007: Timothy Dalton ir Pierce Brosnan

Paskutiniai du praėjusio amžiaus dešimtmečiai Bondiadai nebuvo palankūs. Franšizė, niekad nevengusi skolintis kai kurių elementų iš savo metu populiarių filmų, kūrė daugiau ar mažiau eilines devintojo ir dešimto dešimtmečių veiksmo juostas, pasimetusias tarp daugybės panašaus tipo kūrinių.

Optimizmo tuo metu dar buvo. Po Rogerio Moore‘o pasitraukimo Bondiada dar sugebėjo pagaminti keletą kiek geresnių filmų, tačiau jie, kartu su naujaisiais Bondais Timothy Daltonu ir Pierce‘u Brosnanu priešaky, dažniausiai buvo visiškai neįsimintini ar nepaaiškinamai blogi, kas daugelį privertė laidoti žymųjį šnipą (net jeigu finansinė sėkmė filmus lydėjo visuomet).

Nesunkios aktorių paieškos

Naujojo Bondo paieškos devintojo dešimtmečio viduryje jau buvo tapusios visą pramogų pasaulį dominančiu procesu, tačiau favoritai visuomet būdavo aiškūs. Timothy Daltonas, didelę patirtį teatre ir kine turėjęs aktorius, į Bondiadą buvo kviečiamas itin ilgai. Pirmą kartą prodiuseriai jam šį vaidmenį siūlė dar 1968 metais, kuomet Seanas Connery planavo pasitraukimą iš franšizės (kol nepersigalvojo ir negrįžo dar vienam filmui „Deimantai amžiams“). T. Daltonas, tuomet įpusėjęs trečiąją dešimtį, jautėsi per jaunas tokiam vaidmeniui ir nenorėjo būti lyginamas su S. Connery.

1981 metais, kuomet R. Moore‘as pradėjo piktintis prastėjančiais Bondo filmais, T. Daltonui ši rolė buvo pasiūlyta dar kartą. Anot skirtingų šaltinių, aktorius buvo praktiškai pasirašęs sutartį tuomet, kai R. Moore‘as paskutinę minutę sugalvojo grįžti dar dviem (labai blogiems) filmams. Todėl kai jis pasitraukė galutinai, T. Daltonas buvo natūralus prodiuserių pasirinkimas. Tiesa, ir vėl tik dėl to, kad Pierce‘as Brosnanas, laikytas favoritu gauti vaidmeniui, negalėjo filmuotis dėl įsipareigojimo televizijos serialui, todėl T. Daltonas galiausiai gavo progą parodyti, ką gali.

Niūrusis Bondas

Pirmasis jo Bondiados filmas „Į dienos šviesą“ (angl. „The Living Daylights“) tęsė tradiciją atvykus naujajam Bondui kardinaliai pakeisti franšizės toną. Ir šia prasme rimtojo ir susikaupusio T. Daltono Bondo niekas nesumaišys su atsipalaidavusiu ir kiekvieną rimtą momentą komedija pavertusiu R. Moore‘u. Filmas grįžta prie Šaltojo karo istorijų ir pasakoja apie Bondo siekį sustabdyti KGB agentus, žudančius britų šnipus visame pasaulyje.

Tono prasme 1987 metais pasirodęs ir Bondiados 25-metį šventęs „Į dienos šviesą“ yra itin tamsus filmas, tarytum iš paskutiniųjų besistengiantis nepasakyti kokio nors juokingo dalyko ir atitolinti save nuo R. Moore‘o laisvumo. Linksmų scenų ir frazių yra, bet jas sakantis T. Daltonas atrodo kaip tie žmogiškų emocijų rodymui sukurti robotai, nuo natūralumo atitolę labai stipriai. „Į dienos šviesą“ buvo neblogas grįžimas prie savotiškų Bondo šaknų – daug kas T. Daltono versiją vadina arčiausia Iano Flemingo knygose pateiktam Bondui – ir žiūrovai tai įvertino, uždirbdami filmui daugiau nei paskutinieji du R. Moore‘o pasirodymai. „Į dienos šviesą“ neparodė nieko labiau įsimintino, išskyrus tikrai įtemptą naujojo Bondo pristatymą ir pagaliau moderniai atrodančią MI6 būstinę, tačiau filmo tamsumas ir T. Daltono sprendimas šį vaidmenį priimti itin rimtai nepaverčia filmo vienu tų, į kuriuos norėtųsi sugrįžti dar kartą.

The-Living-Day-Lights
Kadras iš jubiliejinio Dž. Bondo filmo „Į dienos šviesą“ su Timothy Daltonu pagrinidniame vaidmenyje

Tačiau „Į dienos šviesą“ yra pakenčiamas reginys, atrodantis pakankamai gražiai ir brangiai. Nieko panašaus negalima pasakyti apie 1989-aisiais pasirodžiusį „Leidimą žudyti“ (angl. „Licence to Kill“). Tamsus ir į Bondo gyvenimą besikišantis filmas lyg ir turėtų būti tikrai vertas dėmesio reginys – kažką panašaus daręs 2012-ųjų metų „Operacija „Skyfall“ (angl. „Skyfall“) tapo pelningiausiu franšizės filmu.

Visgi kur „Leidimas žudyti“ gali suklysti, ten jis ir suklysta, dėl ko daugelis iki šiol vadina jį blogiausia Bondiados dalimi. Istorija, varoma asmeninių Bondo ambicijų, yra nepaaiškinama ir nei vienam veikėjui nesuteikia realios motyvacijos. Visos veiksmo scenos yra susijusios su ginklais, o šaudymas iš toli lyg ir nėra fizinėmis kovomis pagarsėjusios Bondiados stiprioji pusė (net jeigu T. Daltonas pats atliko visus kaskadinius triukus, kad ir kiek mažai jų čia buvo). Filmo blogiuko (įkūnijamo vienintelio filmą praskaidrinančio aktoriaus Franzo Sanchezo) didžiausias noras yra ne pasaulio užkariavimas, o narkotikų gabenimas, kas ambicingumu nekvepia. Filmas neprimena jokios Bondiados dalies, paverčia siužetą visiškai neįdomiu chaosu ir kiekviename žingsnyje pabrėžia savo rimtumą ir tamsumą – aspektus, kuriuos su geru scenarijumi T. Daltonas būtų išnaudojęs tikrai sėkmingai, tačiau po šio pasirodymo jam teko slėptis kuo giliau.

Yra gandų, kad buvo planuojama ir trečioji dalis su T. Daltonu, pavadinimu „Ledi nuosavybė“ (angl. „The Property of a Lady“), tačiau finansinių lūkesčių nepateisinusi „Teisė žudyti“ ir dar kartą franšizę sukrėtę teisiniai nesklandumai neleido sukurti filmo ir žiūrovus išgelbėjo nuo dar vienos niūriojo ir charizmatiškumą pamiršusio Bondo dozės.

Išpūstoji era

Varginti su istorijomis, kaip buvo išrinktas naujasis Bondas, neverta, nes niekas jo intensyviai neieškojo: 1994 metais T. Daltonas pareiškė daugiau nevaidinsiantis žymiojo šnipo ir prodiuseriai iškart kreipėsi į savo serialą jau pabaigusį Pierce‘ą Brosnaną.

Kaip jau tapo įprasta, 1995 metais (po šešis metus trukusios didžiausios pertraukos tarp dviejų Bondo dalių) su pirmuoju P. Brosnano eros filmu „Auksinė akis“ (angl. „GoldenEye“) dar kartą buvo kardinaliai pakeista Bondiados trajektorija, šįkart į vieną vietą sumaišiusi keletą ankstesniųjų Bondų savybių. Didelį, brangų ir gražų S. Connery eros reginį ir daugelį R. Moore‘o savybių, tokių kaip laisvumas ir lengvumas, perėmęs P. Brosnanas bent jau sukūrė tikrai padorią pramogą. Kartu su asmeninę istoriją su Bondu turinčiu blogiuku (įkūnijamu Seano Beano, šiame filme du kartus padarančio tai, ką tradiciškai daro visuose filmuose) ir keistą atspalvį tokio tipo filmui priduodančia mergina (akt. Famke Janssen), „Auksinė akis“ yra įsimintinas Bondo filmas, kuriam kažką prikišti būtų sunku. Scenarijus sumaniai apeina didžiausią franšizės praradimą – SSRS subyrėjimą ir Šaltojo karo pabaigą – ir pristato naująją M, įkūnijamą aktorės Judi Dench ir nebijančią išvadinti Bondo seksistu ir senamadišku, kas sufleravo savotiškai linksmą ir savo absurdiškumą rimtai priimančią P. Brosnano erą (pagal filmą buvo sukurtas ir vienas populiariausių dešimtojo dešimtmečio žaidimų, todėl Bondiada finansiškai tikrai atsigavo).

goldeneye
Seanas Beanas ir pirmasis prieštaringai vertinamo Pierce’o Brosnano pasirodymas Bondo amplua 1995 m. filme „Auksinė akis“

Po dviejų metų pasirodęs tęsinys „Rytojus niekada nemiršta“ (angl. „Tomorrow Never Dies“) jau priminė tą P. Brosnano erą, kurią šiandien atsimena daugelis: prikimštą sprogimų, kompiuterinių efektų ir įvairių produktų reklamavimo. Filmo istorija yra ganėtinai sumani, šįkart pagrindine blogio šaknimi paverčianti kapitalizmą ir vieno laikraščio vadovą, siekiantį savo laikraščių pardavimą padidinti sukeliant Trečiąjį pasaulinį karą. Galiausiai filmas iš siužeto neišpeša nieko įdomaus, bando žiūrovus sužavėti veiksmu, nuo kurio Bondas laikosi atokiau, o pats P. Brosnanas su savo kreiva šypsenėle yra naudojamas vien moterų viliojimui (šįkart jo mergina tampa Teri Hatcher; jos ir P. Brosnano suporavimas vis dar atrodo labai komiškai, nes jiedu tiesiog atrodė kaip blizgantys aktoriai iš reklamos, ne į pavojingas misijas siunčiami žmonės). Filme visko buvo daug, tačiau jis dažnai yra pelnytai pamirštamas.

Bondiados dugnas

Mažai kas atsimena ir 1999-ųjų „Ir viso pasaulio negana“ (angl. „The World Is Not Enough“), padorų, bet per daug išsiplėtusį filmą. Tai buvo P. Brosnano eros versija, kaip turėtų atrodyti mažesnis Bondiados filmas, kas reiškė dar vieną išpūstą istoriją su Rusija blogiečių pusėje ir kelis pagrobimus, artimai atsiliepiančius pačiam Bondui. Filmą galima pagirti už keletą solidžių idėjų, tokių kaip M ištraukimą iš MI6 būstinės, kadangi Judi Dench palikti be darbo būtų nepadoru, tačiau rimtesnio poveikio nei viena tų istorijų neturi ir bendrame Bondiados kontekste tiesiog pasimeta.

Galbūt tai, jog scenaristai norėjo įrodyti, kad Bondo filmai gali būti įsimintini, yra pagrindinė priežastis, dėl kurios atsirado „Pasveikink mirtį kitą dieną“ (angl. „Die Another Day“), absurdiškiausias ir tiesiog blogiausias visos Bondiados filmas. Prasidedantis kaip istorija, galinti turėti realią įtaką pačiam Bondui (ilgas užsibuvimas Šiaurės Korėjoje niekam nebūna malonus), jis po truputį nuvažiuoja į tokias lankas, kad jeigu I. Flemingas būtų žinojęs, jog kada nors pagal jo darbus bus sukurtas toks filmas, jis Bondiados niekad nebūtų išsiuntęs į kiną.

hallie
Hallie Berry – vienas iš kelių paskutinio P. Brosnano filmo „Pasveikink mirtį kitą dieną“ pliusų.

Pusė filmo yra sukurta net 2002 metais pasenusiai atrodančių kompiuterinių technologijų dėka, ir iš tokių vaizdinių net juoktis yra sunku. Halle Berry ir Rosamund Pike – aktorės, vertos Oskarų – čia susiraukusios sako frazes, parašytas filmą per tris valandos sugalvojusių scenaristų. Protu nesuvokiamas įvairių produktų kišimas „Pasveikink mirtį kitą dieną“ paverčia sprogimų pripildyta dviejų valandų ilgio reklama. Ir, žinoma, viso to kulminacija tampa iki šių dienų atsimenamas tragiškas Madonnos pasirodymas ir pati filmo atomazga, išmąstyta didžiausių pasaulio kvailių ir/ar optimistų, kurią matę žmonės jos nepamirš niekada.

Ištrinti tų vaizdinių iš atminties neįmanoma, tačiau bent jau buvo pakeisti kur kas malonesniais, Bondiadą galingai atgaivinusiais filmais.

Paskutinėje dalyje – Danielis Craigas ir jo rimtasis, prabangusis bei įsimintinasis Bondas.

Taip pat skaitykite

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles