Įspūdžiai iš Berlyno kino festivalio. II dalis

Įspūdžiai iš Berlyno kino festivalio. II dalis

Nors Tarptautinis Berlyno kino festivalis prasidėjo, įpusėjo ir sėkmingai pasibaigė, vis tik kol  į Lietuvos kino sales dar tik beldžiasi „Kino pavasaris“, norėtųsi aptarti antrąją Vokietijos sostinėje vykusio festivalio dalį, pamatytus filmus, gana netikėtas lokių dalybas ir tas juostas, kurios pasieks Lietuvos žiūrovus.

Apie „Kino pavasarį“ Berlinalės kontekste užsiminiau neatsitiktinai. Rašant pirmą straipsnio dalį dar nebuvo žinoma, tačiau dabar jau tikrai patvirtinta, kad „Kino pavasaris“ nusigriebė bent keletą šiemetinės Berlinalės filmų. Vilniaus tarptautinio kino festivalio žiūrovai nuo Berlinalės pradžios praėjus vos mėnesiui lygiai taip pat turės išskirtinę galimybę pamatyti pačius šviežiausius filmus, tokius kaip Aleksejaus Germano Jaunesniojo „Dovlatovas“ (rus. „Dovlatov“), Kim Ki-Duko „Žmogus, laikas, erdvė ir žmogus“ (angl. „Human, Space, Time and Human“), Marcelo Martinessi „Paveldėtojos“ (isp. „Las Herederas“), Malgorzatos Szumowskos „Veidas“ (lenk. „Twarz“) ar net keturias valandas trunkančią Lav Diazo juostą „Šėtono laikas“ (tag. „Ang Panahon ng Halimaw“). Taip pat Lietuvos rinkai nupirkti dar keturi Berlyno konkursinės programos filmai, beveik neabejotinai prie jų turėtų prisijungti Weso Andersono „Šunų sala“ (angl. „The Isle of  Dogs“). Dėl kai kurių kitų juostų parodymo Lietuvoje viltis galima dėti į rudenį vyksiančią „Scanoramą“.

Tačiau kol kas dar grįžkime į Berlyną. Pirmoje straipsnio dalyje apžvelgiau per pirmas keturias festivalio dienas matytus filmus. Liko dar tiek pat.

Antradienis, vasario dvidešimtoji Berlyne prasidėjo gana stipriu Joaquino Phoenixo solo pasirodymu biografinėje komiškoje dramoje „Nesijaudink, pėsčiomis jis toli nenueis“ (angl. „Don‘t Worry, He Won‘t Get Far by Foot“), kurią režisavo nepriklausomo amerikietiško kino kūrėjas Gusas Van Santas. Filmas, kuriame J. Phoenixas įkūnija karikatūristą Johną Callahaną, prikaustytą prie invalido vežimėlio, tačiau nepraradusio humoro jausmo ir gyvenimo skonio, iš esmės laikosi ant pagrindinio aktoriaus charizmos. Tiesą sakant, maniau, kad šis vaidmuo J. Phoenixui šalia geriausio aktoriaus apdovanojimo, parsivežto iš Kanų, gali atnešti analogišką įvertinimą ir lokių dalybose. Vis tik garbiajai komisijai pasirodė kiek kitaip ir jie Sidabrinį lokį šioje kategorijoje atidavė jaunam prancūzų aktoriui Anthony Bajonui už šio pasirodymą filme „Malda“ (pranc. „La prière“).

Tiesa, per spaudos konferenciją J. Phoenixas atskleidė G. Van Santo strategiją apie tai, kaip dera atsakinėti žurnalistų klausimus: esą, nesvarbu, ko jie bepaklaustų, reikia kalbėti apie tai, apie ką pats nori kalbėti. J. Phoenixas prisipažino gerai įsidėmėjęs šį vertingą patarimą ir juo praktiškai pasinaudojęs.

Joaquin Phoenix, Gus Van Sant
Filmo „Nesijaudink, pėsčiomis jis toli nenueis“ spaudos konferencija. Antras iš kairės – filmo režisierius Gusas Van Santas, jam iš dešinės – aktorius Joaquinas Phoenixas

Antrasis filmas – „Generation 14 plus“ programos šiek tiek fantastinė drama „Vienaragis“ (port. „Unicórnio“), kurioje susipina ir magiškas realizmas, ir pamažu atsiskleidžiantis jaunos mergaitės seksualumas. Filmo tempas lėtas, tačiau dėmesį traukia sodrios žalumos, lapijos, miško spalvos.

Trečioji juosta, pamatyta antradienį buvo neblogą įspūdį palikusi vengrų drama „Genezė“ (vengr. „Genesis“). Árpádas Bogdánas į vieną juostą supina tris iš pažiūros atskiras, bet, kaip ilgainiui paaiškėja, viena su kita netgi smarkiai susijusias istorijas. Juosta kalba apie tolerancijos trūkumą, rasinę neapykantą, prie tragiškų pasekmių privedantį žiaurumą. Iš trijų skirtingų kampų parodoma, kaip tą pačią situaciją išgyvena romų kilmės berniukas, įsimylėjusių jaunuolių pora, užimta advokatė. Sakytum, savotiška vengriška Paulo Haggis‘o „Avarijos“ (angl. „Crash“, 2004 m.) versija. Šis filmas buvo pristatomas festivalio „Panoramos“ programoje.

Vėliau matytas filmas man tapo asmeniniu Berlinalės favoritu. Galbūt dėl to, kad kadaise per „Scanoramą“ savo originalumu, stiliumi, spalvomis ir vizualika pavergė kitas to paties režisieriaus – iraniečio Mani Haghighi darbas „Drakonas atvyksta!“ (pers. „Ejdeha Vared Mishavad!“), tai nenuvylė ir jo naujausias kūrinys – konkursinėje programoje dalyvavusi komiška drama „Kiaulė“ (pers. „Khook“). Tik įsivaizduokite, kažkas žudo Irano kino režisierius, o pagrindinis personažas Hasanas yra mažumą įsižeidęs, kadangi jaučiasi ir gerokai žinomesnis, ir labiau nusipelnęs Irano kinui, nei jau nužudyti kolegos, dėl ko jį ištinka šiokia tokia savivertės krizė. M. Haghighi puikiai pavyksta net ir pakankamai rimtas situacijas nuspalvinti itin netikėtomis juodojo humoro dozėmis, įvilkti į spalvingą kičą ar absurdą. Šią juostą turės galimybę pamatyti ir Lietuvos žiūrovai.

Kiaulė
Kadras iš filmo „Kiaulė“

Antradienis baigiasi nesveikai – t. y. iš tiesų nesveikai su naujausiu amerikiečio Steveno Soderbergho nekonkursinės programos siaubo trileriu „Nesveikai“ (angl. „Unsane“), kurio pagrindinė veikėja prieš savo valią atsiduria sveikatos priežiūros įstaigoje – ir tai dar nėra pati didžiausia problema, nes ji netrunka suprasti, kad atsidūrė ten, nuo ko taip stengėsi pabėgti. Įdomu tai, kad juosta nufilmuota naudojant išmanųjį telefoną – anot režisieriaus, viena priežasčių – tai atsieina daug pigiau. Tad jei kada nors staiga kiltų mintis sukurti filmą, nepamirškite, kad visą reikalingą techniką turite po ranka.

Steven Soderbergh, Joshua Leonard
Filmo „Nesveikai“ spaudos konferencija. Pirmas iš kairės – aktorius Joshua Leonardas, šalia jo – režisierius Stevenas Soderberghas

Trečiadienis prasidėjo be proto nuobodžia, iki begalybės ištęsta meditacija pievoje prie degalinės, arba, kitaip tariant, buvo rodomas Philipo Gröningo filmas iš konkursinės programos „Mano brolio vardas yra Robertas ir jis yra idiotas“ (vok. „Mein Bruder heißt Robert und ist ein Idiot“). Dvi pirmas filmo valandas kartu su juostos personažais – paaugliais dvyniais Robertu ir Elena ruošitės filosofijos egzaminui. Filmui pasiekus trečią valandą prasideda šioks toks veiksmas, bet vaizdai ekrane – labiau nemaloniai trikdantys, nei įtraukiantys.

Toliau tos dienos programoje – netradicinė lėlinė animacija „Vilko namas“ (isp. „La casa lobo“)  iš „Forumo“ programos. Lėlinė arba sustabdyto judesio (angl. Stop Motion) animacija pati savaime nėra stebinantis dalykas, tačiau „Vilko namas“ ir jo ekrane besiskleidžiančios fantasmagorijos kažkuo primena legendinio čeko animatoriaus Jano Svankmajerio fantazijas.

Kuo toliau – tuo geriau, o jei rimčiau trečiasis tądien matytas filmas be konkurencijos nusinešė mano asmeninių simpatijų sidabrą. Specialiojoje programoje rodyta Martino Šulíko dramedija „Vertėjas“ (slovak. „Dolmetscher“) visų pirma žavi dviejų Europos kino veteranų – čeko Jirí Menzelio ir austro Peterio Simonischeko, užpernykščio „Tonio Erdmano“ (vok. „Toni Erdmann“, 2016 m.) – duetas. Pati rodoma istorija – kai beišnykstančių istorijos pėdsakų kartu suvieniję jėgas bando ieškoti dabar jau abu žilagalviai nacio sūnus ir per II pasaulinį karą tėvų netekęs žydas, galbūt kartais ir stokoja logikos, tačiau viską atperka nuostabi aktorių charizma, ryškūs personažai bei paprastas ir neperspaustas gyvenimiškas humoras. Kažkas į tą pusę, kaip ir „Nepaprastoje kelionėje“ (angl. „Everything Is Illuminated“, 2005 m.) po Ukrainą su Elijah Woodu.

Vertėjas / The Interpreter
Kadras iš filmo „Vertėjas“. © Titanic, InFilm, Coop 99 / Barbara Jancarova

Galiausiai trečiadienis baigiasi nusprendus atiduoti šiokią tokią simpatijų duoklę balkaniškam kinui. Vis tik negaliu sakyti, kad debiutinis Martos Hernaiz ilgametražis „Chaotiškas Nados Kadič gyvenimas“  (bosn. „Kaoticni Zivot Nade Kadic“) iš „Forumo“ programos būtų palikęs didesnį įspūdį. Filmas panašiai tiek pat chaotiškas, kiek ir pagrindinės veikėjos – jaunos vienišos mamos – gyvenimas. Vienintelis tikrai įsimenantis dalykas – nuolatinis mažosios jos dukrelės zirzimas, trunkantis kone visą filmą.

Ketvirtadienis prasidėjo lėta ir smarkiai migdančia Markuso Imhoofo dokumentika „Eldorado“ iš nekonkursinės programos apie pabėgėlius ir migrantus, kurie per Viduržemio jūrą, Libaną ir Italiją traukia Vokietijon ar Šveicarijon. Taip, pabėgėlių ir migrantų tema Europos visuomenei tebeišlieka aktuali, tačiau kine ji jau nebe naujiena – nustebinti galėjo tik aptys pirmieji, kaip kad pavyko padaryti toje pačioje Berlinalėje 2016 m. triumfavusiai Gianfranco Rosi dokumentinei juostai „Liepsnojanti jūra“ (it. „Fuocoammare“, 2016 m.) ar 2015 m. skandalingai Kanuose Auksinę palmės šakelę nuskynusiai dramai „Dypanas“ (pranc. „Dheepan“, 2015 m.). Kitaip tariant – dviračio čia neišrasi, o bandyti laimę vis su tuo pačiu, kadaise kažkam buvusiu sėkmingu arkliuku į gera neveda.

Toliau – vienas iš labiausiai dominusių šių metų filmų, tik per plauką nepatekusių į mano laukiamiausių 2018 m. filmų TOP10 – meksikiečio Alonso Ruizpalacios kriminalinė drama „Muziejus“ (isp. „Museo“) su šauniuoju Gaeliu García Bernaliu. Aktorius, žinoma, išlieka toks pats šaunus ir šiame filme, tačiau pati juosta gerokai nuvylė. Tiesą sakant, net sunkoka paaiškinti, kodėl būtent jai garbioji žiuri nusprendė skirti Sidabrinį lokį už geriausią scenarijų. Žinoma, yra visai smagių scenų (tarkim, kaip G. G. Bernalio vaidinamas Chuanas sugebėjo visiems savo giminės vaikams sugadinti Kalėdas), tačiau iš esmės pasakojimas apie du studentus, sumaniusius iš muziejaus išnešti senovines relikvijas laikosi ant klasikinio „Nusikaltimo ir bausmės“ karkaso.

Tačiau reikalus pataiso danų režisierės Pernille Fischer Christensen biografinė juosta apie visų gerai žinomą ir mylimą rašytoją Astridą Lingren. Tiesa, juostoje „Jaunoji Astrida“ (šved. „Unga Astrid“) rodomas ankstyvos šios rašytojos jaunystės gyvenimo etapas, kai Astrida Eriksson dar nebuvo sutikusi Sturės Lindgreno ir dar nebuvo parašiusi nei vienos knygos, o dirbo sekretore. Nors filme rodomas galbūt ir ne pats linksmiausias A. Lindgren gyvenimo etapas, juostos tonas išlieka šviesus, pozityvus ir šiltas, o netikėti ir drąsūs jaunosios Astridos poelgiai dažnai privertė kvatoti visą salę. Tai filmas apie stiprią asmenybę – tvirtą jauną moterį, nepalūžusia nelengvu gyvenimo momentu ir sugebėjusiai išsikovoti savo teisę į tai, kas brangiausia, nepaisant konservatyvios visuomenės primestų rėmų.

Jaunoji Astrida
Kadras iš filmo „Jaunoji Astrida“. © Erik Molberg Hansen

Trečiasis ketvirtadienio filmas… ir, ei, jau galime sveikinti nugalėtoją. Bet, tiesą sakant, jei kas nors iš anksto būtų pasakęs, kad debiutinis jaunos rumunų režisierės Adinos Pintilie filmas „(Ne)liesk manęs“ (angl. „Touch Me Not“) iš Berlyno grįš su Auskiniu lokiu, tikrai būčiau sunkiai tuo patikėjusi. Ne todėl, kad filmas būtų visai prastas, tačiau… „(Ne)liesk manęs“ yra keistas filmas, trinantis ribas tarp realybės ir dokumentikos. Savotiška dokudrama, kalbanti intymiomis temomis apie fizinį kontaktą, kūnišką meilę ir seksą. Filmo personažai iš esmės vaidina patys save, dauguma jų turi akivaizdžių fizinių trūkumų. „(Ne)liesk manęs“ bando išsiaiškinti fizinio artimumo svarbą ir sukeliamas emocijas, pamažu mokomasi jį prisijaukinti ir priimti be atmetimo reakcijos

Ketvirtadienis baigiasi lėta, tačiau savotiškai užkabinančia Milko Lazarovo šiaurietiška drama „Aga“ (bulg. „Ága“), kurią juokais galima būtų perkrikštyti į „Nanukas iš Šiaurės 2“. Juokas juokais, ne tik šių abiejų filmų, kuriuos skiria beveik šimtas metų, pagrindiniai personažai yra bendravardžiai, tačiau ir filmo siužetas – žiūrovams pristatoma tolimoje šiaurėje gyvenančių žmonių kasdienybė. Nors filmas ir lėto tempo, vis tik ta atšiauri ir išgryninta kasdienybės poetika jį atperka.

Na ir penktadienis, iš esmės – paskutinė festivalio diena. Nors filmus dar galima žiūrėti visą savaitgalį, tačiau būtent penktadienį pristatomi paskutinieji konkursinės programos darbai. Tad pirmasis penktadienio filmas – konkursinės programos dalyvis lenkės Malgorzatos Szumowskos režisuota drama „Veidas“ (lenk. „Twarz“). M. Szumowska Berlyne, beje, mylima viešnia – 2013 m. jos režisuota juosta „Vardan“ (lenk. „W Ime“) laimėjo Teddy apdovanojimą kaip geriausias ateities filmas bei „Siegessäule“ skaitytojų prizą, 2015 m. komiška drama „Kūnas“ (lenk. „Cialo“, 2015 m.) buvo apdovanotas Sidabriniu lokiu už geriausią režisūrą. Naujausiai režisierės juostai apdovanojimų prasme Berlyne pasisekė mažiau, tačiau „Veidas“ pasirodė kaip pakankamai stipri drama, kelianti socialiai jautrius klausimus. Tai visiškai šviežią temą – kadangi tokios medicininės galimybės atsirado, palyginus, dar visai neseniai – asmens tapatybės po veido transplantacijos problemos – nagrinėjanti juosta.

Toliau – paskutinis konkursinės programos filmas „Tarp eilių“ (vok. „In den Gängen“), kurį režisavo jaunas vokiečių režisierius Tomas Stuberis – „Tarp eilių“ – kol kas tik trečiasis jo filmas dar, palyginus, negausioje jo filmografijoje. Jei kalbėtume apie profesinius filmus, ko gero, dažniausiai (ypač pramoginiuose filmuose) rodomi policininkai. Žinoma, pasitaiko ir kitų profesijų ir užsiėmimų atstovų –  yra filmų apie gaisrininkus, gydytojus, mokytojus, muzikantus, sportininkus, etc… Tačiau nelabai pamenu, kad būtų buvęs filmas, iš esmės dedikuotas tiems ir toms, kurių paslaugomis naudojamės, ko gero, kiekvieną dieną – prekybos centrų darbuotojai. Visas filmo veiksmas vyksta prekybos centre, tarp saldainių, gėrimų ir kitų gėrybių eilių; visi personažai – prekybos centro salės darbuotojai, atsakingi už tai, kad lentynose nieko netrūktų. Tačiau savaime suprantama, turi megztis kokia nors intriga ir ja tampa naujokas Kristianas, kurį vaidina „Tranzite“ (vok. „Transit“) jau matytas smarkiai kylantis vokiečių talentas Franzas Rogowskis. Naujai čia įsidarbinęs Kristianas susipažįsta su naujovėmis, mokosi profesinių gudrybių ir pamažu ima jausti simpatiją gretimoje eilėje dirbančiai kolegei. Juosta pasieks ir Lietuvos žiūrovus.

Tarp eilių
Kadras iš filmo „Tarp eilių“. © Sommerhaus Filmproduktion / Anke Neugebauer

Šiemetinė Berlinalė man baigiasi 1967-ųjų metų retrospektyva – serbo Zivojino Pavlovičiaus muzikine drama „Kai aš būsiu miręs ir išblyškęs“ (kroat. „Kad budem mrtav i beo“). Kadangi stengiuosi ko mažiau žinoti apie filmą, kurį ruošiuosi žiūrėti, šis kiek nustebino – tiesą sakant, būtent tuo, kad tai buvo retrospektyvinis filmas. Tačiau per daug neteko nusvilti – priešingai, buvo pakankamai įdomu stebėti septintojo dešimtmečio pabaigos Jugoslaviją, dar nepaliestą kruvino Balkanų karo realijų. Vėlgi, filmo realybė maišoma su rupiu kasdienybės humoru, o pagrindinis personažas kiek nerangus, tačiau pakankamai charizmatiškas Džimis Barka, kurį vaidina Draganas Nikoličius, sugeba pritraukti ir išlaikyti dėmesį.

Tad trumpai apie šiemetinę Berlinalę būtų tiek. Auksinis ir Sidabriniai lokiai jau išdalyti, nors ir sukėlė šiokių tokių diskusijų ir užkulisinio šurmulio, kai kurie festivalio filmai jau pakeliui į Lietuvą. Apibendrinant vis tik dar kartą labiausiai norėtųsi išskirti filmus „Kiaulė“, „Vertėjas“, „Šunų sala“, „Tranzitas“, „Trys dienos Kviberone“, „Tarp eilių“, „Jaunoji Astrida“ – šie filmai labiausiai džiugino akį ir širdį – o to juk ir tikimės iš kino.

Taip pat skaitykite

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles