Kaip visai teisingai pastebėjo šiemetinės Kanų kino festivalio atidarymo ceremonijos vedėja prancūzų aktorė Camille Cottin – Kanai dvyliai dienų tampa kitokia, paraleline visata, su realiu pasauliu turinčia mažai ką bendro. Čia susirenka skirtingiausi žmonės iš viso pasaulio, tačiau juos visus neabejotinai vienija meilė kinui. Jie kalba skirtingomis kalbomis, tačiau kino kalba suvienija juos visus. Čia vienoje eilėje galite stovėti ir su visiškai reikalaujamo aprangos kodo neatitinkančiais (ir mintyse jau eliminuoti – šitas nepateks dėl didelio krepšio, anas – dėl džinsų), ir su prabangiausiai išsipusčiusiais. O ir po tais puošniais apdarais galbūt slepiasi maištininkai (-ės), pokštininkai (-ės), o neretai – gal ir sprinteriai (-ės) – neretas vaizdelis, kai į vieną ranką tenka sugriebti suknios palankus, į kitą – blizgančius aukštakulnius ir kelis šimtus metrų pabėgėti, norint suspėti į seansą.

Kanų festivalis, kaip jau juokauja vietiniai, tradiciškai prasidėjo subjurusiais orais. Tačiau tai nė kiek nesugadino šventinės nuotaikos. Festivalio ekranuose jau sukasi pirmieji filmai, raudonuoju kilimu žingsniuoja didesnės ar mažesnės žvaigždės, nekantresni žiūrovai tradiciškai skundžiasi elektronine bilietų sistema, optimistiškesni puošiasi ir piešia plakatus, tikėdamiesi, kad gal kas nors jiems perleis savo bilietą, kantriausi stoja į kilometrines paskutinės minutės eiles ir nesibodi ten pralaukti net ir kelias valandas.

Po truputį randasi ir pirmieji konkursinės programos filmų vertinimai. Antai, anot amerikiečių leidinyje „Screen“ publikuojamoje kritikų lentelėje, kol kad geriausiai vertinamas britės Andrea Arnold filmas „Paukštis“ (angl. „Bird“) – 2,4/4. Švedo Magnuso von Horno „Mergina su adata“ (dan. „Pigen med nålen“) įvertintas 2,2, o didžiulį ažiotažą sukėlęs amerikiečių veterano Franciso Fordo Coppolos „Megalopolis“ ir debiutuojančios prancūzų režisierės Agathe Riedinger „Grynas deimantas“ (pranc. „Diamant brut“) – po 2,1. Bet tai – kritikų nuomonė, kuri, žinoma, ne visada sutampa su žiuri pasirinkimu. O ką pamatėm ir kaip vertinam mes ? Kviečiame susipažinti.

Sutrumpinimai : CO – pagrindinė konkursinė programa, CR – Ypatingo žvilgsnio (Un certain regard) paralelinė konkursinė programa), CP – Kanų premjera, OC – nekonkursinė programa, SS – specialus seansas, QDC – nekonkursinė programa „Dvi režisierių savaitės“ (pranc. „Quinzaine des cinéastes“), SM – vidurnakčio seansas (séances de minuit)

Gegužės 14 d., antradienis

„Antras aktas“ (pranc. „Le deuxieme acte“) (OC) – prancūzų režisieriaus Quentino Dupieux filmai yra kaip anyžius – arba jų nekenti, arba priimi siūlomas absurdo taisykles. Šįkart režisierius siūlo filmą filme, kuris šaiposi iš kino ir kino industrijos, laužo ribas, nuolat „perjunginėja“ aktorius iš „čia filmas“, į „čia filmavimas, vykstantis filme“. Ir būtent toks filmas atidarė šiemetinį Kanų kino festivalį (paklaustas kodėl pasirinktas būtent toks filmas, Q. Dupieux tik skėsčioja rankomis ir siūlo šį klausimą adresuoti festivalio organizatoriams). Iš tiesų tai paprastas, nebrangus filmas, kuriame komiškumą kuria nuolatinis šokinėjimas tarp dviejų „realybių“, nuolatinis išrėminimas, politinio korektiškumo priminimas, šaipymasis iš dirbtinio intelekto. Iš esmės šiame filme kaip ir nieko neįvyksta – tai dialogų filmas, kurį, žinoma, savo charizma papuošia žinomi prancūzų aktoriai Louis Garrelis, Vincentas Lindonas, Léa Seydoux ir Raphaëlis Quenardas. Neįpareigojantis, bet jei pavyks persijungti į Q. Dupieux siūlomo absurdo režimą – visai smagus filmas. (6/10)

Gegužės 15 d., trečiadienis

„Mano suknistas gyvenimas“ (pranc. „Ma vie ma geule“) (QDC) – prancūzų kine kartas nuo karto pasirodo panašių filmų apie jaunesnio ar vyresnio amžiaus vienišas moteris ir jų gyvenimo tragikomedijas. Ne išimtis ir šis filmas, kurio centre – 55-erių metų Barbė, vis labiau grimztanti į psichologinę krizę, tačiau jokiu būdu nenorinti to pripažinti. Jos mažos kasdienės nesėkmės, ekscentriški sprendimai tampa šio filmo pasakojimo ašimi. Pasakojimo tonas lengvas, pabaiga – nuteikianti pozityviai. Ir, žinoma, filmas laikosi ant vienos aktorės – Agnès Jaoui – pečių. (6/10)

„Mergina su adata“ (dan. „Pigen med nålen“) (CO) – švedų režisieriaus Magnuso von Horno vizualiai (ir sonoriškai) pribloškiantis kūrinys. Istorinė drama nukelia į Pirmojo pasaulinio karo laikų Kopenhagą ir sutelkia dėmesį į siuvimo fabrike dirbančią jauną moterį Karoliną, kurios vyras, išėjęs į karą, jau metus laiko dingęs be žinios. Šis filmas žavi savo nenuspėjamumu: iš pradžių atrodo, kad tai bus pasakojimas apie varganą vargo pelių – kokia yra Karolina – gyvenimą, truputį vėliau – kad gal bus nueita „Laiškanešys skambina du kartus“ pramintu keliu, tačiau nei viena, nei kita nepasitvirtina. Filmas pagrįstas tikra istorija apie saldainių parduotuvės savininkę, padedančią neturtingoms motinoms surasti jų vaikams geresnius namus, tačiau subtiliai – nors ir probėgšmiais prisiliečia prie tokių temų kaip vyrų atsakomybės vengimas, karo suluošinimai, nepavydėtina vienišų moterų padėtis. Tačiau labiau už turinį dėmesį patraukia filmo vaizdas ir garsas – juodai balta estetika, tamsumas, ir gero nežadantys žemi (kontraboso?) tonai. Auksinė palmės šakelė? Greičiausiai ne, bet mažesnio prizo gal ir galėtų tikėtis. (7/10)

Gegužės 16 d., ketvirtadienis

„Grynas deimantas“ (pranc. „Diamant brut“) (CO) – dar Louisa May Alcott savo romane „Mažosios moterys“ taikliai pastebėjo, kad vargu ar rasi jauną merginą, kuri nesvajotų apie geresnį, gražesnį, prabangesnį gyvenimą. Nuo tų laikų mažai kas pasikeitė ir debiutuojanti prancūzų režisierė Agathe Riedinger pristato savo veikėją Lijaną. Jai – devyniolika, ji gyvena Prancūzijos pietuose su mama ir jaunesne seserimi. Lijanos svajonė – tapti televizijos žvaigžde, modeliu, nuomonės formuotoja. Todėl investuoja į savo kūną, kad atitiktų dabartinius – nors ir kvestionuotinus – grožio standartus. Tačiau nevaldomas charakteris dažnai jai pačiai kiša koją. Filmas turi energijos užtaisą, bet jo siunčiama žinutė lieka slidi – nereikia talento, nereikia gabumų – pasididink krūtinę, prisipūsk lūpas ir išgarsėsi? Gali elgtis kaip nori, jei esi graži? Pagal filmo logiką – maždaug taip. Auksinė palmė šakelė? Vargu. Režisierei dar reiktų paaugti, o filmas būtų labiau tikęs „Ypatingo žvilgsnio“ (pranc. „Un certain regard“) programai. (5/10)

„Prakeikti“ (angl. „The Damned“) (CR) – prieš penkerius metus lietuviškų kino festivalių programų sudarytojai tiesiog svaigo nuo lėto, ištęsto, beveiksmio ir nuobodaus „Pirmosios karvės“ (angl. „First Cow“) „gerumo“. Panašu, kad situacija gali pasikartoti, nes šiemet „Ypatingo žvilgsnio“ paralelinėje konkursinėje programoje rodomas labai panašus filmas. Laukinė gamta, po ją klajojantys vyrai, vakarojimas prie laužo ir begaliniai pokalbiai susėdus aplink jį. Žodžiu, lėta, ištęsta ir nuobodu, nors – reikia pripažinti – JAV gamtos grožis – situaciją šiek tiek pagerina, bet ne per labiausiai. (5/10)

„Paukštis“ (angl. „Bird“) (OC) – britų režisierės Andrea Arnold filmų centre dažniausiai atsiduria visuomenės paribiuose esančios jaunos moterys, kovojančios su kasdienybės sunkumais. Ne išimtis ir šis filmas, pasakojantis apie dvylikametę Beilę, kuriai labai anksti teko suaugti. Galima būtų sakyti, kad tai – tipinis andreaarlodiškas filmas, jei ne viena naujovė, kurią šįkart išbando režisierė. Tai – žiupsnis magiško realizmo, labai subtiliai, labai organiškai įpinto į Beilės aplinką – į tą dusinantį buitinį realizmą. Iš vienos disfunkcinės aplinkos į kitą mėtoma Beilė sutinka keistuolį (akt. Franz Rogowski), prisistatantį Paukščio vardu. Ar jis realus? Ar tik įsivaizduojamas Beilės draugas, supermenas, problemų sprendėjas? O gal – tai pačios Beilės prarastas vidinis vaikas? Paprastai A. Arnold iš Kanų negrįžta tuščiomis. Gal jau metas Auksinei palmės šakelei? Toks žiuri sprendimas gal ir nenustebintų, bet turbūt vis tik šiek tiek pritruks. (8/10)

„Pasimatymas su Pol Potu“ (pranc. „Rendez-vous avec Pol Pot“) (CP) – amerikiečių žurnalistės Elizabeth Becker prisiminimų knyga „Kai karas baigėsi“ (angl. „When War was over“) paremtas kambodžiečių-prancūzų režisieriaus Rithy Panho filmas pasakoja apie tris prancūzų žurnalistus, 1978 m. Raudonųjų khmerų režimo pakviestus išskirtinio interviu su „didžiuoju broliu“ Pol Potu. Stropiai prižiūrimiems žurnalistams pateikiamas kiek įmanoma išdailintas vaizdas, tačiau jie netrunka pastebėti, kas iš tikrųjų slypi po „darbo žmonių“ dirbtiniu optimizmu. Kaip ir Oskarui nominuotame dokumentiniame filme „Trūkstamas paveikslėlis“ (pranc. „L’image manquant“, 2013 m.), R. Panhas kai kurioms scenoms atkurti naudoja molines figūrėles. (6/10)

(SM) – yra veiksmo filmai ir yra azijietiški veiksmo filmai. Koks tarp jų skirtumas? Bent jau šiame, kurį režisavo honkongietis Soi Cheangas, veiksmo tiek, kad mažai nepasirodo – kur ten, kartais ištisas dešimtis minučių ekrane hiperdinamiškai keičiasi vien tik  šaudo – gaudo vaizdai. Filmo siužetas nukelia į dvidešimto amžiaus devintojo dešimtmečio Honkongą. Čia jaunas nelegalas Lok-kvun Čanas užverda košę, įsipainiojęs į vietinės mafijos gaujų reikalus ir įžengęs į miestą mieste – Citadelę, kur galioja vietinės taisyklės. Nors ir galima pagirti už neblogą energijos užtaisą, bet nemaža dalis režisūrinių sprendimų yra jau net ne kvestionuotini, o tiesiog komiški. Veiksmo scenos ištęstos iki begalybės – personažai bėga, griūva, krenta – nenukrenta, šaudosi, badosi peiliais, šoka ant plikų elektros laidų, miršta – nenumiršta… Paskutines geras dešimt minučių galima būtų drąsiai trumpinti ir tikrai niekas nepasikeistų. Kitas aspektas – kovojantiems personažams negalioja nei fizikos dėsniai, nei fizinės žmogaus galimybės. Kartais, beje, galima pastebėti nenutrintus apsauginius lynus. Žodžiu, taip blogai, kad net beveik gerai, o komiškumą dar labiau sustiprina hiperdinamiška ir hiperpatosiška foninė muzika. (4/10)

Gegužės 17 d., penktadienis

„Megalopolis“ (CO) – dar iki festivalio šis filmas jau buvo sukėlęs didžiulį ažiotažą. Nieko nuostabaus – į ekranus su nauju kūriniu po 15 metų pertraukos grįžo ne kas kitas, o legendinis amerikiečių režisierius Francis Fordas Coppola. Tiesa, po premjeros vertinimai kardinaliai išsiskyrė. Vieni kritikai „Megalopolį“ vadina šedevru ir iš anksto jam skiria Auksinę palmės šakelę, kiti – didžiausiu Coppolos karjeros fiasko (o jų būta, ir ne vieno). Filmas – didinga ateities vizija, brėžianti paraleles tarp Naujosios Romos ir Niujorko. Genialus architektas, menininkas Cezaris Katilina (akt. Adam Driver) siekia Naująją Romą – Niujorką paversti idealistišku utopiniu ateities miestu, o jo oponentas, miesto meras labiau linkęs prie konservatyvaus status quo. Vizualika ir filmo didingumas palieka įspūdį, bet, panašu, čia turime „auksinių riešutų“ atvejį – kai po gražia išore slepiasi tuštuma. Personažai yra visiškai jokie, siužetas – minimaliai įdomus, tačiau pilna daug visokių šalutinių nukrypimų, blizgučių, „vizualinio triukšmo“. Kai kuriais momentais vaizdo stilistika priartėja prie vaizdo klipų, aštuntojo dešimtmečio ar dokumentikai būdingos estetikos. Panašų – tik jau sonoriniu aspektu – įspūdį palieka atsitiktiniai a la miuziklo intarpai ar Cezario deklamuojamas Hamleto monologas. Filmas labai pretenzingas – taip, kai esi F. F. Coppola, gal ir gali sau tai leisti, bet labiau palieka įspūdį ne filmo, o tiesiog prabangaus pasižaidimo kinu. Auksinė palmės šakelė? Tikėkimės, kad ne, nes vien už vardą ir praeities nuopelnus nebūtų teisinga ją skirti. (6/10)

„Trys kilometrai iki pasaulio pabaigos“ (rum. „Trei kilometri până la capătul lumii“) (CO) – rumunų režisieriaus Emmanuelio Parvu draminis trileris vynioja tampriai surizgusį problemų kamuolį. Dunojaus deltos kaimelyje gyvenantį paauglį sumuša vietiniai vaikinai. Policijai pradėjus tirti šią situaciją paaiškėja Adžio paslaptis – ji tradicinių pažiūrų tėvams prilygsta katastrofai. Filmas jautriai kalba apie tokias problemas kaip korupcija, homofobija, religinis fanatizmas, finansinė priklausomybė, socialinės atskirties baimė („ką žmonės pasakys?“). O personažai paliekami rinktis tarp savo principų, teisinio problemų sprendimo būdo, ir „o gal pabandykim susitarti taip, kad visiems būtų gerai?“. Auksinė palmės šakelė? Gali šiek tiek pritrūkti, bet nebūtų labai didelis netikėtumas. (8/10)

„Malonės rūšys“ (angl. „Kinds of Kindness“) (CO) – pernai su „Prastais reikalais“ (angl. „Poor Things“) graikų režisierius Yorgos Lanthimosas pasauliui pateikė tai, ko niekas iki tol nebuvo matęs. „Visiškai kitoks Lanthimosas, nei buvo iki šiol“, buvo kalbama ir rašoma. Bet tai – toli gražu ne paskutinis netikėtumų triušis iš Y. Lanthimoso skrybėlės. Šiemetinis „Malonės rūšys“ – dar kitoks jo veidas ir braižas. Šį filmą gana sudėtinga vertinti kaip vienį, kadangi jis yra padalytas į tris (ne)susijusius segmentus, kuriuose tie patys aktoriai (tarp jų – „Prastuose reikaluose“ su Y. Lanthimosu jau dirbę Emma Stone ir Willemas Dafoe) vaidina skirtingus personažus. Šis naujas kūrinys – gerokai lengvesnė Lanthimoso versija – beveik nebelieka to nepatogaus keistumo, kuriuo anksčiau jis glumindavo žiūrovus. Tačiau bendrai paėmus keistumo netrūksta. Pirmojo segmento istorija „RMF mirtis“ pasakoja apie keistoje kompanijoje dirbantį vyrą – visą jo gyvenimą, įskaitant mitybą ir intymius santykius, reguliuoja kompanijos direktorius. „RMF skrenda“ policininkas, sulaukęs be žinios dingusios žmonos, pradeda įtarti, kad grįžusioji – jos antrininkė. „RMF valgo sumuštinį“ kulto bendruomenės atstovai ieško asmenų, galinčių prikelti mirusiuosius. Auksinė palmės šakelė? Būtų labai netikėta, nes, nors bendrame kontekste pakankamai stiprus, tai tikrai nėra pats geriausias Y. Lanthimoso darbas. (7/10)

„O, Kanada“ (angl. „Oh, Canada“) (CO) – sunkiai sergantis amerikiečių – kanadiečių dokumentinių filmų kūrėjas Leonardas Faifas sutinka duoti interviu ir prieš kameras išpasakoti visą savo gyvenimą. Galbūt tai būtų tiesiog daugiau mažiau tvarkinga drama, jei ne sprendimas kaitalioti aktorius, įkišant juos į ne jų laiką. T. y. pagyvenusį Leonardą Faifą vaidina Richardas Gere’as, jauną – Jacobas Elordi, tačiau kartais jaunojo Leonardo laike vietoj J. Elordi pasirodo R. Gere‘as. Tai – turbūt vienintelis kiek originalesnis, bet, deja, ne visada pasiteisinęs sprendimas šiame filme. Visa kita – pakankamai lengvai pamirštama ir ne per daug įdomu. Auksinė palmės šakelė? Kad nėra už ką. (5/10)