Iki šiol visada palaikiau „Skalvijos“ kino centrą. Gal ir ne itin aktyviai, bet vis paskatindavau susidomėjusius draugus ar pažįstamus atrasti kiek kitokį, ne masėms skirtą šio kino teatro repertuarą. Stengdavausi bent šiek tiek atremti kritiką, besišaipančią iš vienintelės ir nepakartojamos šio kino centro salės, „Šilelio“ dydžio kino ekrano, neapskaičiuotai viename aukštyje išdėstytų kėdžių eilių, kadangi, sakydavau, turinys svarbiau nei forma, o išorinį nepatogumą atperka siūlomo repertuaro originalumas.
Deja, jei teatras prasideda nuo drabužinės, tai kino teatro teikiamos paslaugos taipogi prasideda toli gražu ne tada, kai salėje užgęsta šviesa ir pradedamas rodyti filmas. Kinas – tai kompleksinė pramoga ir ją teikiantys kino teatrai yra atsakingi ne tik už kokybišką seansą (techninę filmo rodymo pusę), bet ir už daugelį smulkesnių paslaugų, kurios nuo to yra neatsiejamos ir kurių savaime tikisi žiūrovas, nusprendęs vakarą ar popietę praleisti kino teatre. Natūralu, kad už bilietą mokantis žiūrovas tikisi ne tik kokybiško filmo, bet ir malonios aplinkos bei gero aptarnavimo.
Gaila, tačiau būtent viso to kino centrui „Skalvija“ ir trūksta. Galbūt iš nedidelio kino teatro ir nereikėtų reikalauti didžiausios Lietuvoje kino salės, kokybiškiausios vaizdo ir garso atkūrimo technikos ar aukščiausio lygio komforto. Galima kartais pro pirštus pažiūrėti į techninius nesklandumus (kam gi nepasitaiko?). Tačiau geras aptarnavimas kino centrui papildomai juk nekainuoja?
Iki šiol buvo galima kažkaip nekreipti dėmesio į tai, kad nuo bilietų kontrolierės žvilgsnio, nori nenori apimdavo savotiškas niekuo nepaaiškinamas kaltės jausmas (šypsena, žinoma, į šias pareigas neįeina, kaip ir palinkėti žiūrovams gero filmo) ar negirdom nuleisti kasininkės pastabas nepildyti abonemento kortelės likus dešimt minučių iki seanso pradžios (nors papildymas užtrunka ne ką ilgiau nei įprastinio bilieto pardavimas). Telikdavo priimti tai kaip savotišką šio kino centro specifiką. Tačiau šį sekmadienį teko susidurti su visiškai atsainiu ir netoleruotinu požiūriu į žiūrovus.
Iš visų Vilniaus kino teatrų siūlomų filmų šį sekmadienį išsirinkau „Skalvijos“ pristatomą retrospektyvinį „Kino klasikos“ rubrikos filmą „Mėlynas aksomas“. Iš ankstesnių „Kino klasikos“ seansų buvo žinoma, o ir kino centro interneto puslapyje skelbiama, kad pristatyti klasikinius filmus „Skalvija“ kviečia kino kritikus. Taigi, buvo aišku, kad seansas prasidės ne, kaip nurodyta 18 val., bet geriausiu atveju, bent jau po dešimties – penkiolikos minučių.
Į kino teatrą atėjau lygiai 18 val. – taigi, nevėluoju. Prie kasos stovi pora – vaikinas ir mergina, kasininkės nėra. Prie salės nemažai žmonių, kurie įleidžiami į vidų. Po kiek laiko atsiranda kasininkė, kuri negali ignoruoti telefono skambučių, atsiliepdama ir prašydama perskambinti vėliau, bet kuriai čia pat, „gyvai“ laukiančius žmones užlaikyti – nieko tokio. Paaiškėja, kad bilietų nėra, lieka pristatomos kėdės. Ir kol porelė renkasi, netikėtai bilietų kontrolierė (oficialiai – administratorė) atveda ir be eilės prie kasos į priekį praleidžia šešis žmones, kurie perka bilietus ir sau ir dar už savęs esantiems ir taip be pabaigos, ir jau akivaizdu, kad ir tų pristatomų vietų tokiu būdu nebeliks. Mano pastabos, kad aš irgi laukiu į tą patį seansą ir kad prie kasos atsiradau truputį anksčiau nei jie , ignoruojamos. Tą patį pakartojus poniai bilietų kontrolierei, ši šiek tiek įsižeidusiu tonu atsiliepia: „Kaip be eilės? Taigi šitie žmonės laukė prie [salės] durų, o paskui žiūrėjom pagal situaciją!”.
Atsiprašau? Aš gerai išgirdau? Ar nuo šiol „Skalvijoje“ bilietai pardavinėjami prie kino salės, o ne kasoje? O jei taip, tai ką šitas pulkas veikia prie kasos? Ar čia gal taip diferencijuojami žiūrovai – tie, kas laukia prie salės, prašom be eilės, o tie, kas laukia prie kasos, tai ir taip palauks? VIP klientai? Įdomus požiūris.
Neturėčiau jokių priekaištų, jei iš karto būtų pranešta, kad bilietų nebėra, o pristatomos vietos – rezervuotos kitiems žiūrovams. Ir šiuo atveju problemą sukėlė net ne tie be eilės užlindę žiūrovai, bet kino teatro darbuotojos, leidusios susidaryti tokiam balaganui ir toleruodamos tokią situaciją.
Taigi, nuo šiol tam, kad išvengčiau panašių netikėtų staigmenų, sugadinančių nuotaiką visam vakarui, apsilankymus kino centre „Skalvija“ apribosiu iki minimumo ir kitiems patarsiu šitą kino teatrą rinktis tik visiškai kraštutiniu atveju. Kadangi atsistojęs prie kasos negali žinoti, ar kino teatro darbuotoja tau prieš pat nosį neužkiš viso pulko kur nors prie salės, už baro, tarnybinėse patalpose ar tualete „laukusiųjų“. Belieka tik apgailestauti, kad kino centras, platinantis kiną „be kukurūzų spragėsių“ bei ugdantis žiūrovų kultūrą, pats turėtų iš esmės keisti požiūrį į klientų aptarnavimą.
