„Kino pavasario“ dienoraštis. Penkta diena

„Kino pavasario“ dienoraštis. Penkta diena

Savaitgalis kaip atėjo, taip ir praėjo, prasidėjo nauja savaitė. Tenka grįžti prie darbų. Tačiau tai – ne priežastis apleisti „Kino pavasarį“! Juk vis tiek galima atrasti jam laiko. Mes radome.

Tad siūlome paskaityti ką mūsų komandos nariai mano apie filmus, „Kino pavasario“ rodytus pirmadienį, kovo 19 d.

Vilmantas:

„Kandelarija“ (isp. „Candelaria“, 2017 m., Kolumbija) – 7,5/10

Jautrus, komiškas, dramatiškas ir sentimentalus. Kolumbiečių režisieriaus Jhonny‘io Hendrixo Hinestroza filmas yra būtent toks. Senukų poros kasdienybė Kubos embargo fone praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje. Filmo tempas gana lėta, tarsi padiktuotas pagrindinių veikėjų amžiaus. Kūrinys parodo, kad meilė ir gyvenimo džiaugsmas negali pasenti. Vis tik, pradžioje geriau nesudėti akcentai neleidžia iki galo atsiskleisti idėjiniam juostos potencialui. Minimalistiškai sukurtas filmas nestokoja ir humoro, ir graudžių akimirkų, tačiau visa tai nedaroma perspaustai. Dėl to, po filmo jautiesi labiau pakylėtas negu atvirkščiai.

Viktė:

„120 dūžių per minutę“ (pranc. „120 battements par minute“, 2017 m., Prancūzija) -4/10

Režieriaus Robino Campillo filmas nukelia į paskutinįjį XX a. dešimtmetį ir rodo Paryžiaus „Act UP“ jaunimo organizacijos, kovojančios prieš AIDS ir už šia liga sergančių asmenų teises, veiklą. Pseudodokumentine maniera atkuriami mitingai, protestai, aistringos grupės narių diskusijos susirinkimuose. Paraleliai „Act UP“ veiklai plėtojama dviejų vaikinų – organizacijos senbuvio ŽIV infekuoto Šono ir naujoko Natano – romantinė linija. Nors ši juosta gali pasigirti įspūdingu apdovanojimų skaičiumi (tarp kurių – šeši Cezariai ir Didysis žiuri prizas Kanų kino festivalyje), vis tik po politizuotu paviršiumi ir bandymu sužaisti socialiai jautria pažemintųjų ir nuskriaustųjų tematika daugiau nelabai ko ir tėra. Dokumentiškai tiksliai atkurta protestantų veikla nėra taip jau labai įdomi, o kuo baigsis nuvėsusi meilės istorija tarp dviejų vaikinukų, galima nuspėti dar jai net gerai neprasidėjus. Tad jei domina LGBTQ motyvas, verčiau rinktis „Vadink mane savo vardu“ ar „Dievo kraštą“, o „120 dūžių per minutę“ nurašyti prie visiškai nepelnytai išliaupsintų nesusipratimų.

„Zama“ (2017 m., Portugalija) – 3/10

Argentiniečių režisierė Lucrecia Martel prie vaidybinio kino kūrimo sugrįžo po beveik dešimtmetį trukusios tylos. Tačiau, tiesą sakant, galėjo ir negrįžti, nes filmas, kurį ji pristato – kostiuminė drama „Zama“ – yra skirtas nebent valios ugdymui. Juosta, pastatyta pagal 1956 m. Antonio di Benedetto romaną apie doną Diego de Zamą, nukelia į XVII a. ir Ispanijos koloniją Asuncijoną, kur minėtas pareigūnas laukia savo perkėlimo į Buenos Aires – ar beverta sakyti, kad kartu su juo perkėlimo, nelyginant kokio Godo, ištisas dvi valandas tenka laukti ir žiūrovams. Iš esmės, šis filmas turi visus elementus, kurie būdingi ir lietuviškam kinui – siužeto nebuvimas, menki, pabiri dialogai, mąslūs į tolį nukreipti žvilgsniai, vėjas, lenkiantis miežius, ir daug gamtos. Tad nors egzotiškoji Asuncijono flora ekrane ir atrodo įspūdingai, vien to neužtenka, kad filmas ištrauktų bent iki vidutinio. Tad jei nesate visiški mazochistai, dvi valandas, kurias suryja šis filmas, verčiau investuoti kur nors kitur, o nusnausti patogiau galėsite ne kino salėje, o savo lovoje.

Taip pat skaitykite

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles