„Paramount Pictures“ kompanijos sukūrėjas Adolphas Zukoras nebuvo tipiškas kino pramonės atstovas – niekuo neišsiskiriantis iš minios, ramus ir drovus. Ir nors Holivudo aplinka reikalavo elgtis iššaukiančiai ir ekscentriškai, traukti visuomenės dėmesį romanais ir planų užmojais, sutiktą gatvėje A.Zukorą būtų buvę galima palaikyti paprastu prekeiviu (kuom jis, beje, kadaise ir buvo), na, geriausiu atveju, bankininku.

Tačiau A.Zukoras buvo bene pirmasis žmogus pasaulyje, suvokęs, kaip turi funkcionuoti Holivudo kino sistema. Dar bebūnant sėkmingu verslininku, jo nuojauta pakuždėjo „pažvelgti truputį į ateitį ir statyti daug ant kino verslo“, – vėliau mėgo kartoti jis, – „Man pasisekė. Aš turėjau viziją, o ir aplinkybės jai buvo palankios“.

Adolphas Zukoras gimė 1873 metais Vengrijos kaimelyje Riese („Zukor“ vengrų kalboje reiškia „cukrus“) neturtingoje žydų šeimoje. Jam nesulaukus nė metų, mirė tėvas, o motina paliko šią ašarų pakalnę, kai būsimajam kino pramonės magnatui buvo septyneri. Našlaitis gyveno su dėde, vietiniu rabinu, kuris dar vertėsi ir prekyba, „kuo aš visą gyvenimą nuo pat vaikystės ir norėjau užsiimti, ir užsiėmiau – prekyba“, – vėliau savo atsiminimuose rašė A.Zukoras. Sulaukęs 16 metų, su tradiciniais 40 dolerių, įsiūtais skrandos pamušale, 1889 metais jis atvyksta į Ameriką.

Jo pirmasis darbas Niujorke yra šluoti grindis kailių parduotuvėje (už tai jam mokami du doleriai per savaitę). Po metų jis išmoksta sukirpinėti kailius, ir jau gauna keturis dolerius per savaitę. O dar po dviejų metų A.Zukoras, kaip ir dera geram žydui, pats pramoksta kailinių siuvimo amato ir pademonstruoja nepaprastus siuvėjo gabumus. Sulaukęs 19 metų, jis jau visame Niujorke žinomas kailinių dizaineris, jaunas ir smarkus. 1893 metais A.Zukoras aplanko kailinių mugę Čikagoje, ten įsimyli tą miestą ir nusprendžia jame apsistoti. Jis įkuria savo kompanijos filialą ir amžiaus pabaigoje jo kompanijoje „Zukor‘s Novelty Fur Company“ jau dirba 125 darbuotojai.

A.Zukoro susižavėjimas kino filmais prasidėjo 1901 metais, kai jis, pasistiebęs ant pirštų galiukų (jo ūgis buvo apie 160 cm) pro kitų žiūrovų pečius pamatė pirmąjį savo gyvenime dviejų minučių filmuką Brodvėjaus vodevilyje. Tada jis jau gyveno kaip tikras prasisiekęs buržujus prabangiame Niujorko rajone, ir atrodė, kad užsiimti kino verslu – ne jam. Tačiau 1903 metais pusbrolis paprašė paskolinti pinigų atidaryti savo kino salę „pramogų pasaže“. A.Zukoras ne tik paskolino jam pinigų, jis įsiprašė ir būti šio verslo dalininku. Trečiuoju verslo partneriu buvo kitas Niujorko kailių pirklys Marcus Loewas, būsimasis kitos didžiosios Holivudo studijos MGM įkūrėjas.

Kartu jie sukūrė kompaniją „Automatic Vaudeville Company“, kuri netruko išplėsti savo kino salelių tinklą ir Filadelfijoje, Bostone bei Niuarke. A.Zukoras, kurį vis labiau užvaldė „judančių paveikslėlių“ manija, 1906 metais sukūrė savo kino salės modelį – traukinio vagoną, kuriame pro šalį lekiančių peizažų vaizdai buvo projektuojami ant sienų, o žiūrovus glušino įrašyti traukinių švilpukai, ratų bildėjimas ir skambučiai. Deja, ši idėja nepasiteisino – „Automatic Vaudeville Company“, daug investavusi į tokią salę, beveik bankrutavo, ir su partneriais teko išsiskirti.

Tada atėjo „nikelodeonų era“ – ten rodomi filmai buvo ilgesni ir bent jau turėjo šiokį tokį siužetą. Ir jie tapo populiarūs. „Buvo tam palankūs laikai“, – atsiminimuose rašė A.Zukoras, – „1900-1910 metais į Ameriką atvyko dešimt milijonų imigrantų, kurie po darbų turėjo ir savo laisvalaikį. Nikelodeonai buvo pigūs, naujoviški, tylūs ir nekėlė jokių kalbos barjerų, todėl masėms jie tapo populiariausiu laisvalaikio leidimo būdu“.

A.Zukoras įsigijo dvi dešimtis „nikelodeonų“, įkurtų buvusiose kepyklose ir apleistose parduotuvėse. Jis metė kailinių prekybos verslą ir 1912 metais nusprendė pradėti kurti savo filmus, nes nebuvo patenkintas esamų rinkoje kokybe. Jam pavyko įkalbėti garsų tuometinį Brodvėjaus teatrų prodiuserį Danielį Frohmaną tapti partneriu (broliai Frohmanai garsėjo savo valdomu „Teatro sindikatu“, kuris dar 1896 metais subūrė garsiausių teatro aktorių monopolį, susaistydamas juos kontraktais dvidešimčiai metų į priekį). D.Frohmanas taip pat matė potencialą kino filmuose ir svajojo apie galimybę perkelti scenos aktorius į kino ekraną. Negana to, jis net įkalbėjo savo draugą T.Edisoną netrukdyti A.Zukorui užsiimti savų filmų kūrimu.

Tiesa, iki savo filmo kūrimo dar teko kiek palaukti. Pradžiai, sužinojęs, kad kitoje Atlanto pusėje prancūzams stinga pinigų pabaigti grandiozinį filmą „Karalienė Elžbieta“, kuriame vaidino tuo metu „pati garsiausia pasaulyje aktorė“ Sara Bernhardt (1844-1923) (viena jos koja, beje, buvo medinė), A.Zukoras sumokėjo jiems 35 tūkstančius dolerių, taip įgydamas teisę jį demonstruoti Amerikoje. Naujoviškai – prašmatnioje teatro salėje, taip pakeliant kino filmus į aukštesnį lygį. Partneriai išsinuomavo tuo metu garsų Niujorko teatrą “Lyceum Theatre”, į kurį buvo sukviesta visa to miesto aukštuomenė – tuo pasirūpino D.Frohmanas.

Taip 1912 metų liepos 12 dieną Niujorke prasidėjo nauja Amerikos kino pramonės era. Teatro elitas ir miesto aukštuomenė, kuri lig tol filmus laikė vulgaria pramoga, vis dėlto susirinko į „Karalienės Elžbietos“ premjerą. Pats filmas truko vos 40 minučių (tai buvo išvis pirmasis pilnametražis filmas, parodytas Amerikoje), jo vaizdas buvo prastos kokybės, kamera ir primityvus apšvietimas buvo negailestingi senstančiai S.Bernhardt, kuriai buvo sunku vaidinti galantišką karalienę krypuojant ant medinės kojos, tačiau žiūrovai visuotinai suvokė, kad jei jau ši aktorė sutiko filmuotis, vadinasi, kino filmai „yra gerai“. Pasibaigus filmui, „Lyceum Theatre“ salės skliautais nuaidėjo aplodismentai – taip aukštuomenė išreiškė savo pripažinimą kinui. A.Zukoro investicija atsipirko. Filmas „Karalienė Elžbieta“ buvo rodomas visoje Amerikoje ir atnešė partneriams 200 tūkstančių dolerių pelno. Įkvėpti sėkmės jie įkūrė „Famous Players Film Company“, kurios pavadinimą lėmė motto „Žinomi vaidinimai su žinomais aktoriais“.

Naujoji kompanija 1913 metais sukūrė savo pirmąjį filmą „Grafas Montekristas“, taip pat atnešusį nemažai pinigo. Prie „Famous Players“ prisijungė dar vienas apsukrus kino veikėjas, buvęs vodevilio artistas ir Brodvėjaus teatrų prodiuseris Jesse Lasky (1880-1958), kurio kompanija „Jesse L. Lasky Feature Play Company“ pagamino pirmąjį Holivude pilnametražinį filmą „Indėnas“ („The Squaw Man“) – šis buvo nufilmuotas išnuomotame tvarte, kuriame šiandien yra įkurtas Holivudo paveldo muziejus. Jie kuria naują kompaniją – „Famous Players-Lasky“ ir persikelia į Holivudą. Ten A.Zukoras sutinka savo būsimosios kompanijos įkūrėją…

Žurnalistų ir istorikų vadinamas „žmogumi, sukūrusiu Holivudą“ Williamas Wadsworthas Hodkinsonas (1881-1971) jaunystėje dirbo “Western Union” pasiuntinuku bei telegrafo operatoriumi. Jis atidarė savo pirmąją kino salę Ogdeno mieste Jutos valstijoje dar 1907 metais, ir jau tada nustatė, kad bilietas turi kainuoti penkis centus – tai, jo manymu, buvo moneta, su kuria žmonės lengvai išsiskiria, – antra, jis sugalvojo, kad kiekvieną savaitę turi būti rodomi vis nauji filmai. Tai buvo tinkama strategija, ir per dvejus metus jam pavyko įveikti visus konkurentus ir išsiplėsti į Vakarus, į Los Andželą bei San Franciską. Per kelerius metus W.Hodkinsonas tapo didžiausiu Vakarų pakrantėje filmų platintoju ir 1914 metais, subūręs vienuolika šalies filmų platintojų ir kūrėjų (tarp jų ir “Famous Players-Lasky”, įkūrė pirmąją nacionalinę filmų platinimo kompaniją “Paramount Pictures Corporation”.

Būtent W.Hodkinsonas sugalvojo sistemą, pagal kurią kino teatrų tinklas, norintis gauti naują filmą, turėjo nuomoti ar pirkti pirkti visą bloką juostų iš „Paramount“ korporacijai priklausančių kompanijų – nuo penkių iki trisdešimties filmų (lig tol kiekviena filmus kurianti studija su kiekvienu platintoju ar sale tardavosi atskirai, kas kainavo daug pastangų ir laiko filmą išplatinti). Toks planas garantavo kino salėms nuolatinį filmų tiekimą ir savo ruožtu leido su gautais pinigais finansuoti prodiuserius bei reklamuoti naujai kuriamus filmus, o taip pat – imti iš prodiuserių 35 procentų platinimo mokestį nuo filmo pajamų. Tokia „Hodkinsono sistema“ veikė dar beveik visą šimtmetį.

W.Hodkinsonas sukūrė ir dabartinį “Paramount” kompanijos logotipą. Legenda teigia, kad tai buvo beveik trijų kilometrų aukščio kalnas Ben Lomondas, kurį autorius kasdien matydavo savo vaikystėje Jutoje – jo kontūrus W.Hodkinsonas išsiblaškęs nupaišė ant servetėlės per susitikimą su A.Zukoru, ir šiam piešinys pasirodė įkvepiantis. 24 žvaigždutės aureole gaubiančios kalną simbolizavo 24 kino žvaigždes, kurios tuo metu priklausė studijai (vėliau žvaigždučių skaičius buvo sumažintas iki 22).

W.Hodkinsonas su A.Zukoru susitikinėjo dažnai, gal net pernelyg dažnai. Mat, A.Zukoras turėjo dar vieną viziją – sujungti visus tris kino pramonės komponentus – filmų gamybą, platinimą ir kino teatrus į vieną darinį, ko lig tol dar niekas nebuvo bandęs daryti. Teoriškai tai atrodė galingas ir vientisas kanalas bet kokio filmo sėkmei, bet tam reikėjo sukurti išties milžinišką korporaciją.

Ši idėja atvedė jį į tieisoginį konfliktą su „Paramount“ įkūrėju. W.Hodkinsonas vis dėlto buvo pernelyg meniškas žmogus šiam verslui ir tikėjo, kad kiekviena kino filmo kūrimo sritis turi būti atskira. Prodiuseriai turėjo gaminti filmus, kino teatrai – juos rodyti, o distributoriai – būti jungtimi tarp abiejų komponentų. Kitaip, jo manymu, kino kokybė nukentės: „patirtis rodo, kad geriausius filmus sukūrė asmenybės, o ne konvejeris“, – sakė jis. A.Zukoras gi norėjo sutelkti viską vienose rankose ir kontroliuoti kuo daugiau kino pramonės sričių. Holivude tai reiškė turėti po savo sparnu visus talentus – aktorius, režisierius ir scenaristus, kontroliuoti turėti platintojus ir valdyti kino teatrus. Tokia sistema vėliau įsigijo „vertikalios integracijos“ pavadinimą.

W.Hodkinsonas jai priešinosi. Jis norėjo atiduoti viršenybę individualiam kino kūrėjui (šiandien jo kovą tęsia tokie režisieriai kaip Q.Tarantino, broliai Coenai ar Woody Allenas), A.Zukoras gi norėjo „centrinio prodiuserio“ modelio, sutelkdamas daugiau valdžios prodiuserio, o ne režisieriaus rankose. Jam atrodė, kad su masinės gamybos metodais ir garantuotais žiūrovais studijai priklausančiuose kino teatruose bus galima gaminti grandioziškesnius bei vaizdingesnius filmus, be to, brangesnius. „Logika diktavo, kad šiame versle mes esame daryti pinigus, o ne sekti idealais“, – teigė A.Zukoras, kuris, kaip ir derėjo bet kurios didelės studijos vadovui, visada priešinosi režisierių, kino teatrų ir prodiuserių laisvei. Tačiau W.Hodkinsonas nenusileido. Galų gale A.Zukoras tyliai subūrė visus „Paramount“ kompanjonus, sutelkė kontrolinį akcijų paketą, ir 1916 metais W.Hodkinsonas buvo išmestas iš kompanijos, kurią kadaise pats ir įkūrė. Įtakos Amerikos kino versle jis daugiau taip ir nebeatgavo, netrukus persikėlė į Gvatemalą, kur įkūrė savo privačią avaikompaniją ir užsiėmė aviacijos verslu.

Taip 1916 metais A.Zukoras tapo „Paramount“ prezidentu ir nedelsdamas ėmėsi savo vizijos įgyvendinimo. 1919 metais „Paramount“ įsigijo 135 kinoteatrus šalyje, kuriose buvo pradėti rodyti visi 60 filmų, kuriuos „Paramount“ išleisdavo per metus – ir būtent studija nuspręsdavo, koks filmas ir kada turi būti demonstruojamas. Pasinaudodamas savo sutelkta galia, A.Zukoras taip pat privertė nepriklausomus kino teatrus rodyti savo studijos filmus, sugalvodamas dar sistemą, veiikiančią ir šiandien – priversdamas kino teatrus mokėti jam net tik fiksuotą filmo nuomos mokestį, bet ir procentą nuo kasoje surinktų pinigų.

Sukurdamas „vertikalios integracijos“ sistemą, A.Zukoras iš esmės pakeitė Holivudą, kurio studijos ir kompanijos pradėjo virsti galingais verslo konglomeratais, kontroliuojančiais visus kino pramonės aspektus. Tiesa, iš pradžių tai nebuvo lengva – netrukus „vertikaliai integracijai“ jau priešinosi nepriklausomi kino teatrai, antimonopoliniai įstatymai ir net katalikų bažnyčia. Tačiau pramonės pokyčių tai nebesulaikė. 1920 metais A.Zukoras organizavo savo studijos kino gamybą ir platinimą pagal Henry Fordo sukurtą kovejerinį modelį, ir tokios sistemos dėka sukurti „Paramount“ šedevrai kaip „Ozo šalies burtininkas“ bei „Vėjo nublokšti“ privertė žiūrovus suvokti, kad geras kino filmas turi būti brangus, meniškas, jausmingas, vaizdingas ir, svarbiausia – prieinamas kiekvienam žiūrovui vienu metu visoje šalyje bei visame pasaulyje. Jo didžiausia aistra buvo „suprasti žiūrovus“, mat, „žiūrovas niekada neklysta“, kaip mėgdavo kartoti. A.Zukoras taip pat suvokė, kad geras filmas turi būti grandiozinis, ir jame turi vaidinti „megažvaigždės“, tokios kaip Mary Pickford bei Charlie Chaplinas. Jo sukurti konvejerinės gamybos ir platinimo standartai, įveikę nepriklausomus kino kūrėjus ir pavertę megastudijas „didžiosiomis“ veikia ir šiandien, ir už tą pergalę A.Zukoras istorikų visai pagrįstai yra vadinamas „filmų Napoleonu“ (tik 1950 metais JAV Aukščiausiasis teismas po dvylika metų trukusio bylinėjimosi vis dėlto nusprendė, kad kino studijos negali turėti savo kino teatrų tinklo).

Sustygavęs „Paramount“ darbą, A.Zukoras, persikėlė atgal į Niujorką, kartą per metus atvykdamas į Holivudą įvertinti, kaip sekasi jo paties sukurtai sistemai. Jis pasitraukė į pensiją 1959 metais ir mirė 1976 metais, sulaukęs 103 metų amžiaus.