Nuplėšiam kalendoriaus lapelį, o kartu su juo – ir dar vieną „Kino pavasario“ dieną, kurios centriniu įvykiu tapo Oskarui nominuoto filmo „Floridos projektas“ pristatymas, dalyvaujant jo režisieriui Seanui Bakeriui. Tačiau, žinoma, netrūko ir kitokių filmų.

Tad trumpai prisimenam šeštosios festivalio dienos, kovo 20-osios, „Kino pavasario“ salėse besiskleidusius ir savo spalvomis bei formomis žavėjusius filmus. Šįkart taip jau sutapo, kad į mūsų akiratį pateko filmai, kuriuose kalbama apie vaikus, maištininkus ir vaikus, iš kurių galbūt išaugo maištininkai.

Vilmantas:

„Silvana“ (šved. „Silvana – Väck mig när ni vaknat“, 2017 m., Švedija) – 8/10

Jūsų požiūris į šį filmą labai priklausys nuo jūsų požiūrio į pagrindinę juostos heroję, sirų ir žemaičių šaknų turinčią švedų reperę Silvaną. Gali būti, jog jei pritariate Silvanos vertybėms, tai iš šio dokumentinio kūrinio pasisemsite tikrai daug. Tačiau gali būti ir atvirkštinis variantas. Pagrindinė herojė visiškai užgožia patį filmą, tad lengviau yra kalbėti apie jos asmenybę, o ne tai, koks tai yra filmas. Iš dalies, galima sakyti, kad kūrėjai pasiekė savo tikslą, nes Silvanos asmenybė ir jos pasaulėžiūra yra aiškiai ir įtaigiai perteikiama. Tačiau matėsi, kad stengtasi ir pačią juostą padaryti išskirtinę, žaista su formomis ir pateikimu. Kartais per daug užsižaista. „Silvanoje“ yra emocijomis trykštantis kūrinys, kurio viena stipriausių pusių yra reperės dainų žodžiai, vietomis atliekantys ir pagrindinio pasakotojo vaidmenį.

Viktė:

„Andrius“ (1980 m., Lietuva) – 7/10

Taip, tai juosta iš retrospektyvos „XX a. vaikai“ – arba, kitaip taraint – ne šių ar praeitų metų naujiena, o filmas, kuriam jau galima lipdyti „seno“ etiketę. Tačiau kiekvienas dėmesio vertas filmas anksčiau ar vėliau suranda savo žiūrovus. Toks yra ir „Andrius“ – bent viena karta jau užaugo drauge su šiuo filmu, kitiems dar belieka jį atrasti, nors filmo aplinka ir detalės jau nebekels jokių prisiminimų ar vaikystės nostalgijos, o veikiau bus smalsu pažiūrėti, kaip ten žmonės Lietuvoje gyveno ir rengėsi prieš beveik keturiasdešimt metų. Pati juosta yra pakankamai paprasta, bet palieka gan šviesų įspūdį, nors šioks toks kartėlis ir juntamas. Filmas pasakoja apie dešimtmetį berniuką Andrių, pasižymintį neribota fantazija, kuri, deja, netelpa, į socialistinės realybės rėmus (ar lietuvių kalbos gramatikos taisykles). Kai Andriui liūdna, jam užtenka sušnibždėti slaptažodį „Bitė ritė baltaragė“ ir berniukas nusikelia į kitokį – gražesnį ir šviesesnį – fantazijos pasaulį, kur žmonės šypsosi ir dainuoja, o mokytoja dėvi gražią suknelę. Šia paslaptimi jis pasidalija su Jana – bendraamže mergaite iš Čekijos, kuri kartu su choru atvyko koncertuoti į Vilnių. Simpatijas kelia ne tik mažasis Andrius, bet ir jo „senelis“ (arba „dėdė čekas“) buvęs mokytojas Rauplėnas, kurį vaidina Donatas Banionis. Nors galima prikaišioti už silpnoką (net ir tiems laikams) techninę pusę (nesufokusuotas kadruotes, traškantį ir lūpų judesių neatitinkantį garso montažą), šiokias tokias logikos spragas ir tai, kad per filmą ne itin daug kas benutinka, vis tik „Andrius“ palieka visai neblogą įspūdį, net ir atsižvelgiant į tai, jog tai senas lietuviškas filmas. Iš tikrųjų tai vienu kartu ir vaiskus bei skaidrus pasakojimas apie gražią draugystę, palytėtas šiokių tokių bręstančio maišto, pasipriešinimo užuomazgų ir iš to kylančios lengvos melancholijos. Tad „Andrius“ atsiduria negausiame sąraše lietuviškų filmų, kuriuos visai norėtųsi pamatyti dar kartą.

„Floridos projektas“ (angl. „Florida Project“, 2017 m. JAV) – 8/10

Tai vienas tų „Kino pavasario“ filmų, kurie jau buvo gerai žinomi dar prieš festivalį ir tikrai netaps „metų atradimu“ – nes juk šiaip jau sunkoka „atrasti“ filmą, kurį visi kaip susitarę iš visų kampų tik ir giria. Kita vertus – yra už ką. „Floridos projektas“ nepagražintą Amerikos provincijos realybę rodo iš vaikų perspektyvos ir matuoja jų žingsneliais. Ryškios, beveik neoninės spalvos, visai pašonėje esantis Disneilendas į pasaulį žvelgiant nekaltomis vaikiškomis akimis užgožia tokias kasdienės rutinos detales, kaip pajamų trūkumas ir vėlavimas susimokėti už motelio kambarį. Filmo kūrėjai, sąmoningai supriešindami vaikišką nuoširdumą, nekaltą infantilumą, rožinės cukraus vatos pasaulį su visai šalia egzistuojančia relaybe, išgauna stulbinantį, pukiai paveikiantį kontrastą. O tiems, kam neveikia argumentas, kad tai tikrai viena geriausių 2017 m. amerikiečių dramų, papildomu akstinu pamatyti šią juostą galėtų tapti Oskaro nominacija Willemui Dafoe ir faktas, kad „Floridos projekte“ vaidina lietuvių kilmės aktorė Bria Vinaite.