimais. Vyras pasiūlo susitarimą  – noras bus išpildytas, jei prašantysis įvykdys paskirtą užduotį, kurios pakeisti ar pakoreguoti negalima.  „Šventa vieta“ atskleidžia kokia gali būti slapčiausių ar stipriausių žmogaus troškimų kaina. Filmas pasižymi tikrai stipriu scenarijumi. Šis P. Genovese darbas dar statiškesnis negu „Tobuli melagiai“, tad be gerų dialogų ar įdomaus siužeto žiūrovų dėmesį išlaikyti būtų sunku. Pokalbiuose gilios mintys persipina su gaiviu itališku humoru. Tačiau aukščiausių balų istorija negali gauti, nes kai kurių mazgų P. Genovese taip ir nepavyko išnarplioti (galbūt jie jam ne taip rūpėjo?). Vis tik, istorija ir aktorių vaidyba buvo stipriausi juostos komponentai, tačiau bendrą kūrinio kokybę smugdė labiau techninės detalės. Jei „PowerPoint“ pateikčių demonstravimo tipo montažą galima dar pakęsti, tai muzikinis takelis buvo labai blogai… Saldi, o kartais, ir visiškai kontekste netinkanti muzika yra labai riebus šaukštas deguto. „Tobulų melagių“ gerumo „Šventa vieta“ nepasiekia, tačiau įdomi filmo idėją ir stiprūs dialogai neturėtų nuvilti seanse apsilankiusių kinomanų.

Taip pat skaitykite

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles